šeštadienis, gruodžio 15, 2018

LIEPSNOJANČIOS SMEGENYS. Mano beprotybės mėnuo – Susannah Cahalan

Viskas būna gerai, iki kol nebebūna. Iki tos dienos, kai nebesijauti gerai – tik nesupranti kodėl. Savijauta tokia, tarsi tavo kūnas nebėra tavo kūnas. Staiga nebevaldai savo jo dalių, pradedi kalbėti bet ką, pats to sąmoningai nesuvokdamas. Kai tau atrodo, kad visi tave stebi, seka, apgaudinėja – tave tiesiog apima paranoja... kai gydytojai yra pasimetę, patys tarpusavy nesutaria ar net lažinasi dėl tavo diagnozės, o galiausiai pasiūlo lengviausią variantą – psichiatrinė. Būtent tokie dalykai dėjosi vos 24 metų Susannah Cahalan gyvenime.

Kadangi tai nėra visiškai grožinė literatūra, o labiau publicistika, apžvelgsiu per pliusus ir minusus, nes taip ir man bus paprasčiau, ir jums, jei planuojate skaityti, nes tokiu būdu atskleisiu mažiau siužeto:

+ Visų pirma, tai labai patiko, jog viskas parašyta iš autorės perspektyvos. Bet dėl to memuarai nėra šimtu procentų tikslūs – na kaip galima tikėti žmogumi, kurio smegenys buvo pažeistos, o jis pats netiki savimi ir savo prisiminimais?
+ Puikiai panaudota ir medžiaga iš tėvų dienoraščių ar vaizdo įrašų tam, kad aprašyti sunkiausius epizodus.
+ Patiko tai, kad visa knyga tarsi padalinta į tris dalis – Susannah prieš rimtai susergant – pats blogiausias etapas/atkrytis/beprotybės mėnuo ir trečia dalis po visko; nemanau, kad gadinu malonumą, nes jei viskas būtų baigęsi blogai, tikriausiai nebūtų memuarų, ar ne? Bet net ir žinant, kad Susannah buvo viena iš nedaugelio, kuriems pavyko išsikapstyti, knygą buvo nepaprastai įdomu skaityti.
+ Viskas gana išsamiai paaiškinta. Žurnalistinis išsilavinimas ir patirtis autorei čia tikrai pagelbėjo. Bet kuriuo atveju, man geriau suprasti knygą padėjo metų metus žiūrimas Grey‘s Anatomy, iš ten atsiminiau daugelį terminų ar procedūrų, tad skaityti buvo paprasčiau ir įdomiau. Bet...

- Kai sakau, kad didelė dalis terminologijos ir procedūrų paaiškinta, nemaža dalis ir palikta skaitytojui susižvejoti pačiam. Ar susiieškoti. Kartais trūko tų pačių išnašų puslapio apačioje ar knygos pabaigoje.
- Dar kartais nervino ir tai, kad buvo daug pasikartojimų. Aš suprantu, kad čia buvo tarsi medicininis detektyvas, kad viskas buvo aiškinamasi, detalės peržvelgiamos ne kartą ir ne du, tačiau kai kurios situacijos jau pradėjo varginti.

Vis tik negaliu palikti emocinės šios knygos dalies ramybėje.
Jei pagalvojus, man ko gero skaudžiau buvo skaityti apie jos šeimą. Apie tėvą, kuris viską ypač sunkiai išgyveno. Apie mamą, kuri buvo užsidėjusi tam tikrą kaukę. O geriausia dalis buvo jos vaikinas. Juk be galo jauni žmonės, o jis jos nepaliko. Kai visi galvojo, kad ji tiesiog išprotėjo. Kai gydytojai niekaip nerado priežasties, kodėl tokia jauna mergina gęsta tiesiog akyse... jis liko šalia, niekur nebėgo. Ir be vaikino žavėjausi visa šeima, kuri, nors ir šiaip išdraskyta (tėvai išsiskyrę) tačiau susivienijo dėl Susannah kaip niekad.  Ir taip skaudu, kai pagalvoji, kad haliucinacijas pameni geriau ir ryškiau, nei tai, kas vyko iš tiesų. Siaubinga gyventi su liga, kurios diagnozės nė nežinai.

Jei blogai jaučiatės ir juntat, kad kažkas ne taip, eikit pas gydytojus. Užkniskit juos, lįskit į akis tol, kol pradės dirbti savo darbą. Visi nusipelnome gyventi.


                                                                                             

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥