NEREGIMIEJI – Roy Jacobsen

Vis tik man pakankamai sunku kalbėti apie šią knygą... toks sunkumas širdyje ir slogutis paliko perskaičius. Nei graudintis čia nebuvo dėl ko, nei nervintis, bet kažkas šioje knygoje vis tik yra, kad pradedi abejoti net ir savo gyvenimo pasirinkimais ją perskaičius.

Mažytėje Bariojos saloje gyvena nedidelė šeima, tokia pat pavarde, koks ir salos pavadinimas. Martinas ir jo du suaugę vaikai – Hansas su žmona ir duktė Barbra. Ir žinoma, unikalioji Hanso ir Marijos dukrytė Ingrida. Niekas saloje nėra šiaip sau, viskas yra apgalvota iki smulkmenų, o šeima gyvena atskirta nuo viso pasaulio ir tiesiog... gyvena. Visas pasakojimas tuo ir paremtas – ramus, lėtas tempas mus plukdo jų gyvenimo srovėmis tolyn...

Visa knyga parašyta tokiu lėtu, šiaurietišku tempu, kai skaitai, ir slenki per tekstą, tačiau pats tekstas toks gražus, toks vaizdingas, kad tiesiog mėgaujiesi, kramtai, užkabina visus receptorius ir tik po kelių minučių gali nuryt... Bariojos salos gyventojams už viską svarbiausia yra jūra – jų maitintoja ir kankintoja viename, ir horizontas, kuris jiems suteikia laisvę ir matymą. Tik tas matymas, sakyčiau, neapsiriboja ta riba, ties kuria dangus su žeme liečiasi, viskas kiek giliau.

Panašiai jaučiausi skaitydama vos porą knygų per savo gyvenimą – „Vogti arklius“ ir „Dinos knyga“ – tas įspūdis ir jausmas, kurį sukelia ši knyga, yra nenusakomas ir neaprašomas. Tiesiog... veiksmo maža, didžioji jo dalis vyksta veikėjų galvose, yra išreiškiama nežymiais judesiais, žvilgsniais ir simboliais.

Vėl mintyse kėliau sau klausimus: kodėl? Kodėl jūs taip įsikabinę tos salos, kaip ir veikėjai knygoje „Pakrantės medžiai“ savo namų...  juk audros ir jūra viską suniokoja, o jūs kaip užstrigusi plokštelė... vėl viską atstatinėjat, iki kitos audros, net ir puikiai žinodami, kad ji bus. Ir visi katastrofiški kontrastai – vasara ir žiema, diena ir naktis, šilta ir šalta, jaunas ir senas. Viskas taip įtaigu, žmogiška ir tikra. Ir vis tiek liūdna, ypač pabaigus knygą, nes jos pabaigoje atsiradę veikėjų pamąstymai draskė man širdį.

Sunku parašyti kažką geriau ar gražiau, nei tą padarė autorius, parašydamas šį romaną, tad paliksiu jums malonumą ir nebekapstysiu... o ir negalėčiau, nes tarp tų mažų detalių, viską niokojančių vėjų, negailestingų audrų ir nepaprastai stiprių moterų portretų slypi tiek daug gyvybės ir noro svajoti.

GALI BĖGTI – Steve Mosby

Dar vienas trileris. Ir vis stebiuosi, kaip aš tiek daug metų jų neimdavau į rankas. Gal nejutau skirtumo tarp trilerio ir detektyvo, kurie man mintyse buvo asimiliavęsi? Nežinau, ko gero. Nes detektyvai iki šiol nėra mano mėgstamas žanras, nors visokių CSI seniau nevengdavau. Ko gero, skonis su laiku keičiasi, nieko keisto.

Detektyvas Vilis terneris su įdomia partnere atsiduria įvykių centre – lemtingo sutapimo dėka atrandama daugiau nei dešimt „užkonservuotų“ moterų palaikų, o netrukus paaiškėja, kad jos visos, ko gero, Raudonosios upės žudiko aukos. Paskutinė maniako auka išgyvena, tačiau sužalojimai ir išsekimas tokio lygio, kad tyrimui pagalbos nesulaukę, Vilis su partnere imasi tyrimo patys: kiekvienas dėl savų priežasčių, Vilis, kankinamas praeities šešėlių, kurie jį itin stipriai sieja su šia byla, o kolegė tai mato kaip gerą karjeros galimybę.

Pakankamai standartinis trileris, bet buvo keli dalykai, kurie man buvo įdomūs ir patiko – pasakojimas iš skirtingų perspektyvų, o ypač, iš žudiko-organizatoriaus, tyrėjų. Patiko, kad Vilis vadovavosi tuo „šeštuoju jausmu“ tirdamas bylas – tiesiog jautė, kuria kryptimi judėti. Toks nestandartinis tyrėjas, kuris ne reglamentais ir protokolais vadovaujasi, o jausmais ir nuojautomis. Kažkaip man šie dalykai netrukdė, nes nebuvo tokių situacijų, kur neįtikino. O gal ta nuojauta pačios gyvenime dažnai pasitvirtina, dėl to ir lengva patikėti?

Dar patiko pati esmė, idėja, žudymo motyvai ir visas to organizavimas. Žinau, skambu kaip sociopatė, bet tai knygą darė tik įdomesne: smulkmenos prie smulkmenų ir visai gyva mozaika susidėliojo. Reikalaujantis atidumo žudikas, ir tai, kad mes visą laiką žinome kas jis, ir net pakankamai greit sužinome ir motyvus. Viskas taip išversta į kitą pusę. Beeeet, manęs neįtikino atskleidimas, pati kulminacija. Kai minėjau detales, tai pati pagrindinė detalė mane ir suglumino – kaip? Ką? Kodėl?

Poilsiui tinkamas trileris, net ir tų kūnų aprašymų ar žudymo metodų čia nedaug ir kraupių detalių nerasite. Knyga visomis prasmėmis panaši į „Mergina rūke“ ir man ana pasirodė stipresnė.

VESTUVIŲ SVEČIAS - Zara Stoneley

Man vėl reikėjo pailsinti smegenis. Ir kartais tam rasti knygas nėra lengva - vienos gali netikėtai nustebinti, kai aprašymas ir viršelis rėkte rėkia, kad čia viskas labai paprasta, o skaitant paaiškėja, kad yra niuansų, kurie būna slogūs ar sudėtingi. O būna knygų, kur tikiesi lengvo skaitinio, ir gauni labai labai lengvą. Ši knyga man pasirodė puikiai tinkama atostogoms, nelabai intelektuali, bet smegenims pravėdinti tiko puikiai.

Samanta išsiskiria po ilgos draugystės, tačiau jai verkiant reikia partnerio į vestuves, nes per ilgą liežuvį visiems prikarksėjo, kad jau susirado naują vyruką ir su juo pasirodys vestuvėse. Deja, realybė yra kitokia - Samanta jaučiasi stora ir nelaiminga, tad su draugų pagalba ji pasisamdo aktorių - žavų šunis mylintį vyrą Džeiką.

Visiškai nuspėjamas romanas, bet kartu tuo visai ir žavus - skaitai ir krizeni iš jos prisigalvojimų, nes, kaip skaitytojas, iškart jauti, kad viskas čia gerai baigsis. Kitaip tiesiog negali būti.

Labai patiko visi juokeliai, bet tik kol buvo subtilūs ir skaniai pateikti. Keistokai pasirodė moters šaipymasis iš kitos nėščios moters, nes ji laukiasi ir atrodo stora. Aš suprantu, kad čia buvo neapykanta dėl išdavystės, bet vis tiek. Moteriai šaipytis iš kitos moters? Kad ir kokia bjauri ji bebūtų, nėštumas nėra tas dalykas, dėl kurio galima taip šaipytis.

Patiko chemija tarp Džeiko ir Samantos. Jų juokeliai, net ir nešvankūs - tiesiog jutosi, kad jiems gera.

Džeikas pasirodė tobulas vyras. Ypač dėl motyvacijos. Nuolat stūmė ir skatino Samantą daryti vieną ar kitą dalyką, buvo įdomu visa tai pergyventi kartu su jais, matyti, kaip Samanta tiesiog pražysta. Tokie santykiai ir turėtų būti, aš manau, kur žmonės vienas kitą besąlygiškai palaiko ir padeda judėti į priekį.

Visiškas pliažinis skaitinys, net mąstyti nereikės. Bus ir iš ko pasijuokti, ir iš ko pasipiktinti, ir romantikos, ir gražių draugysčių.

Ačiū BALTO leidybos namai už knygą.

PASKUTINĖ MALONĖ – Elizabeth H. Winthrop

Aš jau seniai laukiau tokios knygos, kurią skaityčiau ir kartu negalėčiau skaityti. Kuri užimtų kvapą didesnį laiką. Kuri priverstų susimąstyti apie daug dalykų, kurie yra susiję su žmogiškumu, tolerancija, pagarba. Tokia knyga mane susirado.

Vilis sėdi vienutėje ir žvelgia į paskutinį saulėlydį savo gyvenime. Vos po kelių valandų jam bus įvykdyta mirties bausmė už išprievartavimą. Mergina netrukus po įvykio nusišauna, tad juodaodžio jaunuolio gyvenimas pasmerktas, jis neturi jokių šansų. Pasinaudoję keistomis aplinkybėmis Vilį jie nuteisia mirti.

Baltaodės merginos vardas Greisė, kaip puikiai parinktas vardas, iš anglų kalbos išvertus, būtent ir reiškiantis malonę... Ir kiek čia simbolių, pradedant vardais... Baigiant paros metu. O gal aš čia ieškau to, ko neturėčiau? Bet abejoju.

Jau pirmuose puslapiuose galima suprasti kas yra kas - niekas neatskleista tiesmukai, viskas slypi detalėse. Supranti, kad būtent Vilo tėvas važiuoja su asilėnu ir gabena akmenį. Supranti, kad saldainių kaulijantys vaikai yra juodaodžiai. O kas baisiausia, viskas vyksta ne taip ir seniai, o tas rasizmas toks stiprus. Taip norima susidoroti. Nors puikiai supranti, kad niekas nieko neprievartavo, o jauni žmonės buvo tiesiog įsimylėję.

Viso romano metu kuriama stipri įtampa. Tokia stipri, kad gali girdėti tą šiugždančią minią, kad gali matyti tą saulėlydį. Gal net gali užuosti veikėjų abejonės ir jų apmąstymuose atrasti dar daugiau, nei perskaitai juoda ant balto... Autorė ir vėl pasitelkia vaikus ir jų paprastus klausimus, atskleisdama tas skaudžias tiesas ir papasakodama apie dideles problemas, kurios yra analizuojamos ir narstomos po kaulelį šiame romane. O moterų maištas prieš savo vyrus – skaičiau ir žavėjausi – toks nebylus, ir kartu, toks reikšmingas ir garsus.

Apie romano pabaigą galėčiau kalbėti visą naktį. Buvau per daug sukrėsta, kad galėčiau verkti. Stojau ties kiekvienu skyreliu ir dariau pertraukas, kad nepamirščiau kvėpuoti. Knyga nedidelės apimties, tačiau net ir norėdamas jos neperskaitysi greitai - per daug kerta per emocijas. Per daug nežmogiškos neteisybės. 

Stipriai. Netoli nuo realybės atitrūkęs pasakojimas atskleidė tikras problemas. Juk tokiose situacijose buvo atsidūrę tikri žmonės. Su tikrais jausmais ir tikrais kūnais. Dar viena knyga šiemet, kuri keliaus į dešimtuką. Sakiau ne kartą – esu itin jautri žmogaus skausmui ir diskriminacijai, o ši knyga sujudino visko vidujai pakankamai. 

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/paskutine-malone

MEILĖS NEĮMANOMYBĖ — Hannah Rothschild

Labai mėgstu dideles knygas. O jei dar užkabina ir nesinori paleisti, tada išvis puiku!

Kukli virėja Anė nežino ko nori iš gyvenimo, blaškosi tarp vaikinų, o visai naujam kadrui nutaria gimtadienio proga ką nors padovanoti. Užsukusi į sendaikčių krautuvę ji visai netikėtai įsigija tapybos darbą - dar sunkiai dėl jo derasi, o jo būsimas savininkas nė nepasirodo pasimatyme! Anė pasimetusi, jos gyvenime vėl pasirodo alkoholikė mama, o ji netikėtai gauna kone svajonių darbą. Tik kad viskas būtų taip paprasta. Netrukus paaiškėja, kad Anė netyčia įsigijo seniai visų ieškomą meno šedevrą - paveikslą su daug pikantiškų istorijų, o vien jo pavadinimas - Meilės neįmanomybė!

Apie muziejus aš galiu kalbėti labai daug, ir mane visada apima kitokios emocijos nei daugumą. Arba aš bent jau taip manau. Muziejuose man sunku kvėpuoti. Aš negaliu juose ilgai būti. Bet viskas turi dvi medalio puses - man muziejai sukelia daug prisiminimų apie meiles ir romantikas, ir pasimatymus, ir bučinius besislapstant už skulptūrų. Tai šioje knygoje buvo vienas veikėjas, kuris išpasakojo skaitytojui visas tas pikantiškas istorijas ir dar jas pakomentavo! Tai buvo pats paveikslas. Labai patiko šitas visažinis pasakotojas, jo istorijos mane sudomino labiausiai – pasakoja kritikas viską, ką mato, visus pletkus, visas intrigas ir pačias sultingiausias istorijas išpliotkina.

Meno pasaulis žiaurus, jame dalyvaujantys veikėjai be skrupulų padarys viską, kad tik gautų savo paveikslą, vazą ar skulptūrą. Šlykstėjausi tais žmonėmis skaitydama, ir suvokdama, kad panašiai viskas ir gyvenime, kai norima lipti visiems per galvas nepaisant nieko. Ir dėl ko? Dėl garbės ir „Va, koks aš, turiu, o jūs neturit!“ ir dar, kad pasirodyti, kad turiu pinigų daugiau, nei jūs.

Šioje knygoje visko labai daug. Labai. Ir net per daug. Čia kaip gamintum šaltibarščius ir dar guminukų ar konservuotų ananasų įmestum. Vis norisi ką nors su maistu lyginti. Bet visai aiškiai gaunasi, tai tęsiu tradiciją. O ir į temą, nes pagrindinė veikėja pati kūrė šedevrus, tik ne tapė, o iš maisto. 

Jaučiuosi labai daug sužinojusi apie meną, tapybą, restauraciją ir aukcionų užkulisius. Tokios knygos stipriai plečia akiratį. O ir istorija visai graži, nors ir kiek perkrauta ir ištempta. 

https://www.tytoalba.lt/meiles-neimanomybe

NAKTIS VIRŠ TANŽERO - Christine Mangan

Man atrodo, kad vieną dieną kažkam labai atsibosiu dėl kritikavimo. Va prieš rašydama apie šią knygą, išsyk žinojau neigiamą dalyką, kurį pasakysiu: kodėl anotacijoje atskleista siužeto detalė, kuri įvyksta paskutiniame romano trečdalyje? Bet, žinoma, juokauju, čia tokia knyga, kur reikia atskleisti nors kažką, nes nepasakyčiau, kad tų kertinių įvykių čia daug tebuvo...

Alisa netrukus po vestuvių išvyksta į Tanžerą su vyru. Gerai svetimame mieste nesijaučia, viskas svetima, o Maroko karštis ir kavapai tiesiog alina... tarsi situacija negalėtų pablogėti, visiškai staigiai ir netikėtai Tanžere apsireiškia Alisos draugė Liusė. Mergina išdygsta lyg grybas po lietaus – nustebindama Džoną ir dar labiau, Alisą. Liusei įsikūrus po jų stogu, netrukus pradeda dėtis keisti dalykai...

Opa, man patiko šitas romanas. Išlaikyta įtampa, karštis, tvankuma, kvapai, musės, mėtų arbata – na atmosfera sukurta įtikinamai. Visko tiek, kiek reikia, aprašymai paveikūs, bet neperkrauti detalėmis, veikėjai irgi netuščiažodžiauja. Vietomis pasakojama šiokie tokie prisiminimai iš Alisos ir Liusės praeities ir netrukus atidesnis skaitytojas gali susidaryti vaizdą ir visai lengvai nuspėti kas bus ir kodėl. Bet kas keisčiausia, vienuose romanuose tas nuspėjamumas nervina, o kituose visai tinka. Tai čia buvo pastarasis variantas – galėjai lengvai numanyti kaip čia viskas bus ir kodėl, tas veiksmo lėtumas palikdavo skaitytojui daug laiko ir erdvės įsigilinti ir į viską pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.

O jei kalbėtume apie pačios istorijos esmę – nevyko čia labai daug veiksmo, bet kartu ir vyko. Viskas buvo taip lėta ir užglaistyta, jog tikrai galėjo pasirodyti, kad judesio mažoka. Bet melo, išnaudojimo, manipuliacijos ir draugių-gyvačių-antžmogių viename čia netrūks. Ir tikrai, tokiose situacijose gaila tų nekaltųjų, kai net artimiausi nebetiki... gerai suvyniota viskas. Pabaiga man irgi visai tiko ir patiko. Bet vis tiek, tos siužeto bombos man čia trūko. Tokios razinkos, cinkelio, na, net nežinau kaip įvardinti. Sutinku, pati Liusė buvo kaip razinka, bet vis tiek, kažko man dar norėjosi.

Rekomenduoju jei jums trūksta karščio ir spalvų. Ir jei patiko B.A.Paris romanas „Palūžusi“. 

HERAKLIS NR.4 – Marius Repšys

„Aš juk nebuvau banditas. Ir visą laiką norėjau būti geresniu žmogumi. Tik man neišeidavo.“

Va kažkodėl šita mintis man labai padeda kalbėti apie tokią sunkią knygą. Oj ne, literatūrinio šedevro čia nerasit, siužeto gal irgi nelabai – tiesiog priešokiais prie skirtingų gyvenimo periodų Marius pasakoja apie savo gyvenimą. Nuo pačios vaikystės, iki tada, kai pats ligoninėje į glėbį pasiėmė savo vaikus (nelabai atskleidžiu, vis tiek prieš imant knygą į rankas jau žinote apie jo gyvenimą daugiau nei žinojau aš) ar joje atsidūrė prifarširuotas vaistų. Aš žinojau, kad šioje knygoje bus paliečiamos skaudžios temos. Kokios jos vis tik yra stigmos šiandien, aš nė nenumaniau. Kaip iki šiol yra gėda garsiai pasakyti, kad tau reikia pagalbos. Kad nebežinai, ką daryti. Kad tau sunku. Kad geriau kankintis, nei būti psichu.

Skaitant šią knygą man vis sukosi tokia mintis, ir aš galiu klysti. Aš galiu būti neteisi. Bet. Psichinė sveikata priklauso nuo daugelio dalykų – genetika, aplinka, kažkokie kiti sunkumai gyvenime arba viskas kartu – ir dabar žmogus, kuris nuo vaikystės girdi „nebliauk kaip boba“, yra smukdomas mokytojų, vedamas boksuotis, į kung fu treniruotes, ar kokias kitokias, o treneris ten vaikus lupa? Jei jam prasideda tokios manijos ir tokie amerikietiški nuotaikų kalneliai, kad žmogus per porą savaičių išmoksta groti pianinu arba groti šaškėmis, arba vidury nakties nori išbėgti į gatvę nuogas... Ir kad dirba teatre – tokiame darbe, kur reikia apsimetinėti, nebūti savimi, nuolat atrodyti ar net jaustis taip, kaip nori režisierius, o ne tu pats... skaitai, ir va, galvoji – gal, o gal, jei ne tas teatras? Gal jei nebūtų to spaudimo, nuolatinio engimo ir kovos iki kraujo, gal ir ta bipolinė depresija taip stipriai neišsišautų lyg šampano kamštis? Ir ta nuolatinė saviplaka, sumišusi su stipriu perfekcionizmu. Argi ne mirtinas kokteilis?

„Man septyneri ir aš noriu nusidurti.“

Viskas ir taip skaudu, o tada pradedi apie Mariaus vaikystę skaityti, supranti, kad nu šūdas. Ir ten buvo viskas blogai. Jau tada. Maži, atrodytų nereikšmingi dalykai, o kaip suformuoja asmenybę? 

Šiuo atveju – nepaprastai įdomią, charizmatišką, kitokią (na tą tai bandė mokykla gesinti, nesigavo, dėkui dievui...) – bet su savo demonais, ir su labai ryškiais, kartais net užgožiančiais visą tą charizmą.

Skaitantys knygoje atras ir dar vieną istoriją – apie varną. Tik paminiu, kad ten buvo tokia gera alegorija. Taip stipriai parašyta, kai ji pasibaigė – supratau išsyk ir net aiktelėjau.

Kodėl skaityti? Aš pati, kad jau nežiūriu televizoriaus, o ir tas pats teatras yra retas reginys mano gyvenime, sakau atvirai – kažkokių aukštesnių jėgų vedina užsimaniau šios knygos. O kur dar geriausia draugė, kuri apie ją kalbėjo prieš kelias dienas – jei jau ji nori... čia kažkas gero bus... o jei rimtai – skaityti tam, kad suprastumėte, kokie laimingi esate. Skaityti tam, kad kitą kartą pamatę keistai besielgiantį ar atrodantį žmogų, jo nesmerktumėte. Skaityti todėl, kad jei neduokdie, jūsų aplinkoje kažkam atsitiktų panašūs dalykai, jūs bent jau kaip deja vu atsimintumėte kažką kažkur skaitę ir pultumėte ieškoti; garantuoju, taip atsakymus rastumėte greičiau nei Marius su žmona. Ir skaityti todėl, kad tai yra ne garsaus žmogaus, ne aktoriaus, ne personažo, o tikro žmogaus istorija. Žmogaus, su savo klaidomis, ligomis, trūkumais.

„Aš esu Heraklis. Pusdievis. Išsikapstysiu.“

KAI VISKAS PASAKYTA - Anne Griffin

Sako, visada apie viską reikia pradėti kalbėti nuo gerų dalykų. Tai čia pasielgsiu atvirkščiai ir iškart apsaugosiu visus, kurie apie knygą sprendžia iš jos viršelio. Tiek viršelis, tiek pavadinimas, banalūs. Taiklūs, bet belenkaip banalūs ir netraukiantys. Knygyne man akis neužkliūtų, nors viršelis beveik neoninis. Tai štai, draugai ir skaitytojai – nepakibkit ant šito nudilusio kabliuko, nes knyga visiškai verta kiekvieno žmogaus dėmesio. Čia kai perskaitai „Antradieniai su Moriu“ ar ką nors iš Seethalerio ir žinai, kad daug metų apie ją vis pamąstysi. Tai ši knyga tokia pati – atrodo, nieko per daug ypatingo, bet širdyje liks ilgam.

84-rių metų senukas Morisas sėdi viešbučio bare ir vieną po kito užsisako penkis gėrimus. 

Kiekvienas gėrimas – tarsi tostas, skirtas pagerbti tam tikriems žmonėms jo gyvenime, tačiau kartu su tais gėrimais senučiukas papasakoja savo gyvenimo istoriją... pasidžiaugia už puikiai praleistą gyvenimą, pasidalina prisiminimais apie sutiktus žmones, priešus, sukurtą šeimą, prarastus jam brangius žmones ir tiesiog mąsto... apie viską, apie visus.

Šios istorijos man labai gerai susirezonavo su praeitą savaitę skaityta „Laiškai, kurių niekada negausi“ – čia buvo atvirkštinė knygos versija – žmogiškos, jautrios temos ir istorijos, tik iš vyriškos perspektyvos – tėvas viską pasakoja sūnui. Ir vėl buvo paliesta daug svarbių dalykų, tokių kaip vyrų stiprybė-silpnumas, netektys, vaikai, santykiai su žmona; nemažai kalbama ir apie vaikystėje padarytus, atrodo, nereikšmingus sprendimus, ir tai, koks šleifas vėliau velkasi per gyvenimą... galėčiau pasakoti ir pasakoti, tačiau su kiekvienu tostu, kiekviena taure ir kiekvienu veikėju atsirasdavo naujos taisyklės, naujos problemos ir vis kiti džiaugsmai.

„Argi ne įdomu, argi neverta aprašyti, kaip sąmonė nusprendžia, ką prisiminti, o ką pamiršti?“

Jei jums būtų likę gyventi labai mažai. Pagalvokite, ar rastumėte penkis žmones, už kuriuos galėtumėte pakelti po taurę prieš mirtį? Už tokius žmones, kurie pakeitė jus, pakeitė jūsų gyvenimą tokia linkme, jog niekada apie tai nė nebūtumėte susimąstę... aš pati labai norėčiau savo gyvenimo pabaigoje turėti tokių žmonių. Ir lygiai taip pat, manau, kiekvieno iš mūsų siekiamybė turėtų būti, kad tostus kas nors keltų ir už mus...

Puiki knyga. Gražiai parašyta, gal ne iš tų optimistiškų istorijų, bet vis tik, tokia žmogiškai paprasta ir įdomi, manau net nesvarbu kas ir kokiomis aplinkybėmis ją skaitys, visi pasiims kažką gero ir nukeliaujančio tiesiai į širdį.

Ačiū leidyklai "Tyto alba".

PERLŲ ŽVEJO ŽMONA – Roxane Dhand

Po visų holokaustų ir šiurpokų trilerių jau buvau bepradedanti sapnuoti visai kraupius sapnus, tad supratau, kad net organizmas arba pasąmonė liepia pailsėti nuo rimtų ir skaudžių istorijų. Viršelis tiesiog alsuoja vasara, gaiva ir karščiu viename... numaniau, kad laukia visai nesunkaus turinio romanas apie jauną merginą ir jos meiles. Visa tai buvo, bet buvo ir kiek daugiau: dar viena istorija, parašyta pasirėmus tikrais istoriniais faktais – ir vėl maloniai nustebau. Apie Australiją, jos apgyvendinimą ir vietinių genocidą jau buvo skaityta ne viena knyga, tačiau šioji buvo kažkas kitokio. Šįkart viskas sukosi apie perlus, pinigus ir rasizmą.

Devyniolikmetė Meisė niekieno neklausta įsodinama į laivą, paliekantį gimtosios Anglijos krantus ir plaukiantį link Australijos. Laive mergina kovoja su netašytais mergišiais, o atvykus paaiškėja, kad pusbrolis, už kurio ji turi būti ištekinta, yra frigidiškas bjaurybė. Dar laive Meisė sutinka vieną iš nardytojų – perlų žveją – Kuperį. Vos iš pirmo žvilgsnio jauna mergina nujaučia, kad viskas čia taip paprastai nepasibaigs. Australijoje tuo metu vykdoma „gryninimo“ politika ir bandoma atsikratyti visų azijiečių ir tiesiog „spalvotųjų“. Netrukus Meisė pastebi, kad naujuosius nardytojus, atvežtus iš pačios Anglijos, pradeda ištikti netikėtos mirtys.

Istorinė knygos dalis buvo labai įdomi. Apie Australijos istoriją jau žinojau nemažai, bet ir vėl kažkas naujo ir intriguojančio. Ir visai skaudaus. Nuolatinė diskriminacija, rimbai, grandinės, sudėtingos darbo sąlygos. Bet vis tik man patiko, kad šiame romane akcentuojami buvo būtent šie dalykai, o ne meilės seilės, kurios buvo labai nuspėjamos.

Skaitydama piktinausi ne kartą ir ne du, o feministė manyje tiesiog kunkuliavo, nes čia ir vėl buvo rašoma apie laikus, kai moteris buvo beveik niekas, turėjo būti nematoma ir negirdima. O Meisė, kita vertus, man priminė Margaretą iš romano „Šiaurė ir pietūs“ – merginą su nuomone ir aštriu liežuviu. Ir man visai patinka kai rašytojai sukuria į jokius laikmečio rėmus neįsipaišančius veikėjus, tokius, kurie nori daugiau, nori geriau, nori kitaip. Taip juk ir vyksta revoliucijos pasaulyje – kai kas nors supranta, kad gali būti geriau. Juk niekas negimėme, kad kentėtume, nesvarbu, kokios lyties mus tas gandras į kopūstų lysvę nudrėbė.

Nesakyčiau, kad tai labai įsimintina knyga, tikrai ne. Toks vienas lengvesnių atostogų romanų, bet tuo pačiu, būtinai praturtins skaitytoją istoriniais faktais ir motyvais. Kaip aš mėgdavau tokį žodį – daugiasluoksnis, nes daug visokių siužeto vingių, daug veikėjų, visi susipynę ir persipynę, intrigų irgi netrūksta. Bet skaitosi lengvai, vietomis pamąstai, susidėlioji viską į stalčiukus ir toliau mėgaujiesi Australijos kaitra, alsuojančia iš knygos puslapių.

Ačiū Baltų lankų leidyklai už naujieną mano rankose :)

LAIŠKAI, KURIŲ TU NIEKADA NEGAUSI – Živilė Galdikienė

Vis tik šiomis dienomis aš susiduriu su tuo, kad knygos pačios mane susiranda. Skirtingais būdais, dėl skirtingų priežasčių. Živilės Galdikienės knygą ėmiau iš bibliotekos ir skaičiau, nes jau prieš beveik mėnesį žinojau, jog moderuosiu susitikimą su autore. Ar knyga mane domino? Nelabai. Viršelis neviliojo, o kažkaip kai nevilioja viršelis, neskaitai apie ką knygą ir nepasidomi. Tikėjausi labai moteriškos ir gal kiek naivios meilės istorijos, nors pavadinimas man išsyk išdavė apie ką bus knyga. Ar bent kai kuriuos mažus niuansus.

Dabartiniai laikai. Paula gyvena ne visai stabilioje santuokoje, yra jau įkopusi į ketvirtą dešimtį ir vis bando susilaukti vaikelio, tačiau nėštumai vienas po kito nutrūksta. Santykiai su vyru geryn nesirita, tad galiausiai ji pasiryžta pasisakyti mamai apie savo vargus. Po pokalbio su mama nepraėjus kelioms dienoms Paula gauna siuntinuką su laiškais. Pradėjusi juos skaityti ji supranta, kad laiškai rašyti jos prosenelės Katrinos ir pasakoja apie jos gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir vėliau... Paula atveria duris į įdomiais istoriniais įvykiais apipintą savo šeimos istoriją...

Kai per susitikimą su rašytoja sakiau, kad čia pasakojama apie keturių moterų likimus, netrukau pasitaisyti, kad kalbama apie daugiau moterų. Ir tikrai taip yra. Jos visos susipynusios vienokiais ar kitokiais ryšiais. Ir tie moterų likimai itin jautrūs, skaudūs, tačiau visur vis žybteli tas krislelis šviesos, kibirkštėlė, gerumas... taip juoda juoda juoda, ir vėl švysteli kas nors, dėl ko šypsaisi ar net balsu susijuoki skaitant.

Knygoje aptariama daug problemų. Sakydama daug – nejuokauju. Persileidimai ir moters savijauta. Alkoholizmas šeimoje. Brokuota moteris; vyrų nekalbėjimas ir „būk vyras“, „neverk kaip boba“ situacijos. Viskas priešpastatoma, itin jautru ir priverčia susimąstyti. Daug kalbama ir apie pagalbą, jos paieškas, senus stereotipus. Ir tai, kad „skaudėti turi tyliai...“. galėčiau vardinti ir vardinti, net nustebau skaitydama, kiek daug visko autorė čia sudėjo. Galbūt jutau tokį... šiek tiek neigiamą požiūrį į vyrus, bet vėl – šiame romane moterys tikrai ėjo per ugnį ir vandenį, tad ko gi galima tikėtis? Kad pagirs vyrą, kuris prageria pinigus ir nepareina namo?

Kas labiausiai žavėjo? Moterų stiprybė. Iš kur ji visa ten buvo, ir dar tokiais kiekiais, man protu nesuvokiama. Nepaisant to, kad karas, nepriteklius, liurbiai vyrai – vis tiek moterys liko itin stiprios ir tikros herojės. Ir dar negalėjau atsistebėti autorės gebėjimu atskirti tuos laikotarpius – stilistika ir žodynas kardinaliai skyrėsi, buvo labai įdomu skaityti ir lengva įsijausti. Daug sutapimų, kurie buvo knygoje ne veltui... net ir tų pačių simbolių radau.

Nesistebiu, kodėl ši knyga dar vis dešimtukuose. Daug moterų čia atranda save, savo mamas, gali pasisemti stiprybės. Tad už mus, moteris, kad visada būtume tokios stiprios.

#47

PRARASTA ŽMONA – Alyson Richman

Kaip menas gali išgelbėti pasmerktas sielas

Jaunutė žydaitė Lenka susipažįsta su nauja mokslo drauge ir nuvyksta į jos šeimos namus šabui. Daug laiko neprireikia tam, jog Lenkai pakirstų kojas kai prieš akis išnyra draugės brolis Jozefas. 

Jauni ir naivūs žmonės įsimyli. Staigiai, stipriai ir neatšaukiamai, tad prasidedant vokiečių invazijai jauna pora nutaria susituokti. Aplinkybės susidėlioja nepalankiai visiems, nes Jozefas palieka Europą, o Lenka su šeima lieka Čekijoje. Tačiau, neilgam, nes likimas jos šeimai paruošęs skaudžių išbandymų. Prieš išsiskiriant jauni įsimylėjeliai pasižada vienas kitam vėl susitikti... ir susitinka. Po šešiasdešimties metų...

„Tikėjau tais žodžiais kaip vienintele tiesa. Įsakymu, kurį buvau pasiryžusi išrėžti akmeny.“

Kas čia buvo kitaip, nei kituose romanuose, pasakojančiuose apie šituos baisumus? Ogi daug kas. Pirma, tai veikėjai nebuvo skubiai gabenami į Aušvicą, kuris buvo paverstas naikinimo mašina, o į eksperimentinę tvirtovę Terezyne. Tai buvo miestukas, kaimukas, kuriame visi sugrūsti žydai gyveno palyginti laisvai (Su kuo lyginam? Su Aušvicu ir kitomis koncentracijos stovyklomis.) – galėjo statyti, kurti, gyventi. Tačiau vis tiek baimėje, nes bet kurią dieną galėjo gauti pranešimą, jog jų jau laukia Aušvice pakurta krosnis ar „jauki“ dūjų pilnutėlė kamera...

Kitoks buvo ir pats pasakojimas – pirmoje knygos dalyje viską išsamiai pasakojo Lenka, o Jozefas į viską žvelgė per emocijų ir jausmų prizmę. Viskas buvo perpildyta meilės, aistros, naujų potyrių, kuomet iš Lenkos pusės viskas buvo praktiška ir racionalu. Antroje knygos dalyje jie tartum susikeitė vietomis. Racionalioji Lenka virto emocionalia moterimi, o Jozefas analizavo savo gyvenimo sprendimus ir juos bandė logiškai paaiškinti ar net pasiteisinti.

„Juk tie, kuriuos mylime, lanko mus sapnuose, o tie, kurie kankina, visada pasirodo dar neužmigus.“

Knygoje labai svarbiu smuiku grojo menas. Ne veltui pasirenku tokią metaforą, nes ir smuikų, ir tapybos, ir piešimo ar vaidybos šiame romane bus labai daug. Nenoriu atskleisti aplinkybių, bet jos logiškos, norint likti žmogumi, darysi viską, ką gali tuo metu padaryti...

Skaitant knygą mane ištiko viena akimirka, kai nuo teksto grožio ir tikrumo per kūną perėjo šiurpuliai. Ten buvo kalbama tiesiog apie meilę, bet man tas šiurpas suvaikščiojo kūnu ir pirmyn, ir atgal. Linkiu, kad ir jums taip nutiktų skaitant.

Dvasinga, jautri. Jei neverksit ją skaitydami, labai nustebsiu. Aš paskutinius trisdešimt puslapių vos perskaičiau, nes per ašaras nieko nebemačiau. Ir nieko ten jau tokio ypatingo ar negirdėto nevyko. Toks pats antisemitizmas, tokia pati diskriminacija, pavirtusi į holokaustą, aušvicus, birkenau ir terezynus... tačiau kažkas knygoje vis tik buvo. Tam tikros smulkmenos. Detalės. Negalėjau nustoti kūkčioti ir tada staiga... labai staiga... nustojau. Ir pabaigiau skaityti knygą iki galo. Stipru, ypač žinant tai, jog knyga paremta tikrų žmonių pasakojimais ir išgyvenimais.

Norintiems įsigyti: bit.ly/2HgMvsI

ŠIAURĖ IR PIETŪS - Elizabeth Gaskell

Kontrastų kupinas romanas, atskleidžiantis niūrią pramonės revoliucijos pusę

Vaje, kaip netikėta. Gavusi knygą iš leidyklos pamačiau ant viršelio „Jausmų klasika“ – mintyse sukosi visi įmanomi meilės romanai, kuriuos yra tekę skaityti, jei kalbama apie klasiką. Čiauškutė, Džeinė Eir, Vėtrų kalnas... tai kažko panašaus ir tikėjausi. Bet kaip aš klydau! Buvo labai gerai, ir nei vieno bučinio, įsivaizduojat?

Elizabeth Gaskell visą siužetą įvelka į pramonės revoliucijos laikotarpį Anglijoje. Jaunutė mergina Margareta gyvena su tėvu pastoriumi ir motina šalies pietuose, kol tėvas staiga nusprendžia, kad… nebenori būti pastoriumi ir visa šeima netrunka išvykti į šalies šiaurę – kur garsai, kvapai, suodžiai ir fabrikai pakeičia ramų šeimos gyvenimą. Vienos iš kompanijų savininkas netrukus įsilieja į Heilų šeimą – Torntonas pradeda jausti šį tą daugiau pastoriaus (gerai jau gerai, buvusio pastoriaus) dukteriai Margaretai…

Romanas didelės apimties. Penki šimtai puslapių tikrai mažomis tiek raidėmis, tiek siauromis paraštėmis. Užtrukau. Bet tai tikrai nereiškia, kad man nepatiko, tiesiog kaip jau minėjau – tikėjausi daugiau alpinėjimų nuo meilės, o ne ligų, sukeltų nuo sunkaus darbo ir sveikatai žalingos aplinkos.

Visų pirma, veikėjai. Jei romanas būtų rašytas šiuolaikinės rašytojos – Margareta būtų feministė, o Torntonas užkietėjęs darboholikas senbernis. Labai gerai sukurti veikėjų portretai – skaitai ir tarsi matai jų veido minas ir dėl kandžių replikų žybsinčias akis. Gražiai parašyta, tiesiog turtingas tekstas, puikus vertėjos parinktas žodynas. Nežinau kodėl, bet nebuvo labai lengva skaityti, nors norėjosi sužinoti, kas bus toliau. Reikėjo jaudintis dėl kiekvieno veikėjo, juos palaikyti, nes gyvenimas nebuvo lengvas.

Autorė dažniausiai ir rašė apie skaudžias ir sunkias temas, apie žemesnio socialinio sluoksnio žmones, o šiame romane buvo pasirinkta streikuojantys fabrikų darbuotojai ir konfliktas tarp jų bei jų darbdavių. Toks kontrastų romanas – žmogiška, tačiau užsispyrusi Margareta ir despotas savo pavaldiniams, tačiau be proto geras žmogus artimiesiems Torntonas; valdžia ir pavaldiniai, šiaurė ir prietūs, švara ir smalkės, turtas ir skurdas… galėčiau tęsti, nes kontrastų čia buvo ir daugiau.

Įdomu buvo tai, kad čia buvo visko daug – ir veiksmo, ir mirčių, ir netekčių, ir draugysčių, priešų, melų ir paslapčių, dramos, šeimos santykių peripetijų. Daug sluoksnių, viskas pinta perpinta tarpusavy. Ir taip keista, kad apie šią autorė veik nekalbama, kaip apie Austen, Bronte seseris ar kitus klasikus. Ypač, kai paliečiamos tokios temos, kurios yra be galo aktualios šiandien – darbuotojų teisės, moterų teisės, lygybė, mokslas. Parašyta prieš beveik 170 metų, o aktualu kaip niekad.

Tai nėra lengvas kūrinys, apie fabrikus čia gal net daugiau, nei apie meiles, bet tikrai vertas dėmesio. Pamąstymui, naujoms žinioms, akiračio praplėtimui. Jei į rankas patektų kitas šios autorės romanas, tikrai imčiau ir skaityčiau, vien dėl gražiai parašyto teksto ir svarbių žinučių, kurias Gaskell puikiai ištransliavo šiuo romanu.

Norint įsigyti: bit.ly/2YpOrEO

MAMOS PASLAPTIS - Clare Swatman

Visai ramų gyvenimą gyvena dvi seserys Keitė ir Džordžė. Mama jas augina viena, tačiau nuo pat paaauglystės jos junta, kad ta kiek per didelė apsauga yra ne iš piršto laužta. Keitė laimingai susituokusi, gyvena su vyru, keliauja po pasaulį, turi vaikų. Džordžė turi antrą pusę, nėra nė kojos iš šalies iškėlusi ir vieną dieną nutaria, kad jai reikėtų kažką daugiau nuveikti gyvenime. Deja, mama jau sena, ją kankina demencija ir iš jos nieko nepavyksta išpešti, tad ji nutaria, jog visko imsis į savas rankas – netrukus Džordžė pradeda kratą mamos namuose ieškodama savo gimimo liudijimo, tačiau... randa tik sesers. Jai netrukus kyla daug klausimų ir įtarimų.

Užbėgsiu įvykiams už akių ir paminėsiu, jog gyvenant Jungtinėje Karalystėje pasas nėra privalomas, žmonės nugyvena visaverčius gyvenimus ir be jo, net vietiniams skrydžiams pilnai pakanka vairuotojo teisių ar kitokio dokumento, tad nesiklaidinkite, paso neturėjimas čia nėra staigmena ar stebuklas. Bet va gimimo liudijimas, čia jau kita istorija...

„Niekada daugiau neišleisiu savo mergaičių iš akių. Geriau nei bet kas kitas žinau, kas gali atsitikti, jei taip padarai.“

Čia yra citata, kurioje telpa visas knygos siužetas, apie kurį nenoriu per daug kalbėti. Kaip ir sugadinčiau malonumą, kaip ir nelabai – knyga labai, LABAI nuspėjama. Skaičiau ir toks jausmas, kad žinojau, kas įvyks, kodėl įvyks ir kokios bus to veiksmo pasekmės kiekviename žingsnyje ir keliavau kartu su veikėjomis.

Istorija pasakojama dviejomis linijomis – Džordžės ir vėliau mamos pasakojimas, kuris man pasirodė gerokai įdomesnis. Ir vėliau atsirado dar vienas, tik jau neatskleisiu kas ir kaip, bet patikėkit, pastabesnis skaitytojas greitai supras kame čia šuo pakastas. Tik vis tiek autorė net ir pastabiąją mane apgavo – pabaigoje jau tikėjausi, kad bus vienaip, tačiau autorė pasirinko gražią įvykių versija ir paliko skaitytojui galimybę patikėti tikra meile ir santykiais, kuriuose neapgaudinėjama.

Skaityti vis tiek buvo emociškai skaudu ir sunku. Pati vaikų dar neturiu, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip jautėsi viena ar kita šio romano veikėja, bet tai nepalengvino mano „moralinių pagirių“ pabaigus knygą. Patiko aprašomi seserų santykiai ir tai, kaip jos viena kitos laikėsi. Kartu pykau dėl viso romane tvyrančio pykčio ir kaltės jausmo, kuris buvo persisunkęs kiaurai puslapius.

Jei skaitėte knygą „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ ir jums patiko, patiks ir šioji. Panaši tema, širdį draskantis siužetas, daug vietos apmąstymams. Bet gal tiek ir liks... pagalvosiu apie tas kelias akimirkas, kai nepamatai, užsimerki, apsisuki ir bum... viskas griūna. Lūžta. Dingsta tarsi miražas stipriau sumirksėjus.

ŠVIESI VALANDA - Nina Riggs

Aš dažnai išsikeliu sau gana aukštą kartelę. Ir vis mokausi ją nuleisti – jei perskaičiau rimtą ir gerą knygą, vėliau paskaičius ką nors lengvesnio neišdėti į šuns dienas, suprasti, kad yra įvairių, skirtingo kalibro knygų skirtingiems skaitytojams. Vieni mėgsta psichologinę literatūrą, bet tai nereiškia, kad jei MAN ji nepatinka, yra kažkuo blogesnė už romanus ir atvirkščiai. Taip pat mokausi per daug nelyginti knygų apie panašius dalykus. Kiekvienas rašytojas įdeda širdį, sudeda visą save, atiduoda mintis, patiki viską skaitytojui kaip tik jis geriausiai moka.

Nina tik įpusėjusi ketvirtą dešimtį atranda, kad serga krūties vėžiu ir puola su juo kovoti. Tuo pačiu metu su vėžiu jau kovoja ir jos mama...

Turėjo būti labai jautri istorija ir vietomis aš norėjau daugiau emocijos, kitose vietose man visko trūko, o dar kitais atvejais viskas pasirodė labai amerikietiškai nenatūraliai perspausta. Nežinau, aš, neduok dieve, sužinojusi, kad sergu mirtina liga, ko gero norėčiau prisigerti su geriausiomis draugėmis arba viena iki žemės graibymo, išsiverkti, išsiklykti... o čia... ėjo būgnais groti ir verkti. Ir tai jau pabaigoje. Aš žinau, kad negaliu sakyti kaip turėtų gedėti ar stresuoti vienas ar kitas žmogus, tikrai ne, visi esame skirtingi – bet man čia labai pritrūko emocijos. Tikriausiai tas kultūrų skirtumas ir amerikietiškas paviršutiniškumas ir pakišo koją man bandant suprasti autorę.

Patiko juodas humoras ir visi juokeliai su drauge, ne ką mažiau ir su vyru. Tai kažkiek gelbėjo visą knygą, dar labai patiko visi su Emersonu susiję pamąstymai apie gamtą ir būtį. Taip vietoje ir laiku man pasirodė, ypač kai su Emersono kūryba esu pažįstama, tai iškart pajutau ryšį...

Tam tikri vertimo niuansai ir sprendimai man asmeniškai trukdė skaityti ir įsijausti. Gal kai kreipiau dėmesį į visai kitus dalykus, nei reikėjo, pražiūrėjau ką nors labai svarbaus? Gali būti. Kai pernai skaičiau „Įkvėpti tylą“ stėbėjausi – kaip galima taip gražiai rašyti apie mirtį, nors žinai, kad netrukus mirsi. Kad paliksi žmoną, vaikus. Tai čia buvo priešingai. Ir vaikus Nina buvo bepaliekanti, ir mylintį ir mylimą vyrą, ir pati jauna buvo, bet čia tekstas taip nesiskaitė. Nesukirbėjo viduje niekas, nors aš ištiželė, man mažai reikia.

Niekam nelinkiu atsidurti Ninos ar jos vyro, ar mamos situacijoje. Niekam. Niekada. Šioje knygoje puikiai perteikti šeimos santykiai, ypač vaikų santykis su mama.

Ačiū mano mylimai Baltos Lankos leidykai už knygą.

Norintiems įsigyti:
http://bit.ly/2GYzId3

BALTOJI CHRIZANTEMA - Mary Lynn Bracht

Knyga parašyta remiantis tikrais faktais -  Antrojo pasaulinio karo metu merginas, mergaites ir moteris iš Korėjos ir aplinkinių šalių  iš tiesų grobdavo tiesiog tėvams iš po nosies, jas apgaudavo ir išveždavo į Mandžiūriją, Mongoliją, Kiniją ir jomis tarsi lėlėmis naudodavosi japonų kareiviai. Buvo manoma, jog pasismaginęs karys bus geresnis kovoje, produktyvesnis, tad mergaitės buvo nelaikomos žmonėmis, o tiesiog įrankiu vyrams patenkinti. Dar kitaip, buvo vadinamos Guodėjomis.

Iki šių dienų Japonija sunkiai pripažįsta tokį dalyką egzistavus (panašiai, kaip ir vokiečiai užtruko su Hitlerio genocidu) ir jų skaičiai gerokai skiriasi nuo kitų istorikų. Yra manoma, jog taip išvežtos iš išnaudotos galėjo būti net ir 200 000 mergaičių. DU ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ. Ir neištrūkdavo niekas. Japonijos valdžia, vis tik, nuliuką kitą mielai savo pateikiamose statistikose, nubraukia. Įdomu, kurie iš jų teisūs? Įdomus faktas, net ir praėjus tiek metų, yra likusios kelios gyvos guodėjos, anglų kalba vadinamos comfort women, pasieškokit informacijos beskaitant knygą, bus stipresnis efektas.

Istorija pasakoja apie dvi seseris. Apie nardytoją Haną, kuri pasiaukoja dėl savo sesutės Emi ir patenka į japonų sekso vergiją. Istorija pasakojama dviem laikais – apie Hanos gyvenimą ir viso to siaubo pergyvenimą, kurį jai teko patirti japonų „dėka“. Ir dabar – Emi jau sena, tačiau jaučia kaltę ir ieško, dar vis tebeieško sesers... mintyse visą gyvenimą dėlioja tuos kankinančius „kas būtų jei...“, „o jei aš nebūčiau...“ ir kitus pasiteisinimus ar mazochistines mintis. Ir kažkodėl tiki ar tikisi, kad seseriai viskas gerai. Kad tai, ką tada jauna būdama išgirdo iš mamos, tėra tik išgąstis, sumišęs su gandais.

Manau, jog per šiuos metus laiko, kai keliu apžvalgas, jau turėjote pastebėti, kad knygų labai nepuolu girti. Iškritikuoti, supeikti – būsiu labai greita. Gal ir nėra gerai, kad taip jau gaunasi. Bet vėl, aš perskaitau daug knygų. Ir kartais mane nustebinti jau nėra taip paprasta. Tai štai, pasiruoškite, girsiu. Labai stipriai.

Istorija įtikinanti, veikėjai tokie paprasti ir tikri, taip lengva įsijausti skaitant – jausti Emi kaltę ir neviltį, jausti Hanos baimes, jos pasidavimą, jos optimizmą, jos skausmą (tiek psichologinį, tiek fizinį), jos, toks jausmas, nepalaužiamą dvasią, jos kraujuojančių pėdų skausmą, peilio ir ne tik dūrius, smingiančius jos kūnan... viską galėjau tarsi užuosti, matyti, girdėti, jausti. Kai kurie vaizdai, kuriuos susikūriau, esu tikra, liks galvoje ilgam. Buvo nepaprastai įdomu skaityti ir apie „henajo“ – nardytojas moteris, kurios pragyvena iš nardymo – vandeniu gilyn ir gilyn, kol pasiekia dugną ir gramdo ten augančias jūros gėrybes... moka sulaikyti orą taip ilgai, kad normaliam žmogui užtemtų akyse... Hanai ši savybė pravers ne kartą ir ne du...

Ech, kiek daug noriu papasakoti. Kaip noriu pasidalinti mintimis, pakalbėti apie detales, bet tai būtų savanaudiška ir nesąžininga iš mano pusės. Tai viena geriausių knygų, kurias perskaičiau per paskutinius pusę metų. Nemeluoju. Niekas nekliuvo (išskyrus korektūros klaidas, kurių, neneigsiu, čia buvo daugiau nei norėjau...) ir siužetas vystėsi taip, kad puslapius verčiau nė nejausdama, o pačioje pabaigoje nustojau kvėpuoti minutei kitai, kaip tikra henajo... sužinojau daug naujo, neįtikėtino, bet nepaprastai įdomaus ir perskaičiau puikią istoriją. Skaitantys knygą, būtinai perskaitykite pabaigoje esančias autorės pastabas, ten daug įdomių faktų.

TYKUSIS AMERIKIETIS – Graham Greene

Vietnamas. Vyksta karas, kuriame britų reporteris Fauleris susipažįsta ir susidraugauja su amerikiečiu Pailu, kuris ten veikia neaišku ką, o kartais atrodo, kad ir pats to nežino. Netrukus susiformuoja meilės trikampis, vos tik atsiranda moteris, kuri domina abu vyrus. Graham Greene, pasitelkęs žiaurias karo aplinkybes ir tą meilės trikampį, analizuoja žmogaus prigimtį ir visus „turėtų ar neturėtų?“, „būti ar nebūti?“, „veltis ar nesivelti?“... knygoje daug pasvarstymų apie karą, jo priežastis ir būtinybę, apie dalyvavimą jame.

„Anksčiau ar vėliau žmogus turi pasirinkti, kieno pusėn stoti. Jei jis nori likti žmogumi.“

Kaskart, kai skaitau knygas apie karą, man kyla panašios mintys, kokios nuolat kildavo Fauleriui: jei mes abejojame, ar kovotume net ir už savo valstybę, tai kodėl kiti važiuoja ir kaunasi ne savo kovoje, svetimuose karuose... jis kelis kartus net pasakė, kad čia ne jo karas; ne jo kova.

Baisiausia, kad tokiuose karuose žūsta visiškai niekuo dėti žmonės, vaikai, moterys. Tiesiog atsiduria netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Gaila, liūdna, bet toks jau tas karas yra, o ypač šioje istorijoje dar prie viso to prisidėjo ir naivumas. Tik ar visada tas naivus nežinojimas gali būti pakankamai svarus pasiteisinimas? Aš nenorėjau, nežinojau, negalvojau, kad taip ar kitaip nutiks... taip pasiteisinti nebent mamai gali mažas vaikas, pamiršęs į šaldytuvą padėti pieną, kuris vakare randamas sugižęs... netyčia. Pamiršau. Bet ne tais atvejais, kai išsprogdinama pusę aikštės ir mirtis žmones suplėšo į skutelius. Tiesiogine ta žodžio prasme.

Knygoje daug informacijos, tačiau tuo pačiu daug kas neatskleista iki galo, palikta vietos skaitytojo interpretacijai ar tiesiog pasidomėjimui. Perskaičiau, buvo įdomu, sukėlė minčių, tačiau emociškai man kažko čia pritrūko, siužetas toks, kad ko gero atsiminsiu mintis, kurios kilo skaitant, o ne jį.

„Taip jau visada būna – jei pabėgi dykumon, tyla ima rėkti tiesiai į ausis.“

Ačiū Leidyklai "Sofoklis".

Įsigyti galite štai čia:

bit.ly/2ZE6Y1T

MERGINA RŪKE – Donato Carrisi

Paprastai nepuolu girti viršelių, bet šis kažkuo ypatingas. O dar ta moteris, kurios neįmanoma išsyk pastebėti, fantastika. Tiesiog alsuoja paslaptimis. Paprastai tariant – tai knyga, kurią pirkčiau dėl viršelio ir intrigos.

Mažame Italijos Alpių miestelyje daug paslapčių. Dingus paauglei Anai Lu į miestuką atvyksta tyrėjas-ekspertas Fogelis, kuris netruka ant kojų sukelti visos įmanomos žiniasklaidos, rasti kaltųjų ir išvis priversti visus pamiršti, kad pirmiau ieškoma turėtų būti mergaitė, o ne žudikas... Anos Lu kūno niekas neranda, tačiau apkaltinamas vienas mokytojų ir netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojomis...

O vaikyti! Kokia netikėtai intriguojanti istorija. Būtent pagrindinis tyrėjas Fogelis mane labai nervino – toks egocentrikas narcisistas, o dar ir ilgai netrunka paaiškėti, kad nešvariai žaidžia visuose kėliniuose... pakinkyta žiniasklaida veikia būtent taip, kaip jam reikia. Visi aplinkiniai irgi įtiki, jog monstras pagautas, ir vėl paaiškėja kas nors neįtikėtino. Ir taip kelissyk per visą romaną.

Bet žinokit Fogelis dar nieko... nieko neišduosiu, bet mergaitės dingimo kaltininko priežastys ir motyvai – fantastika. Skaičiau ir žavėjausi išmone. Žiauru, šlykštu, bet stipriai. Taip dar sugalvoti, kokie antžmogiai veikė šiame trileryje, protu nesuvokiama.

Bravo autoriui už sudėtus taškus pabaigoje. Veikėjus galėjo ir kiek pašlifuoti, kad skaitytojas neburbėtų dėl visų, bet pabaigoje, kai viskas paaiškėja, kažkaip visai logiška ta antipatija pasirodo. Nebuvo akimirkų, kokios ištiko skaitant „Beveides aukas“ ar „Leidau tau išeiti“, bet vis tiek vertinu gerai. Sukalta tvirtai ir apgalvota iki smulkmenų.

Norintys įsigyti knygą spauskite čia:

bit.ly/2IPWNBa

ŠIMTAS VASARŲ – Beatriz Williams

Istorija paprasta kaip trys kapeikos: Lilė atvyksta į Jūros Vaizdo miestelį (čia rimtai?) vasaroti. Čia ji tikisi pabėgti nuo Niujorko aukštuomenės intrigų ir pailsėti, tačiau likimas jai paruošęs visokių staigmenų – miestuky netrunka pasirodyti jos jaunystės draugė su savo vyru, buvusia Lilės meile...

Ojoj. Net nežinau nuo ko pradėti. Knygoje vyrauja meilės trikampis, sakyčiau, kvadratas. Velnių priėdusi Lilės draugė Badžė vaidina idealią santuoką, tačiau buvęs sužadėtinis Nikas į spektaklį taip gerai neįsipaišo.

Visko čia labai daug įvyksta – ne veltui romanas vadinasi taip, kaip vadinasi. Laikas šokinėja nuo 1931 iki 1938 – dabar juk labai madinga romanus rašyti taip, kad būtų du laikotarpiai... bet čia kažkaip netrukdė – autorė nuosekliai pasakojo Lilės ir Niko meilės istoriją, buvo įdomu, kiek saldoka, bet visai romantiška. Ir sekso scenos gerai parašytos, ką retai sutiksi. Įdomiau už visas romantikas buvo skaityti apie intrigas – aukštuomenė, lyg ir išsilavinę ir protingi žmonės, o iš tiesų – gyvačių lizdas, kur pati motina pakiš savo dukterį vien tam, kad pati visų akyse atrodytų geriau. Arba tokia draugė, kokios ir priešui nelinkėtum... daug čia visko ir ganėtinai giliai pakapstoma.

Jeigu iš knygos išmestume tokius žodžių junginius kaip: prisidegė cigaretę, cigaretė smilko rankoje, norėjo rūkyti, surūkyta cigaretė, na, pagaunat kampą – knyga būtų penkiasdešimčia puslapių trumpesnė. Aš nejuokauju. Ten visi rūkė. Nuolat. Net juokas ėmė skaitant, nors tikrai suprantu, kad buvo toks laikotarpis, o kur dar sausasis įstatymas, tad kas belieka...

Knygai artėjant link pabaigos tikrai nenumaniau, kaip viskas pasibaigs (pliusas autorei) ir vis laukiau kažkokio sprogimo – tai jei skaitysit, nusiteikit gana intensyviai kulminacijai. Nežinau ar gyvenime irgi taip patogiai sukristų kortos, bet čia visai gerai baigėsi. Visiškas pliažinis romanas, smegenims pailsinti, kai nereikia per daug ir įtemptai galvoti, nors kas keisčiausia, spėlionių ir abejonių autorė vietomis pasėjo nemažai.

Ačiū už draugystės pradžią ir knygą Svajonių knygos leidyklai.

Jei norite nusipirkti, spauskite čia ir nepamirškite užsiregistruoti :) :
bit.ly/2DzGG7g

JUODAAKĖS SUZANOS – Julia Heaberlin

Tesi, paauglė, kurią dar gyvą suranda „palaidotą“ po žemėmis ir geltonomis gėlėmis ant „kapo“, vidury laukų... O kas baisiausia, Tesi nebuvo vienintelė auka; tyrėjai netrunka išsiaiškinti, jog kape buvo bent trys kūnai. Suaugusi Tesa jaučiasi ne visiškai užtikrinta savo parodymais prieš dvidešimt metų, kai teisme liudijo prieš žmogų, kuris ją pakišo po žemėmis. Tačiau metai bėga, o Tesa vis labiau abejoja pati savimi, nesupranta, kas darė įtaką tam, kad galbūt visiškai nekaltas žmogus buvo nuteistas mirties bausme... O kur dar juodaakės suzanos, kurias kažkas nuolat sodina jai po langais? Ir nutrūkę ryšiai su geriausia vaikystės drauge Lidija... Tesa turi kelias savaites išgelbėti galbūt nekaltą gyvybę.

Kiek matydavau visur šią knygą, tikrai nemaniau, jog tai trileris. Detektyvas. Vadinkim kaip norim, bet man labiau čia trileris – ištisi puslapiai įtampos, spėlionių, nežinios. Vietomis buvo labai įdomu – ypač užkabino pradžia. O tada pradėjo aiškėti kai kurie niuansai apie vienus ar kitus veikėjus ir pusę knygos esmės aš nujaučiau dar nė neįpusėjus trileriui. Bet kuriuo atveju, su kiekvienu skyriumi atsiskleidė vis daugiau ir daugiau... tad ir spėlionių daugėjo. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Dallasas ir šiaip visas Teksasas man kelia labai nostalgiškus prisiminimus, tai vietomis skaičiau ir šypsojausi (suprantu, kad trileris, bet buvo ir smagiai parašytų vietų) – tiek apie maisto skrudinimą, tiek apie porcijų dydžius, tiek apie nepakeliamą karštį. Man visad labai įdomu, kai knygos veiksmas vyksta ten, kur yra tekę pabūvoti, ypač jei tai ne tik Paryžius ar Londonas, o kažkas rečiau minimo prozoje.

Kalbant apie pačią situaciją – žiauru, nesuvokiama protu, liūdna. Visas neigiamas emocijas sudėjus į vieną maišą, ko gero vis tiek neapibūdinsime kaip vis tik turėjo jaustis pagrindinė romano veikėja. Juk visas gyvenimas sugriautas, pasitikėjimas žmonėmis sumažėjęs, nuolatinė paranoja dėl visko ir visų... niekada gyvenime net priešui nelinkėčiau tokių dalykų, kokius teko patirti penkiolikmetei...

Kas buvo įdomu – medicininiai terminai ir pasakojimai apie DNR, apie kaulus, apie žmogaus organizmą. Man viskas pasirodė vietoje ir laiku, skaitytojo neapkrovė, tačiau visai neprastai išaiškino kaip viskas yra tiriama.

Kaip trileris, ši knyga man daug emocijų nesukėlė. Veikėjai nebuvo labai ypatingi, o knyga nepasirodė itin žiauri, pagalvojus apie siužeto aplinkybes. Gerai parašyta, nors kai kurias vietas būčiau metusi lauk – pasirodė visiškai nereikalingi kai kurie pokalbiai, ypač romantinė dalis. Bet bendras įspūdis geras, norintiems lėto ir karščiu alsuojančio kūrinio – čiupkit drąsiai.

Ačiū Leidykla Sofoklis.

Norint įsigyti:

bit.ly/2W1qV0f

VILNIAUS ISTORIJOS - Sonata Šulcė

Apie tai, ko tikriausiai nežinojote apie Vilnių

Mokykloje  nekenčiau istorijos pamokų. Nuo penktos iki gal 8 klasės turėjau mokytoją, kuris kažką pasakodavo, kai jam „užplaukdavo“, o šiaip visi veikėm kas ką norėjom. O vėliau gavau mokytoją, kuri, nors ir puikiai išmanė dalyką, deja, dėstė baisiai nuobodžiai... taigi tokių šaunių pedagogų dėka aš praradau norą domėtis istorija, ir beveik viskas, ką žinau ar suvokiu apie pasaulį, yra daugiausia mano smegenis pasiekę grožinės literatūros dėka. Tad kai išgirdau kalbant Sonatą Šulcę, man nesukilo jokios mintys. Nesudomino. Knygos užsimaniau kai internete pradėjau matyti gerus atsiliepimus apie jos istorijų rinkinį.

ATR, XVIII amžius. Vilnius. Gaisrai, ligos, beteisės moterys, viską valdantys vyrai. Tamsuma, kai visos Europos fonas jau Apšvietos eroje... bažnyčios statomos, dega, vėl perstatomos, begalės ambicijų priveda prie ne visada logiškų pasirinkimų ar sprendimų, o konkurencija tarp aukštesnio rango žmonių kyla. Seimas ir tais laikais turėjo cirkininkų, ne vien mums taip sekasi.

Ir vis tik Lietuviai kaip visada į viską reaguoja pavėluotai – religija yra viskas, kam ta matematika ar filosofija? Europoje tuo metu vyksta dideli ir svarbūs atradimai, be matematikos neįsivaizduojamas joks universitetas. O čia žmonės turi kovoti, kad būtų leidžiama dėstyti vieną ar kitą dalyką. Bet vis tik religija davė gero – miestas epizodiškai klestėjo, o būtent vienuolių įsteigti organai ir vykdė visas edukacines programas. Ir galiausiai net pasidavė pasaulietiškam požiūriui.

Nenoriu labai gadinti malonumo ar plėstis, tad trumpai:

Labai patiko istorijos apie moteris. Nors įspraustos į rėmus, jos sugebėdavo tose ribose sužydėti, vis tiek pasiekti savo. Dar labiau patiko pasakojimas apie dailininką Simoną Čechavičių – jei atvirai, apie jį nė nebuvau girdėjusi, o istoriją perskaičiau su malonumu. Taip gražiai Sonata parašė, ūch. Patiko, kad knygoje buvo nuotraukų – nei per daug, nei per mažai.

Kas galėjo būti, bet nebuvo? Šiek tiek daugiau asmeniškų dalykų apie tuos žmones – koks likimas ištiko vieną ar kitą, ar buvo vedę, kokios buvo jį žmonos (nes neneikime, moterys vyrams įtaką darė visais laikais, ir didžiulę). Ir dar vienas dalykas, supaprastinimas skaitytojui, galėjo būti knygos pabaigoje arba pradžioje – žemėlapis. Su sužymėtais objektais, apie kuriuos kalbama visose istorijose. Būtų labai paprasta – atsiverti, praleki pirštais ir gali lengviau įsivaizduoti kas buvo matoma pro vieną ar kitą langą.

O šiaip, bravo. Jei jau aš skaičiau istorinę knygą, ir skaičiau greitai, nes nesigavo padėti šalin, jau yra gerai.

AUŠVICO TATUIRUOTOJAS - Heather Morris

Leilas žydas. Aušvico koncentracijos stovykla. Visiškai normalus jo gyvenimas staiga apsiverčia kai tik jis patenka į gyvulinį vagoną su tūkstančiais kitų žmonių. O traukinys iš Slovakijos juda nežinion, tačiau visi junta, jog ne gera kryptimi... atvykęs į stovyklą Leilas netrunka susirasti draugų, stebi, mato, pastebi, naudojasi visomis įmanomomis galimybėmis, kurios gali padėti jam išgyventi. Staiga jo ir taip labai nestabilų pasaulį supurto Gita. Vos tik ištatuiravęs numerius ant jos riešo jis supranta – jį pakirto meilė. Nesustabdoma, lygiai tokia pati, kokie nestabdomi yra vokiečių traukiniai, vežantys žmones į mirties stovyklą Aušvice.

Tokios temos mane išsunkia. Kaip citriną. Juntu, kaip rašytojo idėjos, sąmonė, sakiniai mane spaudžia, persuka tarp pirštų taip, kad visas minkštimas subliukšta, citrinos ląstalės susitraiško, išbėga syvai, sėklytės išbyra, graužia pirštus... tada tas rūgšties graužimas persiduoda visam kūnui – norisi nusipurtyti ir rėkti – garsiai rėkti – kodėl? Kodėl žmogus kitam žmogui gali būti budelis. Kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės. Kodėl kažkas įduoda ginklą į rankas ir sako – daryk ką nori ir kam nori.

Esu jautri. Perskaičiusi šią knygą sriūbavau bene valandą kol neatvažiavo draugė, jau atrodė, nebesigraudinsiu, bet... ir vėl. Ir vis nedingsta iš minčių. Iš širdies. Ir netikiu, kad dings.

„Jis be perstojo girdi, kaip užtrenkiamos ir užšaunamos durys, užtrenkiamos ir užšaunamos.“

Galiu pasakoti ir pasakoti apie tokias knygas, kalbėti nuo...iki. Ar ši knyga kažkuo stebuklinga? Literatūriškai – gal ne. Tačiau Leilas Sokolovas buvo tikras žmogus. Kaip ir kiti šimtai tūkstančių, kurie oran iškilo per krematoriumo kaminus. Būtent Leilas autorei papasakojo savo kančios ir meilės, gyvenimo ir išgyvenimo istoriją. Jau ant knygos viršelio nurodyta, kad viskas baigiasi laimingai. Bet laimingai baigiasi jiems. O kiti? Šiame romane ne kartą ir ne du buvo pasakyta, kad jei išgelbėsi vieną gyvybę, išgelbėsi pasaulį. Sunku su tuo sutikti, o dar sunkiau nesutikti. Skaitant mintyse vis galvojau – jei neduokdie, man tektų atsidurti tokioje situacijoje, norėčiau sugebėti suktis taip, kaip sukosi Leilas. Ar bent jau bandyti elgtis panašiai. Kita mintis buvo mane pačią erzinanti -  vis lyginau su Philippe Claudel knyga „Brodekas“. Ir nežinau, ar atsiras knyga holokausto tema, kuri man nurungs ją. Nors ten veiksmas nė nevyko Aušvice.

Atsisėdau, atsiverčiau, perskaičiau. Tiesiog. Neįtikėtina, ką gali žiaurus žmogus, kuriam atrištos rankos ir suteikiama laisvė elgtis kaip nori. Bet kas daug labiau stebina – tai, ką gali meilė.

KASDIENĖ MALONĖ – William Kent Krueger

Septintojo dešimtmečio pradžia, mažas miestukas didelėje Minesotos valstijoje. Kunigo šeimoje auga dukra Arielė ir Frenkas ir Džeikas – du broliai, kurie bastosi laukais miškais ir staiga aptinka klajūno lavoną, o šalia jo, įtartinas žmogus, kraustantis negyvėlio kišenes. Miestelyje mirtys apsireiškia ne vieną kartą, ta vasara tarsi užkeikta... niekas nebesupranta kas vyksta – brolių tėvas, kunigas Natanas tikisi viską sustyguoti Dievo žodžių pagalbą, policija veikia nesuprantamai... kol staiga pačio kunigo šeimą ištinka baisi nelaimė ir viskas pradeda byrėti į šipulius.

Tai knyga, kuri balansavo tarp 4 ir 8 balų dešimtbalėje sistemoje, o galiausiai gavo šešetą. 8 būtų gavusi, jei nebūtų tiek kalbama apie Dievą. Suprantu, kad kunigo šeima, kad Dievas jiems svarbu, kad melstis reikia. Bet... man kai kuriose situacijose jau bloga darėsi. Aš suprantu, kad su netektimis ar siaubingais dalykais visi taikstosi kitaip – vieni susišaus dozę, kiti stikliuką, tada dar vieną stikliuką susipils gerklėn. Ir tas meldimasis man čia lygiai toks pats viską paslepiantis glaistas, kai jis nepadeda, bet apsimetam, kad yra priešingai. Pykti yra normalu, sielvartauti, verkti. Tai yra tiesiog... žmogiška.

„Dar kartą paminėsi man Dievą, ir aš tave paliksiu, prisiekiu, taip ir padarysiu.“ – tokius žodžius 317psl. ištaria Ruta savo vyrui, kunigui Natanui. Panašus buvo ir mano požiūris. Atsibodo. Ar tu religingas, ar ne, bet buvo per daug.

Ko gero labiausiai patikęs dalykas visoje knygoje – brolių santykiai. Vyresnis brolis – drąsesnis. Mažesnis – tylesnis, dėl mikčiojimo mažai kalba. Tačiau viską stebi, mato, analizuoja, o vėliau kaip drėbteli tiesą ar tiesiog labai svarbią įžvalgą. Nuotabus santykis tarp jų. Skaičiau ir žavėjausi tuo, kaip mažasis brolis klausė didžiojo, ir apskritai, kaip jie nesipyko, o tiesiog vienas už kitą kovojo. Bet iš tiesų tebuvo vaikai – tokie, kuriais lengvai manupuliuojama, kurie lengvai iškvočiami... tokie vaikai, kurie iki galo nesuvokia vieno ar kito žodžio svorio ar vertės. Bet vaikai yra vaikai, jie dar tik mokosi, deja, suaugę, kai kurie, toks jausmas, kad pamiršta apie žmogiškumą vos tik gauna galimybę įsigyti gėrimus legaliai.

Kalbant apie knygą plačiau – labai patiko. Pati istorija tikrai gražiai parašyta, begalės nuostabių epitetų, kur skaitai ir stebiesi, kiek fantazijos turi autorius. Buvo ir logiška, net labai, pabaiga. Ar nuspėjama? Ne. Aš tik paskutiniuose 50psl. pradėjau numanyti, kad viskas gali būti vienaip ar kitaip. Dar labai norėčiau pakunkuliuoti dėl stereotipų ir rasizmo ir to nusistatymo, kad va, jei juodaodis, žydas, indėnas, kitokios religijos ar dar kažkuom kitoks – tai būtent jis bus ir kaltas. Bet nenoriu labai plėstis, nes sugadinsiu kitiems skaitymą ir išduosiu istorijos kulminaciją. Nors tikrai turėčiau ką pasakyti viena ar kita tema... Tik valio autoriui, kad nepadarė taip, už ką būčiau labai blogai prakalbusi apie knygą.