antradienis, gruodžio 31, 2019

GRUODŽIO SKAITINIAI

Mėnuo buvo netikėtai gausus puikių skaitinių ir perskaičiau net 12 knygų!!! Nesitikėjau, kad tiek daug pavyks tokį mėnesį, kai daug darbų ir dar šventės ir šiaip stogas važiuoja!
Sausį Jūsų laukia daug apžvalgų ir pati nekantrauju, kada jomis pasidalinsiu.
Kas buvo įsimintiniausia jūsų skaitinių sąraše?


trečiadienis, gruodžio 25, 2019

SU ŠVENTĖM!

Prisipažinsiu, nesu iš tų žmonių, kurie dievina šventes. Kurie namie puošia eglutę prieš mėnesį ar elgiasi pagal visas tradicijas, degioja advento žvakes ir prie Kūčių stalo žegnojasi. Aš tikiu, kad nesvarbu kiek žvakių degsi, kiek patiekalų ruoši, valgysi mėsą ar ne, šventės yra laikas pabūti su šeima ir brangiausiais žmonėmis, kol jie yra šalia. Bendrauti, juoktis iki ašarų, dainuoti... Ir tiesiog mėgautis viskuo, ką teikia gyvenimas. Tokios yra mano šventės ir man to gana.
Būkite laimingi ir sveiki, linksmų švenčių!


antradienis, gruodžio 24, 2019

SNIEGO SESĖ - Maja Lunde ir Lisa Aisato

Ateinu apie knygą pakalbėti ir už pakarpos atsitempiu labai nepopuriarią nuomonę. Knygos Kalėdoms aš nedovanočiau. Jei dovanočiau vaikui, tai labai atsargiai, apmąsčius kiek tas vaikas suvokia apie mirtį, gedulą, susitaikymą. Ar man knyga patiko? Nepaprastai. Šilta, jautri ir skaudi istorija, įvilkta į nuostabių iliustracijų rūbą, be kurių, mano akimis, knyga nė pusiau tokia gera nebūtų...
Juliano Kalėdos šiemet bus kitokios. Per Kūčias švenčiamas berniuko gimtadienis irgi nebebus toks, kaip visada... Tėvai nekalba ir nesikalba, namai nepuošiami, o dinamitinė sesutė tarsi išsikrovusi. O viskas tik dėl to, kad dar vasarą šeima neteko dukros ir sesers Junės. Visai netikėtai Julianas susipažįsta su raudonplauke Hedviga, kurios plati šypsena ir nepaliaujamas tarškėjimas pakeičia Juliano šventes ir gyvenimą.
Man asmeniškai istorija pasirodė įdomi. Nuspėjama, nes vis tik, turi būti suprantama ir mažesniems skaitytojams, tačiau dėl to ji netapo prastesnė. Knygoje daug gerumo, daug geranoriškumo, bet kartu ir be galo daug skausmo, kuris spaudžia širdelę tiek veikėjams, tiek ir skaitytojui. Tai istorija, kuri privers patikėti stebuklais. Kuri išmokys susitaikyti, išmokti priimti mirtį, suvokti, jog vietoje graužaties verčiau rinktis prisiminti žmogaus šypseną, laimingas akimirkas ir šiltus santykius.
Gyvenime niekas nevyksta be priežasties, visi, kuriuos sutinkame, turi būti sutikti. Net jei tai neužčiaupiama raudonplaukė, kurios buvimas ir ramina ir trikdo vienu metu.
Graži knyga, dar puikesnės iliustracijos. Ir vaikams, ir suaugusiems, ir, sakyčiau, ypač jiems, nes mes dažnai pamirštame džiaugtis mažais dalykais.



penktadienis, gruodžio 20, 2019

KĄ PRALEIDAU, KOL MIEGOJAI – Colleen Hoover

Net cyptelėjau pamačius, kad leidykla į pasaulį paleidžia dar vieną šios autorės romaną. „Mes dedame tašką“ buvo viena geriausių pernai skaitytų knygų. Ir vėl ta aukšta kartelė, ak. Kartais būna taip įdomu pasižiūrėti, ar autorius dar kartą sugebės, ar vis tik ne. Ar patiko labiau? Nežinau, ko gero ne, tačiau perskaičiau su didžiuliu malonumu.
Kvin su Grehemu susipažįsta itin netikėtomis aplinkybėmis. Abiejų gyvenimai griūna, abu yra pasimetę ir nebežino kaip elgtis ir kaip jaustis. Po kelių mėnesių jauni žmonės vėl susitinka ir galiausiai atsiduria bendrame katile, vadinamame santuoka. Dar po kelerių santuokos metų prasideda didžiulės problemos. Tokios didelės ir skaudžios, jog ne tik Kvin su Grehemu suabejoja ar jiems pavyks, bet ir skaitytojas.
Visų pirma – tai meilės romanas. Tik aštresnis, skaudesnis ir narpliojantis kiek kitokias temas, nei įprastai esame linkę atrasti meilės romanų puslapiuose. Juokas juokais, bet šios knygos pasirodymas taip įdomiai įsipaišo į visą skyrybų bumą, jog mano veide išsyk atsiranda ironiška šypsenėlė kai pamatau vis kitą antraštę portaluose apie dar vienas skyrybas. Ar ši knyga apie tai? Ši knyga apie daug ką: apie tai, kaip nekalbėjimas gali išvesti ir nekalbantį, ir tą, su kuriuo nesikalbama, iš proto. Apie tai, kaip lemtingi pasirinkimai daro įtaką aplink mus esantiems. Apie likimo vingius, kurie kartais taip susidėlioja, kad nesuprasi, kaip tai įmanoma. Čia kaip su mažuoju kojos piršteliu, kai visada nusidauži būtent aną. Toks mažas, o pasipainioja kokiai spintos kojai...
Knygoje paliestos skaudžios temos – nevaisingumas, santuokos problemos, „vyrai neverkia“, luomų skirtumai – aukštesnė ir žemesnė klasės... skaityti buvo gerokai skaudžiau ne apie tai, kaip vis palūždavo Kvin, bet, kas įdomiausia, kaip šios situacijos paveikdavo Grehemą. Mes visada matome moterį, bet pamirštame, kad ir vyrai turi jausmus.
Ir dar viena tema ir niuansas, kurio negaliu nepaminėti. Nesikiškite ne į savo reikalus. Tai galioja absoliučiai visiems: bjaurioms tetulėms, kurios klausinėja „tai kada vaikučiai?“, smalsiems kolegoms „tai jau tiek laiko susituokę, o dar be vaikų? Kaip čia taip?“, artimiausiems šeimos nariams „va, atidėsiu, bus tavo vaikams...“ nors esi vienišas ir net vyro ar žmonos neturi... ir panašios situacijos, kuomet iš tiesų nežinai kas vyksta to žmogaus viduje, gyvenime ir kūne. Galbūt moteris, kurios šiaip sau paklausei ar neplanuoja vaikų, prieš savaitę patyrė persileidimą? Galbūt šeima, kurios vyro klausinėja kolegos, jau įsiskolinę iki gyvenimo galo dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o jauna mergina, kurios patys artimiausi šeimos nariai klausinėja tarsi juokais ir lovytes nori „atidėti“ – galbūt ta mergina svajoja apie vaikus, jų nori, tačiau nesutiko SAVO žmogaus ir verkia naktimis ir nori staugti iš vienatvės? Kad ir koks būtum draugiškas, tai yra intymu, asmeniška ir tik tos šeimos reikalas. Kam skaudinti vieniems kitus, kai galime to nedaryti?
Tiek minčių kilo perskaičius šį romaną. Gerbkime vieni kitus ir tiesiog būkime laimingi.



ketvirtadienis, gruodžio 05, 2019

JULIJA. Kai meilė sugrįžta – Ramunė Lė

Visų pirma, pakalbėkime apie išankstinius nusistatymus. Visi tokių turime, ne vieną ir ne du ir jie pasireiškia netinkamu laiku, dar netinkamesnėje vietoje. Ir kažkaip pamatai knyga, kurią parašė Ramunė Lė ir pagalvoji – o kas čia per viena? Nes jei vardas bus Lucinda Riley, tiks bet kokia romantika, kad ir kokia ji saldi bebūtų. Aš pati save apgaudinėju (įdomu, kodėl?), jog saldumų nemėgstu (bet skaitau Riley knygas ir man net labai patinka, o per romantines komedijas sriūbauju, kai filmo pabaigoje visi pasibučiuoja ir susitaiko). Kai pamačiau šį romaną, atsidusau: dar vienas pigus ir lėkštas romanėlis. Ir ką? Atsisėdau ir suskaičiau vienu įkvepimu, net arbatos nėjau darytis, nes juk liko „tik“ 80 puslapių.
Apie ką romanas? Apie tris drauges: Juliją, kuri visiškai nežino, ko nori gyvenime, tačiau sugeba viską puikiai organizuoti (primena man mane), Indrę – floristę, kuri gyvena (ne)laimingoje santuokoje ir apie Eleną – gražuolę, dirbančią modeliu ir kartais pafotografuojančią. Visos trys merginos susitinka po kelių metų nesimatymo būtent klasės susitikime, kur netrukus ima virti aistros. Julija sutinka dešimtmetį nematytą savo jaunystės meilę Marių, kuris tuomet dingo kaip į vandenį... o kur dar ją kabinantis Rička. Ką daryti, ką daryti? O kur dar netikėtai kilusi idėja kartu kurti verslą...
Kas labai patiko: moterų draugystė. Stipri, laiko patikrinta, kai moterys nekonkuravo, o viena kitą palaikė iki paskutinės minutės ar net stengėsi prikišti pirštus situacijose, kuriose galėjo kažką pastūmėti teisinga kryptimi. Patiko paprasta ir sklandi kalba, paprasti dialogai, kurie skambėjo natūraliai, buvo ir nemažai juokelių, privertusių prunkštelti ar bent nusišypsoti. Ir pati istorija mane privertė pasijusti kaip penkiolikine malalietka ir prisiminiau ką reiškia įsimylėti. Visai užsimaniau vėl panerti į tas situacijas, kai pilve skraido drugeliai, kai priremia prie sienos kur netikėtai tarpuvartėj... pirmų pasimatymų žavesys ir ilgam liekantys prisiminimai...
Kas nepatiko? Šiek tiek suerzino tai, kai visą romaną buvusi labai protinga ir stipri veikėja Julija tapo naivia ir buka mergaite pabaigoje. Suprantu, kodėl to reikėjo, bet ir sunervino.
Matomai tai pirmoji dalis apie švenčių organizatores „Vestuvių fėjas“, tad lauksių ir kitų, nes mano nusistatymai buvo sutrypti, ačiū už tai leidyklai. Pailsėjau, pasimėgavau, perverčiau puslapius ir užverčiau knygą su šypsena veide. Jau ne pirma knyga, dėl kurios pradžioje abejoju, o paskui džiaugiuosi galimybe pailsinti smegenis.



sekmadienis, gruodžio 01, 2019

LAPKRIČIO SKAITINIAI

LAPKRITIS ėjo ir praėjo...
Negausus knygomis, bet gausus kitais dalykais. Galva prikimšta visokių minčių, idėjų, darbų ir jau gyvenu artėjančiomis šventėmis. Visi juk šitaip, ar ne?
Geriausios buvo:
Gruodis, spėju, bus dar sudėtingesnis, tačiau esu itin patenkinta skaitinių kokybe.
Kaip sekėsi skaityti Jums?



trečiadienis, lapkričio 27, 2019

NAKTIS, KAI UŽGESO ŠVIESOS - Karen White

Jaučiu šokią tokią priklausomybę istorijoms, kurios pasakoja apie šeimą, santykius, įvairias dramas ir komedijas. Prieš gerą pusmetį ar gal net daugiau, skaičiau šios autorės knygą „Pakrantės medžiai“ ir ji mane sužavėjo. Mintyse perkračiau, jog tai bus dar viena rašytoja, kurios knygų su nekantrumu lauksiu. Pasirodžius šios knygos anonsui dar teko garbė išversti ir vieną interviu su rašytoja, tokiu būdu susipažinau su šio romano tema ir veikėjais. Vėl jaunas ir senas, apleistas namelis miško pakrašty ir moterys su paslaptimis.
Merilė po vyro neištikimybės su dviem vaikais persikrausto į nedidelį namelį, kurio savininkė Meilutė yra keista senutė, atrodytų, viskuo nepatenkinta ir susiraukusi. Moterys iš pradžių gana šaltai bendrauja, tačiau abi sunkiai gali nuslėpti jų panašumą, tad atsiranda kažkokia jėga, kuri jas traukia viena prie kitos ir galiausiai užsimezga graži draugystė. Meilutė turi paslapčių, Merilė, panašu, jog irgi. Ir trečiasis – pagrindinis – knygos veikėjas, anoniminė tinklaraštininkė, kuri viską mato, viską žino ir viešai parašo itin taiklius įrašus apie visuomenės gyvenimą ir dar prideda visokių pamokymų.
Jaučiuosi, lyg būčiau sužiūrėjusi gerą serialą su daug dramos, trilerio elementais, komikų pasirodymais ir romantikos krislu. Jei šį romaną skaityt ilgai, o dievai, galima pamiršti kas ten kieno draugė – veikėjų daug, visos „geresnės“ viena už kitą. Pusė romano priminė mokyklos laikus, kai didžiausia kalė tau į akis šypsosi, o ką galvoja iš tiesų, greit sužinosi, nes bus prikurpta pletkų ir išnešiota plačiau ir greičiau nei gripo virusas.
Kai tik pradėjau skaityti, labai apsidžiaugiau, jog viskas, panašu, vyksta chronologiškai ir nebus laiko šokinėjimo, bet kaip sakoma, neperšokęs griovio, nesakyk „op“. Deja deja, ir šis romanas buvo suskirstytas į „tada“ ir „dabar“ – Meilutė juk turėjo papasakoti istoriją, kuri manęs neįtikino, nesugraudino, nesujaudino ir šįkart mano įspūdis kitoks, nei būna įprastai. Kita vertus, visas dabarties siužetas pasirodė įdomus, buvo net pora vingių, ties kuriais nustebau ir atsilošiau. Ir erzino rašytojos pasirinkimas paversti pagrindinę veikėją tikra žiople visose gyvenimo situacijose. Skaitysit, pamatysit, apie ką aš.
Šiame romane daug problemų. Paliečiama nemažai socialinių temų: skyrybos ir kaip jas pergyventi, santykiai su vaikais, praeities skauduliai, kerštas, auklėjimas, kartų susidūrimas, nupoliruotos visuomenės problemos, skirtumai tarp draugų ir priešų... galėčiau ir daugiau išvardinti, bet nenoriu sugadinti malonumo.
Romanas man tik dar kartą įrodė, jog Amerikos pietiečių svetingumas dažniau yra priedanga, kai reikia tik pasirodyti kitiems, koks esi malonus ir dosnus, o kaip jau ten iš tiesų – žinosi tik pats. Ir šioje istorijoje susirišo visi galai, buvo sunku patikėti, kokie organizuoti ir protingi buvo kai kurie veikėjai, neįtikėtina. O dar man patiko gana teisinga pabaiga.

https://www.tytoalba.lt/naktis-kai-uzgeso-sviesos


penktadienis, lapkričio 22, 2019

DRAUGĖ — Teresa Driscoll

Sofija su vyru ir sūneliu persikrausto į mažą miestelį, nori ramybės, o vyras pažada kaip galima greičiau perkelti savo verslą arčiau
 namų. Visai netrukus į miestelį atsikrausto Ema su panašaus amžiaus sūnumi, kokį augina Sofija.
Labai greitai užsimezga moteriška draugystė, o ir vaikai randa daug bendros veiklos ir puikiai sutaria. Veiksmas šokinėja ir netrukus sužinome, jog abu vaikai ligoninėje po nelaimingo atsitikimo, o Sofija įstrigusi traukinyje toli nuo namų...
Ak, tai vienas iš trilerių, kuriuos perskaitai ir po savaitės net nelabai pameni, kuo ten viskas pasibaigė. Galvosi, lyg ir pasikorė? O gal ne? O gal vaikas mirė? O pala, kas ten iš tiesų? Tai, deja, čia vienas iš tų variantų, kai man viskas jau susimaišė. Kai reikėjo pasitikslinti ir mintyse viską perkratyti.
Ši knyga priverčia suabejoti žmonių nuoširdumu. Pradedi mąstyti, kad kiekviena draugystė gali būti kupina kažkokių lūkesčių, išskaičiavimų. Jog įtarinėti visus aplink save yra normalu, mąstyti, kad visi turi begales paslapčių... Gyvenimas tikrai yra paprastesnis, nei buvo parodytas šiame romane. Norėčiau taip manyti. Tik ne visada taip būna iš tiesų.
Tiems, kas skaito nedaug trilerių, šis bus kažkas įdomaus ir intriguojančio. Tiems, kurie jų skaito daugiau, gali nuvilti, nes man čia kažko arba trūko, arba buvo per daug. Skonio reikalas, ar ne?

https://www.knygos.lt/lt/knygos/drauge/


pirmadienis, lapkričio 18, 2019

AKLAS PASIMATYMAS — Indrė Vakarė

Knygą gavau dovanų iš pačios rašytojos ir vis atidėliojau jos skaitymą, nes žinojau, kad čia bus meilė seilė su laiminga pabaiga. Nesu itin didelė tokių knygų mėgėja, tačiau kartais jos puikiai padeda, kai užpuola neskaitadieniai ir reikia iš jų išbristi.
Draugės Tomos įkalbėta Emilija sutinka nueiti į aklą pasimatymą. Viskas susimaišo, kortos sukrenta kiek ne pagal planą ir Emilija pameta galvą visai dėl kito vyro. Eduardas žavus, galantiškas, supurto Emilijos pasaulį. Po kartu praleistos nakties, deja, Eduardas dingsta kaip į vandenį...
Uch kiek dramos. Kiek čia visko buvo. Ir kaip saldu. Kažkodėl akyse stovėjo scenos iš „Moterys meluoja geriau“, esu prieš dešimtmetį mačius kažkiek. Sodyba, kažkas pykstasi, kažkas su ginklu įbėga, rėkia. Visi nesikalba arba kažką slepia. Santykius aiškinasi sugedusio telefono principu.
Širdelė vis tiek džiaugėsi dėl kai kurių veikėjų, o aš tik žmogus, ir visai nemaža romantikė. Patiko, kad pasakojama buvo iš daug skirtingų perspektyvų, manau, jog reikia mokėti sudėlioti taip, kad jaustum skirtumą tarp pasakotojų. Čia tai jutau, autorei pavyko sukurti skirtingus balsus.
Geras filtras tarp sunkesnių skaitinių. Poros valandų pabėgimas nuo realaus, į rožinių akinių ir naivių veikėjų pasaulį. Bet aš pailsėjau, o to man ir reikėjo.


ketvirtadienis, lapkričio 14, 2019

SVETIMI NAMAI - Rebecca Fleet

Karolina atranda smagų namų mainų projektą internete ir netrukus gauna pasiūlymą keistis namais. Jos santuoka byra, arba tiksliau tariant, ji bando ją gelbėti, bet sekasi nekaip. Jos vyras, pats būdamas psichologas, paniręs į priklausomybes, o ji kovoja su praeities šmėklomis. Savaitei atsikrausčius į naujus namus viskas pasirodo keista: mažos detales Karoliną varo iš proto ir ji pradeda panikuoti - ar tikrai pavyks pabėgti nuo praeities bėdų ir nelaimių?
Antroje knygos eilutėje atradau beveik pagrindinį atsakymą, kurio vėliau Karolina ieškojo viso trilerio metu. Ar tai trukdė? Nelabai, nes romane tiek visko buvo, tiek daug sluoksnių, tiek daug problemų, kad nė nebuvo laiko kažkuo neabejoti. Abejojau kartu su ja nuo pradžios iki pat pabaigos. Tik žinojau kiek daugiau, nei ji.
Ir čia daug temų... Meilė vaikams, meilė vyrui, priklausomybės, santykių problemos, manipuliacija, įtampa, neištikimybė... Atrodytų, kiek visko daug, tik autorė taip įtaigiai viską susuka, kad suklaidina visus. Na, ne visai, kažkiek ir aš buvau nežinioje, jaučiau, kad viskas čia nebus taip paprastai.
Tikėjausi mažiau, blogiau, o pabaigoje likau suglumusi ir nuliūdusi dėl siužeto vingių tiesiog iš tos žmogiškos pusės. Kaip vienas kvailas sprendimas gali sugriauti tiek žmonių likimų? Kažkas jau minėjo, kad skaitant daug trilerių šis pasirodys vidutiniškas, o man kažkodėl nesinori tam pritarti, nes esu skaičiusi gerokai prastesnių.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/svetimi-namai


antradienis, lapkričio 12, 2019

HIMALAJAI. Vienos ekspedicijos dienoraštis – Algirdas Kumža

Pati pažįstu tikrai nedaug žmonių, kurie išvažiavę atostogauti rinksis kalnus vietoje palmių ir paplūdimio...bet pati esu viena iš tų. Ar gausis užkopti, ar ne, man nelabai rūpi, bet pats kopimas, kai padūsti, tada apsigręži ir pamatai, ką palikai už nugaros... va šitas jausmas man patinka labiausiai. Arba kai pasieki viršūnę ir supranti, kad jau aukščiau tą kartą nebepakilsi.
Man visai neseniai draugė parodė nuotraukas iš Everesto, kaip į jį per dieną kopia dešimtys žmonių. Aš negalėjau tuo patikėti. Aš maniau, jog per metus tą padaro keliolika alpinistų. Bet kaip ir sakė Kumža – su deguonimi, ar be jo?
Algirdas Kumža išsiruošė į ekspediciją su dar keliais vyrais. Visi slapta svajoja apie Everestą, tačiau tam kartui pasilieka kopimą į Sisia Pangmos viršūnę, kuri taip pat yra iškilusi 8km virš jūros lygio... visi atrodė pasiruošę, nusiteikę, tačiau likimas visiems turėjo staigmenų staigmenėlių. Ak, pradedu lyg apie kokį intriguojantį trilerį, o iš tiesų kiekviena ekspedicija yra tokia: nebūtinai geriausiai pasiruošęs įveiks kalną ir nebūtinai sveikiausias nesusirgs... šiame dienoraštyje papasakoti dalykai vis tik liūdino. Kai lieka, atrodytų, keli metrai, kai viskas ranka pasiekiama... bet turi apsisukti ir leistis žemyn.
Nepalas ir jo neramumai, Himalajai, viršūnės, ledynai, audros, vėjas, oro trūkumas, galvos skausmas ir nesugebėjimas eiti, kai sustoti nebegali... viską gali pajusti skaitydamas. Knyga mane žavėjo ne tik nuotraukomis, bet ir iš tiesų gražiu pasakojimu. Jei šis alpinistas išleistų dar vieną kelionių dienoraštį, tikrai skaityčiau, nes čia kalba ne tik apie kopimą į kalnus, čia daug įdomiau ir aiškiau pasakoja apie kovas su savimi, derybas su motyvacija, bandymus įkalbėti valią ir raumenis, kad nepasiduotų. Jei reikia motyvacinės knygos – ši kaip tik tokia. Paaiškinta, kodėl daromas vienas, o ne kitas dalykas. Stataisi namą? Na ir kas, kai Sisia Pangma kviečia.
Beje, mėgstate keliauti ar ne, knyga vis tiek labai graži, joje gausu jaukių minčių, motyvacijos ir tiesiog įdomiai sudėliotos informacijos, kad nesiūlau spjauti ir rekomenduoju nusistatymus stumtelti šonan.
O mane taip įkvėpė, kad galiausiai imsiuosi detektyvės darbo ir ieškosiuosi viršūnės šiek tiek aukštesnės nei 3000m ir... pavasarį kopsiu. Nes pasiilgau, nes noriu išsūkių, nes... kaip jau minėjau, bent sekundės daliai gali pasijusti pasaulio valdovu, kai šturmuoji viršūnę...


BĖGŪNAI – Olga Tokarczuk

Norisi čia ir priešistorės, ir istorijos, ir epilogo. O ir apžvalga nebus trumpa, kažkodėl nujaučiu, kad prirašysiu daug. Ir vis tik apie tokią knygą ko gero nebūtų realu parašyti tik šiek tiek.
Kai pavasarį pamačiau anonsus, knygos išsyk užsimaniau: pati stengiuosi vis pakeliauti, o čia, mat, knyga apie keliautojus! Ir dar lenkų autorės, kas nustebina, aš juk neskaitau lenkų literatūros. Tyčia netyčia, bet vis į rankas nepatenka. Filmus lenkų vis kokius pasižiūriu ir lieku sužavėta, o romanai... knygos? Terra incognita net ir man.
Tad bėgu visa laiminga pas knygynėlininkes knygos pasigriebti. Išeinu visa išsišiepus ir laukiu, kada gi man čia ją pradėt skaityt?
Ir taip sutapo, kad draugės vaiką reikėjo prižiūrėti, tas nusmigęs, aš su kibiru arbatos sėdžiu visa laiminga ir puolu doroti „Bėgūnų“. Pradedu skaityti, pradžia taip kabina, įdomu, intelektualu, tekstas veža. Kur ten ta jo žmona? Dingo saloje? Kas per paskaitos oro uoste? Panoptikumas? O, naujas žodis, išmokau, dabar jau žinau ką reiškia. Būna, kai tu tuoj įžengsi į ketvirtą dešimtį ir dar vis mokaisi naujus žodžius sava kalba. Ir labai smagu, pildosi žodynas.
Išėjau iš draugės perskaičiusi jau gerokai virš trečdalio knygos. Jau jutosi pasimetimas, nesupratau kur čia šuo pakastas: ar aš durna? Ar čia specialiai galai nesurišti? Ar taip turi būti? Knyga gavo Bookerį, na negali būti viskas taip neaišku...
Ir tada vargšė knyga liko gulėti ant mano knygomis nukrautos komodos kone pusmečiui...
Dabar čiupau knygą su nauju įkarščiu – tarsi išsikėliau sau išsūkį, kad ją įveiksiu. Skaitau iš naujo. Sudėtingas tekstas, bet visko daug naujo ir įdomaus – visai neseniai skaičiau Sabaliauskaitės naujausią romaną, o ir čia apie carą tiek daug kalbama. Apie visus gyvuliukus ir ornaniukus sloikėliuose. Keliose vietose net sužiaukčiojau, bet nieko, giliai įkvepi ir toliau brendi per tekstą. Plaukt nepaplauksi, man vis tik koks rąstas pasitaikydavo, ar tiesiog teksto fragmentas, kuris pastodavo kelią.
Ir aš vis laukiau. Laukiau to išganymo, atsakymų, išnarpliotų situacijų ir labai norėjau sužinoti, kodėl čia buvo minimi vieni ar kiti dalykai. Ir tada, bum, man likę pusė knygos – NOBELIS. Tokarczuk staiga apdovanojama dar ir Nobelio prizu, o aš pasijaučiu labai durna ir nebesuprantu nieko.
Gal daugeliui jau pasidarė įdomu, apie ką ši knyga?
Aš gyvenime kai keliauju, paprastai vis pasirenku kelis taškus, kuriuos noriu pamatyti. Sakykime, noriu pabūti A) Barselonoje ir B) Madride. Abu miestai yra aiškios mano destinacijos, tačiau man visada kyla klausimas: o kas yra tarp jų? Pamatysiu A, po to B. Čia kaip su matematika ir tuo, jog tarp 1 ir 2 yra begalybė... klystu? Niekada nesigaudžiau matematikos labirintuose.
„...>bet koks judėjimas yra iliuzija, keliaujame nepajudėdami iš vietos.“
Tai vat apie tai ši knyga. Apie išorines ir vidines keliones, keliaujančiųjų tikslus, siekius. Mirtį, gimimą ir viską, kas tarp jų. Ieškojimus ir atradimus. Mokslą. Istoriją. Meną. Įstabius ir neįtikėtinus žmones ir jų likimus.
Tada, daugeliui vėl, spėju, kils klausimas, ar man knyga patiko. O čia atsakymo nebus, nes pati jo nežinau. Buvo daug visko gero, bet man trukdė visas knygoje tvyrantis chaosas. Visos knygos metu jaučiausi lyg skaistykloje – viena koja pragare, viena rojuje... ir vis tiek labiau krypau link ten, kur šilčiau...

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/romanai/Begunai/


ROŽIŲ SODAS — Suzanna Kearsley

Po sesers mirties Eva grįžta į seną dvarą, kuriame su seseria leisdavo vasaras vaikystėje. Išbarstyti pelenų ir pergyventi gedulą. Visai netrukus ji pasimeta: akyse šmėžuoja keisti pavidalai, naktimis girdi balsus, užtemsta akyse ir vis pameta kelią dėl takelio. Ar jai kas nutiko? Ar ji sveika? Taip įvyksta kelissyk ir Eva supranta keliaujanti laiku. Likimas ją numeta kone trimis šimtmečiais atgal į praeitį ir ten ji susipažįsta su kontrabandininku Danieliumi...
Kaip laiku ir vietoje man pasitaikė ši istorija! Suskaičiau per dieną, nors knyga nemažos apimties. Ir kiek čia visko daug buvo, ir karaliai, ir meilės, ir kelionės laiku, ir šiuolaikinės problemos bei keisti sprendimai. Čia viena iš tų knygų, kai po pirmų 100 puslapių jau žinai, kokia bus pabaiga. Ir nieko, vis tiek skaitai, nes labai įdomi pati kelionė.
Ir tik šiek tiek meluoju, kai kalbu apie pabaigą, nes atspėjau 50%, o kita pusė sukėlė daug minčių ir labai daug visko paaiškino, net reikėjo įdėmiai skaityti ir suvedinėti galus, aiškintis kas kur kaip. Tai man tas mazgų atpainiojimas ir patiko.
Graži daugiasluoksnė pasaka, buvo įdomu skaityti, tikrai buvau pasiilgusi vieno įkvėpimo knygos ir pakeliavimų kitokiais, nei mums įprasti, būdais. Puošnios suknelės, dvarai, žirgai, laisvės ir nelaisvės bei paprasčiausias žmogiškumas. Visa tai rasite čia, šiame romane.

https://www.svajoniuknygos.lt/susanna-kearsley-roziu-sodas


KOLIBRIS - Kati Hiekkapelto

Po galais, šitas detektyvas jau taaaaip seniai namuose gulėjo, o kur dar faktas, jog su šia tyrėja jau išleistos net trys knygos, visos mano namuose, o aš dar jų neskaičius? Taisau padėtį.
Ana Faketė yra ne iš kelmo spirta. Pakeitusi profilį ji atvyksta į naują darbovietę, kurioje teks tirti smurtinius nusikaltimus. Jauna detektyvė įmetama į gana įdomų kolektyvą, tačiau jos partneriu paskiriamas šlykštoko būdo kolega, kuris jai kartina gyvenimą ir sunkina darbą. Visi nusiteikę, jog Anos karjera prasidės ramiai ir lėtai, jai bus skirta laiko įsivažiuoti, tačiau... žudikai nelaukia. Pirmą darbo dieną Ana jau priversta vykti į mišką, kuriame bėgimo trasoje rasta kraupiai nužudyta jauna moteris. Po kurio laiko lavonų daugėja, kartu su jais ir klausimų. Beveik tiesiogine ta žodžio prasme – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.
Kas patiko labiausiai? Tai, kad be žudymų ir tyrimų buvo gvildenamos opios temos: emigracija, kultūrų skirtumai, lyčių nelygybė, tolerancija (arba jos nebuvimas), santykiai tarp kolegų ir jų įtaka kokybiškam darbui... daug sluoksnių sluoksnelių ir vis juos lupi iki kito lavono ar antros cigaretės tą dieną. Ir šeimos santykiai buvo įtraukti. O kas įdomiausia, veikėjų skaičius visiškai netrukdė skaityt, buvo aišku, kas yra kas. Ne visose knygose taip būna, kartais tiesiog esi priverstas atsiversti puslapį kitą atgal, kad susitikslintum, o čia to nereikėjo.
Buvo daug netikėtų vietų, beveik nieko nenuspėjau ir neatspėjau. Iki vidurio knygos net nebuvo aišku prie ko tas kolibris, irgi vis vertė galvoti, kur čia šuo pakastas... na, paprastai tariant, esu tikrai maloniai nustebinta ir greitu metu planuoju skaityti ir kitas dvi dalis. O jei leidykla planuoja išleisti ir ketvirtąją, plosiu katučių atsistojus!
Ak, nepameluosiu, mane vis tik traukia ta šiaurės šalių literatūra. Kažkas joje yra, ir ypač trilerius jie moka suregzti. Šis suomių autorės detektyvas manęs nepaleido iki paskutinio puslapio.

https://www.sofoklis.lt/kolibris


DINGUSI SESUO — Dinah Jefferies

Šios autorės knygos yra skirtos atsipalaidavimui. Siužetas visuomet panašus: dažniausiai jauna mergina atsiduria kur nors ne laiku ir ne vietoje, ką nors įsimyli, vėliau supranta, kad ten visokių paslapčių daug, atsiduria pavojuje ir galiausiai viskas išsisprendžia ir visi gyvena ilgai ir laimingai. Nors va, šios autorės knyga „Prieš liūtis“ man patiko labai. Ten giliau buvo pakapstyta.
Šiuo atveju mergina yra Belė, kuri atvyksta į Birmą aiškintis apie savo dingusią seserį, apie kurią netyčia sužinojo netrukus po tėvo mirties. Pradėjus paieškas kažkas jai pradeda kaišioti pagalius į ratus, o kur dar visi morčiaujantys vyrai aplink. Tik blaško dėmesį.
Būtent tokioje egzotiškoje šalyje ko gero ir man būtų sunku susikaupti ir aš norėčiau eiti laukais... Autorė tikrai sužadina norą ten apsilankyti, paragauti, pasivaikščioti. Skaičiau ir svajojau...
Išties, kai esi pavargęs ir nesinori sukti galvos, tokios knygos yra kaip balzamas. Pasiimi, ir... dingsti Birmos šventyklų fone. Ir tos paslaptys visai veža, nes nori kuo greičiau išsiaiškinti kas ten grasina, kodėl grasina. Giliai širdyje net jaudiniesi dėl veikėjos, nors sveikas protas ir sako, garantuoja, kad viskas kai bus gerai!
Smagi knygutė smegenims pravėdinti. Gal buvo kiek per daug aprašymų ir detalių, kurios pasirodė nereikalingos ir vietomis jau erzino, bet Jefferies savo darbą atliko ir aš pailsėjau nuo pasaulio, darbo, minčių.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/dingusi-sesuo


TAIKIKLYJE — Taylor Adams

Man trileriai turi būti perskaitomi greitai, geriausia, vienu arba dviem įkvėpimais. Prisėdimais. Šįkart niekaip nepavyko to padaryti, nes vyko gyvenimas, bet trileris vis tiek patiko. Veiksmo buvo daug. Įtampa jautėsi visą laiką. Norėjau, kad veikėjai bėgtų. Kad slėptųsi, gelbėtųsi. Visko norėjau.
Elė ir Džeimsas užstringa Mohavės dykumoje, o visai netrukus susipranta, jog tai pasala ir į juos šaudo. Su ginklu pasislėpęs Tepas yra neįtikėtinai geras snaiperis. Jo venomis tekantis kraujas yra šaltas ir jam nerūpi kas mirs. O turi mirti visi, nes Tepas tiesiog negali sau leisti prašauti...
Šioje dykumoje pati esu strigusi kelissyk, buvau priversta nejaukiai jaustis, aprašomos vietos man buvo pažįstamos ir supratau, kaip jaučiasi veikėjai. Visi dygliuoti krūmai ir dykumos vaizdas naktį man tik bėgo prieš akis skaitant, prisiminimas vijo prisiminimą...
Kas patiko, tai, kad buvo daug įtampos ir niekas nekliuvo, buvo logiška. Nebuvo kažkokių neįtikėtinų ir kvailų sprendimų. Nelabai buvo galima numanyti kas vyks po kelių puslapių. Veiksmas sekė veiksmą, kulka sekė kulką. Motyvai irgi buvo aiškūs. Tik vis tik man kažkaip čia visko buvo per daug.
Autorius puikiai išvystė idėją. Veikėjai buvo įdomūs, turėjo praeitį, jiems buvo suplanuota ir ateitis. Laikas nestovėjo vietoje, nuolat kažkas vyko, reikėjo šliaužti, bėgti, slėptis. Ir kas įdomiausia, visas knygas veiksmas tevyko vos kelias valandas. Ir nebuvo nuobodu. Įtampa viską atpirko.
Aš tikrai mėgstu trilerius. O jei jums patinka veiksmo filmai, patiks ir ši knyga. Tokia, sakyčiau, vyriška. Nors knygų įprastai pagal lytis neskirstau.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/taikiklyje/


KITA RANKA – Chris Cleave

Visada labai nudžiungu, kai knygą įvertinu visomis įmanomomis žvaigždutėmis, o tai nutinka vis rečiau. Nemanau, kad taip yra todėl, kad skaitau blogas knygas, tiesiog lavėja skonis, vis geriau suprantu, kas man patinka, o kas ne... o ir šiaip, knygos ir jų pasirinkimas gali būti gana nenuspėjama loterija. Viršelis nuostabus, aprašymas kabina, vertinimai puikūs, o būna pššš. Tad ypač džiaugiuosi, jog su šia knyga taip nenutiko. Labai patiko. Bus viena iš tų knygų, kai iškart iššoks galvoje, kai kam reikės parekomenduoti ką nors, griebiančio už širdies.
Šešiolikmetė nigerietė vieną dieną išsmunka iš imigrantų sulaikymo centro Anglijoje, kuriame praleido dvejus metus. Jauna Bitutė neturi kur dėtis, jos daiktų maišelyje vos pora smulkmenų, o viena iš jų - vizitinė kortelė su vyro numeriu. Vyro, su kuriuo ją sieja itin skaudi ir sudėtinga praeitis dar iš Nigerijos laikų, kur jie netyčia susipažino baisiomis aplinkybėmis. Maža Bitė keliauja pas Endriu ir jo žmoną Sarą, kur apverčia jų gyvenimus aukštyn kojomis...
Visų pirma noriu pagirti vertėjos darbą. Jei ne Anita Kapočiūtė, ši knyga būtų netekusi didelės dalies savo cinkelio ir autentiškumo. Visi veikėjai jos dėka turėjo unikalią kalbėjimo manierą, kai kuriuos iš jų galėjai suprasti tik iš to, ką ir kaip jie pasakė – vien todėl, kad kalbėjo kitaip, o jų sakomi dalykai skyrėsi kaip diena ir naktis. Šis buvo pats pirmas puikus dalykas, kurį pastebėjau skaitydama jau pirmuosius puslapius.
„Turėtumėte įžvelgti randų grožį. <...> Kadangi, patikėkite, numirėliams nelieka randų. Randas reiškia „man pavyko išgyventi.“
Ir, žinoma, knyga tokia, kuri sukelia begales apmąstymų, kurią skaitant galima išsirašyti dešimtis citatų, pradėti abejoti pasauliu, gerumu, geranoriškumu... žinoma ir toji pabėgelių tema, kuri šiuo metu yra prigesusi medijoje, tačiau tikrai ne mažiau aktuali ir šiandien. Skaičiau ir negalėjau patikėti, apie kiek dalykų mes iš tiesų nesusimąstome, o šios knygos pasakotoja privertė mane pagalvoti. Kraipyti galvą, svarstyti.
„Būdama pabėgelė išmoksti atkreipti dėmesį į duris. Kada jos atidarytos, kada jos uždarytos, koks būna garsas joms užsidarant, kurioje jų pusėje esi.“
Buvo daug akimirkų, kai graudinausi, skaitydama apie iš Europos ar Amerikos gautus kompiuterius mokyklai, kurioje nėra elektros; apie tai, kaip paauglė, patekusi į naują vietą pirmiausia apsidairo ir susiranda būdą, kuriuo pavyktų nusižudyti; apie visą neteisybę, kuri vyko ir vyksta. Ir pykau, ir atsidusdavau skaitydama, kad kokie mes vis tik akli. Žinoma, neneigsiu, suprantu, jog pabėgelių tema yra itin kontraversiška – kai vieni žmonės ieško pagalbos, kiti, galbūt, naudojasi susiklosčiusia padėtimi. Vis tik naujaučiu, jog yra svarbiau padėti pirmąjai grupei žmonių.
Knygoje daug žiaurumo. Labai daug. Vietomis gūžiausi ir norėjau viską savo galvoje atšaukti, nes vaizduotę turiu lakią, o kas nori galvoje kelias savaites matyti, kaip mergaitę sudrasko šunys?.. bet nepaisant visų šių baisumų knyga man pasirodė tikra, jautri, gražiai papasakota istorija. Apie žmonių gerumą, atsidavimą, atleidimą ir bejėgiškumą. Liūdna, emociškai negera paliko, retai kada noriu laimingos pabaigos, o šioje knygoje tokios man reikėjo. Norėjau patikėti sistema. Norėjau...
Žinot, kad nepuolu girti ir rekomenduoti. Bet iš šiemet perskaitytų 100+ knygų šioji keliauja į dešimtuką. Gal net į penketuką. Ir būtų sunku patikėti, kad kam pavyks ją iš ten išstumti.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/kita-ranka/


pirmadienis, lapkričio 11, 2019

SPALIO SKAITINIAI

Daug skaičiau, norėjau skaityti daugiau, tačiau pusę mėnesio iš manęs atėmė darbas ir apmokymai pilnu etatu... Nuo lapkričio, tikiu, situacija pasitaisys ir skaitymas suaktyvės!
Nuvylė:
Ilgai kankinti Bėgūnai...
Kaip jums sekėsi mūsų gražų ir šiltą spalio mėnesį? Pasidalinkit, pasipasakokit!


penktadienis, spalio 18, 2019

SUMELUOTAS GYVENIMAS — Kimberly Belle

Airisė ir Vilas myli vienas kitą besąlygiškai. Nors susituokę jau septynerius metus, toliau kuria savo gyvenimus ir mąsto apie ateitį, planuoja vaikelius. Vyras turi skristi į Orlande vykstančią konferenciją, tačiau paaiškėja, jog tuo lėktuvu jis neskrido. Nelaimei, lėktuvas, kuriuo jis skrido priešinga kryptimi, dabar sudužęs kukurūzų laukuose ir Airisė lieka vienu viena. Su begale paslapčių, dėl ko ji ima abejoti, ar išvis pažinojo savo vyrą.
Svajonių knygos mane stebina paskutiniu metu. Gana to, kad jų „Marcipano valandos“ būna itin jaukūs romanai, tai jie paima ir dar išleidžia trilerį. Netikėta, ką?
Įtampą jutau visos knygos metu. Ją šiek tiek gadino tie seilėjimosi intarpai, kai jau beveik nenatūraliai atrodė. Iš kitos pusės, juk nesu laidojusi vyro (tfu tfu tfu), tai kaip aš galiu nustatyti kiek emocijų rodyti? Na ir santuoka! Na ir prioritetai, norai ir pagarba. Fantastiškai tragiškas žmonių savanaudiškumas! Skaičiau ir negalėjau patikėti.
Ar nuspėjama? Vietomis taip. Kartais jau pagalvodavau, kad ir čia aišku, ir čia žinau kas bus. Ir tikrai nemažai nuspėjau, numaniau, arba tiesiog pamačiau, nes kai jau daug skaitai, pastebi visokias smulkmenas greičiau. Bet kas keisčiausia, atsiplėšti buvo sunku, padėti į šoną nesinorėjo, reikėjo sužinoti kaip viskas pasibaigs ir ar mano spėjimai pasitvirtins.
Be to, mane veža kai knygose yra kokia viena akimirka ar sakinys, ar skyrius, kuris viską apverčia aukštyn kojomis. Arba supurto. Arba taip nustebina, kad net aikteli. Arba viskas kartu. Tai va šio romano siūlau nevartyti, paskutinių puslapių neskaityti ir nesmalsauti.
Apgauta nebuvau, bet nustebino ne kartą ir ne du. O kartais to ir gana, kad knyga pasiliktų galvoje ir apie ją dar ilgai galvotum.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



sekmadienis, spalio 13, 2019

TIKĖKIMĖS GERIAUSIO — Carolina Setterwall

Ar galima nustatyti, kiek iš tiesų žmogus turi, gali ar privalo gedėti? Gana to, kad jau ponia Ross yra gedulą suskirsčiusi į penkias stadijas, tarsi nebyliai įpareigoja visas jas ir išjausti. O jei nesigauna? O kas, jei neigimo fazė, rodos, niekad nesibaigs???
Jauna moteris kuria ateitį, planus, myli. Karolina gyvena su Akseliu, jie abu augina vos kelių mėnesių sūnelį, tačiau vieną dieną Karolinos gyvenimas išslysta iš po kojų - rytą ji randa savo jauną vyrą lovoje nebegyvą.
Aš ieškojau nors krislo optimizmo šioje knygoje. Vis tikėjausi, kad pasibaigs tie juodi zebro dryžiai ir spalva pasikeis bent į pilką. Aš labai jaudinausi dėl Karolinos. Kartu su ja, rodos, vėl pergyvenau jos netektį. Skaitai, tarsi kas į kumštį širdį ima ir spaudžia, kol skausmas tampa nebepakeliamu, ir vėl atleidžia... Ir taip visą knygą, spaudinėjo kažkas mano emocijas lyg streso kamuoliuką...
Bet aš vis tiek ieškojau čia optimizmo. Kai supratau, jog Karolina atsidūrė tokioje pat situacijoje, į kokią buvo įstačiusi Akselį, man jos nė nebuvo gaila. Sutikau su jos skaudžiais žodžiais, kad ji kalta, tik ji kalta, kalta...
Mažai šviesos. Daug savigraužos. Labai lėtas kopimas per visas gedulo stadijas. Perskaičius šią knygą gal kiek geriau supratau, kam reikalingos laidotuvės ir ilgas atsisveikinimas su mirusiais, ypač tais, kurie miršta netikėtai.
Tamsu. Liūdna. Nežinau, ar esu skaičiusi kažką tokio liūdno. Varančio neviltin. Karolina itin jautriai ir gražiai išrašė savo skausmą. Tik tiek. Kiek iš to naudos bus skaitytojui? Čia jau kitas klausimas. Ir istorijos, bent jau tos istorijos, kuri yra užrašyta, pabaiga man sudaužė širdį. Supratau Karolinos pasirinkimus, tačiau likau truputėlį liūdnesnė ir nelaimingesnė dėl to, kokia buvo atomazga.
Jei patys neseniai išgyvenote netektį ar esate itin empatiški, jautriai į viską reaguojate, neimkite šios knygos į rankas. Palaukite kol para apsivers ir dienos ims ilgėti. Tai itin kokybiškos literatūros dozė, tačiau tokia, nuo kurios gali pats įkristi į depresiją.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/tikekimes-geriausio


penktadienis, spalio 11, 2019

RI DŽINĖ – Shin Kyung-sook

Vaikystėje skaitydavau japonų pasakas, o vėliau mane žavėjo istorijos apie Tolimuosius rytus – jų kultūra, žmonės, maistas, apranga... dar tada viskas atrodė taip tolima ir nepasiekiama. Kai tik išvydau „Ri Džinė“ knygos viršelį, ne iš karto supratau, kad tai bus knygos „Prašau, pasirūpink mama“ autorės kitas kūrinys, bet buvo aišku, kad skaityti noriu. Juk ir ana knyga man labai patiko.
„Kai kuriose akyse įrašytas likimas.“
Istorija mus nukelia beveik dviem šimtmečiais į praeitį, kuomet Korėja dar nebuvo padalinta į dvi dalis ir buvo geriau žinoma kaip Čosono karalystė, valdoma Čosonų dinastijos. Pagrindinė romano veikėja –rūmų šokėja Ri Džinė, jauna mergina, kuri gyvena po karalienės sparneliu ir jos ateitis aiški – jei jau priklausai karališkiesiems rūmams, priklausysi jiems amžinai. Ri Džinės istorija pasakojama priešokiais nuo pat jos vaikystės, iki to laiko, kai į rūmus atvyksta prancūzų pasiuntinys ir ją įsimyli. Netrukus įvyksta neįmanoma – Ri Džinei leidžiama palikti rūmus ir susituokti su Kolenu de Plansi, tad abu netrukus palieka karalystę ir išvyksta į kitą pasaulio galą... ilgesys kankina Ri Džinę, tad ji galiausiai iš Prancūzijos grįžta į Korėją. O ten viskas pasikeitę ir sudėtingiau, nei buvo prieš tai.
„Žmogaus tokia prigimtis, kad, būdamas prieš balutę, ieško upelio, stabtelėjęs prieš upelį – didėlės upės, atsidūręs priešais upę žvalgosi jūros.“
Šioje knygoje įvyksta tiek daug visko, kad net nežinia, nuo ko pradėti. Knygoje sutalpinta begalės temų, problemų, kai kas labai siutino, kai kas liūdino, vietomis šypsojausi... daugiasluoksnė knyga, seniai tokios neskaičiau, kai suteikiamos galimybės susipažinti su šalies istorija, kultūra ir dar susinervinti kaskart pagalvojus, kad galbūt dalis šios istorijos iš tiesų nutiko. Jei autorė sugebėjo parašyti tokį romaną įkvėpta vos pusantro puslapio informacijos apie Čosono karalystę, manau, buvo atliktas didžiulis darbas. Kiek čia grynos tiesos, kitas klausimas, bet juk ir ne tame esmė. Svarbiausia, kad jai tikrai pavyko sukurti įtikinamą istoriją apie labai stiprią moterį, kuri galbūt tokiomis, o gal dar sudėtingesnėmis aplinkybėmis iš tiesų šoko rūmuose, valgė kriaušes ir vėliau vertė svarbią korėjiečių literatūrą bei ilgėjosi namų...
„Žmogus jau toks yra: nuolat prieštarauja pats sau, reikalaudamas ko nors didelėmis pėdomis palikti mažus pėdsakus.“
Čia apstu visko: meilės, politinių žaidimų, religinio persekiojimo, poetiškumo, moteriškumo; daug pasiaukojimo atvejų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuprantami, ypač mūsų kultūroje, tačiau vėliau viskas paaiškėja. Knygoje radau daug citatų, kurias braukiausi pieštuku, poetiškai pateiktų minčių, dėl ko knyga įgauna daugiau vertės. Ir tikrai manau, kad ir šį kartą vertėjas (Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas) atliko darbą puikiai.
Šiame romane mane žavėjo begalės dalykų: žmonių noras padėti, neišsemiami klodai gerumo, žmogiškumo. Kang Jono personažas buvo tas, dėl kurio ne vieną kartą ir graudinausi, ir šypsojausi, ir verkiau. O jei atvirai, tai gana liūdna knyga, istorija vargina emociškai tiek skaitytoją, tiek vargo ir pagrindinė jos veikėja. Bet man vis tik patiko, buvau pasiilgusi tokio romano.
„Stengtis neturėti jokių vilčių daug sunkiau, negu turėti bent kokią viltį.“
Dėkoju už puikų romaną BALTO leidybos namai!
Rekomenduoju visiems, kam patiko tokios knygos kaip:
„Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“ – Lisa See
„ Imperatorė Orchidėja“ ir „Paskutinė imperatorė“ – Anchee Min
„Geišos išpažintis“ – Arthur Golden
„Malonumų rūmai“ – Amy Tan
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



MŪSŲ SIELOS NAKTYJE – Kent Haruf

Baltos lankos turi stebuklingų galių ir aptinka mažos apimties perliukus: buvo Seethaleris, buvo Swift, o dabar Harufo knyga. Lyg ir vieno prisėdimo knygos, bet jose gali rasti daugiau nei kai kuriose ištemptose istorijose. O kur dar viršelio grožis! Neišpasakytai jaukus viršelis žada jautrią istoriją ir tikrai neapgauna.
Mažais trumpais skyreliais mes keliaujame po Edės ir Luiso gyvenimus. Edė jaučiasi vieniša ir staiga vieną dieną ji pasirodo ant Luiso slenksčio ir pasiūlo jam kartu... miegoti. Ne seksą, ne meilę, o tiesiog buvimą kartu ir miegojimą ne po vieną. Naktinius pokalbius. Vyno taurę ar alaus stiklą prieš miegą. Luisas sutrinka, tačiau ir jis juk jaučiasi vienišas, tad sutinka.
Būna didėlės ir storos knygos, kurias perskaitai, būna įdomu, siužetas „kabina“ ir nenori paleisti, o vat šioji mažulytė knygutė ne tik akimirksniu nuskraidina per puslapius, bet ir palieka kažką širdyje. Keliauji puslapiais, mėgaujiesi veikėjų pasakojimu, įklimpsti kartu su jais ir šast... jau baigėsi. Tik šioji knyga man dar sugebėjo sujudinti viską viduje. Aš norėčiau senatvėje turėti tokį žmogų, su kuriuo galėčiau tiesiog miegoti. Susikibus rankomis nueiti atsigerti kavos. Juk mes žmonės ir mums reikia kitų žmonių.
Šįkart net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą... kai į maišiuką susidedi pižamą, dantų šepetėlį ir sėlinį pas kaimynę, nes jos lovoje miegoti tiesiog geriau, maloniau ir pasidaro bent šiek tiek mažiau liūdna. Šioje knygelėje viskas mažomis dozėmis, taip perrinkta, perfiltruota, viskas atrodo reikalinga ir net smulkiausios detalės padeda sukurti visą knygos atmosferą.
Bet vis tik ši knyga itin liūdna. Ir nemanau, kad paliks mano mintis greitu metu, nes to, kaip viskas įvyko čia, nenoriu matyti jokiame pasaulyje, jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tiesiog nenoriu. Ir velniop, ką žmonės pasakys, tiesiog, velniop!



ŽVAIGŽDĖS VIRŠ ROMOS - Karen Swan

Frančeska meta visą savo rimtą gyvenimą ir atvyksta į Romą, kur jos tikslas - susipažinti su miesto dvasia ir rašyti tinklaraštį apie savo atradimus. Visai netrukus Frančeska šiukšliadėžėje atranda rankinę, labai greit - ir jos savininkę. Tai kaimynystėje gyvenanti princesė, dama, aukštuomenės atstovė, Elena. Česė netrunka su ja susipažinti ir moteris jos paprašo, kad ši padėtų jai parašyti jos biografiją... Apie labai ilgą ir margą jos gyvenimą, tik prašo vieno - neieškoti informacijos apie ją pačiai, o išklausyti jos pasakojamą istoriją.
Visų pirma, nieko mandro nesitikėjau. Jau žinojau, kad laukia daug dramos, pasakojimas dviem laikais, sena dama, jauna moteris. Viskas aišku kaip 2x2. Tikrai. Bet buvo keli dalykai, kurie, vis tik, man kėlė daug minčių.
Moters vieta visuomenėje. Šeimoje. Įvairiuose skirtinguose socialiniuose ratuose. Kai matome žmogų iš elito, dažnas iš mūsų susimąstome: aha, nuskilo, sėkmingai ištekėjo... Pasisekė gyvatei... O realybė, deja, būdavo kiek kitokia. Naivi jauna mergina įsimyli, išteka, o vyras lošia. Arba geria. Arba abu. Ir visiems tai normalu, nes kam tais laikais rūpėjo moterų gerovė? Turi savo rūmus ir deimantus, bling bling, sėdėk tyliai kaip po šluota. Tokių liūdnų dalykų šioje knygoje buvo ne vienas ir ne du.
Ar man kai kas kliuvo? Žinoma kliuvo. Elenos pasirinkimai, skubėjimas, naivumas. Bet ar mes patys nedarome klaidų gyvenime? Kartais visai įdomu tokias knygas skaityti, galima pasimokyti: nebėgti kaip akis išdegus nuo vieno vyro prie kito. Suvokti, kad kiekvienas, atrodytų, nuostabus dalykas slepia po savimi tam tikrus niuansus, kurie gali trukdyti ateityje. Juk ir nusipirkus butą su kosmetiniu remontu pelėsis ima rastis tik po kurio laiko...
Kai istorijoje atsirado dvynių linija, man pasirodė, kad viskas, kaip gaila, jau aišku kaip čia kas. O vat ir nebuvo aišku. Kaip ir Elena, iki pat pabaigos, taip ir skaitytojas lieka pasimetęs.
Ar buvo įdomu? Tikrai taip, nemažai sužinojau apie Romą. Ar intrigavo? Irgi taip, iki pat pabaigos nežinojau kas ir kaip, kur čia šuo pakastas. Ar intelektualus skaitinys? Gal nelabai, bet viena iš tų knygų, kurių siužetą atsiminsiu ilgai.