HIMALAJAI. Vienos ekspedicijos dienoraštis – Algirdas Kumža

Pati pažįstu tikrai nedaug žmonių, kurie išvažiavę atostogauti rinksis kalnus vietoje palmių ir paplūdimio...bet pati esu viena iš tų. Ar gausis užkopti, ar ne, man nelabai rūpi, bet pats kopimas, kai padūsti, tada apsigręži ir pamatai, ką palikai už nugaros... va šitas jausmas man patinka labiausiai. Arba kai pasieki viršūnę ir supranti, kad jau aukščiau tą kartą nebepakilsi.

Man visai neseniai draugė parodė nuotraukas iš Everesto, kaip į jį per dieną kopia dešimtys žmonių. Aš negalėjau tuo patikėti. Aš maniau, jog per metus tą padaro keliolika alpinistų. Bet kaip ir sakė Kumža – su deguonimi, ar be jo?

Algirdas Kumža išsiruošė į ekspediciją su dar keliais vyrais. Visi slapta svajoja apie Everestą, tačiau tam kartui pasilieka kopimą į Sisia Pangmos viršūnę, kuri taip pat yra iškilusi 8km virš jūros lygio... visi atrodė pasiruošę, nusiteikę, tačiau likimas visiems turėjo staigmenų staigmenėlių. Ak, pradedu lyg apie kokį intriguojantį trilerį, o iš tiesų kiekviena ekspedicija yra tokia: nebūtinai geriausiai pasiruošęs įveiks kalną ir nebūtinai sveikiausias nesusirgs... šiame dienoraštyje papasakoti dalykai vis tik liūdino. Kai lieka, atrodytų, keli metrai, kai viskas ranka pasiekiama... bet turi apsisukti ir leistis žemyn.

Nepalas ir jo neramumai, Himalajai, viršūnės, ledynai, audros, vėjas, oro trūkumas, galvos skausmas ir nesugebėjimas eiti, kai sustoti nebegali... viską gali pajusti skaitydamas. Knyga mane žavėjo ne tik nuotraukomis, bet ir iš tiesų gražiu pasakojimu. Jei šis alpinistas išleistų dar vieną kelionių dienoraštį, tikrai skaityčiau, nes čia kalba ne tik apie kopimą į kalnus, čia daug įdomiau ir aiškiau pasakoja apie kovas su savimi, derybas su motyvacija, bandymus įkalbėti valią ir raumenis, kad nepasiduotų. Jei reikia motyvacinės knygos – ši kaip tik tokia. Paaiškinta, kodėl daromas vienas, o ne kitas dalykas. Stataisi namą? Na ir kas, kai Sisia Pangma kviečia.

Beje, mėgstate keliauti ar ne, knyga vis tiek labai graži, joje gausu jaukių minčių, motyvacijos ir tiesiog įdomiai sudėliotos informacijos, kad nesiūlau spjauti ir rekomenduoju nusistatymus stumtelti šonan.

O mane taip įkvėpė, kad galiausiai imsiuosi detektyvės darbo ir ieškosiuosi viršūnės šiek tiek aukštesnės nei 3000m ir... pavasarį kopsiu. Nes pasiilgau, nes noriu išsūkių, nes... kaip jau minėjau, bent sekundės daliai gali pasijusti pasaulio valdovu, kai šturmuoji viršūnę...

BĖGŪNAI – Olga Tokarczuk

Norisi čia ir priešistorės, ir istorijos, ir epilogo. O ir apžvalga nebus trumpa, kažkodėl nujaučiu, kad prirašysiu daug. Ir vis tik apie tokią knygą ko gero nebūtų realu parašyti tik šiek tiek.

Kai pavasarį pamačiau anonsus, knygos išsyk užsimaniau: pati stengiuosi vis pakeliauti, o čia, mat, knyga apie keliautojus! Ir dar lenkų autorės, kas nustebina, aš juk neskaitau lenkų literatūros. Tyčia netyčia, bet vis į rankas nepatenka. Filmus lenkų vis kokius pasižiūriu ir lieku sužavėta, o romanai... knygos? Terra incognita net ir man.

Tad bėgu visa laiminga pas knygynėlininkes knygos pasigriebti. Išeinu visa išsišiepus ir laukiu, kada gi man čia ją pradėt skaityt?

Ir taip sutapo, kad draugės vaiką reikėjo prižiūrėti, tas nusmigęs, aš su kibiru arbatos sėdžiu visa laiminga ir puolu doroti „Bėgūnų“. Pradedu skaityti, pradžia taip kabina, įdomu, intelektualu, tekstas veža. Kur ten ta jo žmona? Dingo saloje? Kas per paskaitos oro uoste? Panoptikumas? O, naujas žodis, išmokau, dabar jau žinau ką reiškia. Būna, kai tu tuoj įžengsi į ketvirtą dešimtį ir dar vis mokaisi naujus žodžius sava kalba. Ir labai smagu, pildosi žodynas.

Išėjau iš draugės perskaičiusi jau gerokai virš trečdalio knygos. Jau jutosi pasimetimas, nesupratau kur čia šuo pakastas: ar aš durna? Ar čia specialiai galai nesurišti? Ar taip turi būti? Knyga gavo Bookerį, na negali būti viskas taip neaišku...

Ir tada vargšė knyga liko gulėti ant mano knygomis nukrautos komodos kone pusmečiui...

Dabar čiupau knygą su nauju įkarščiu – tarsi išsikėliau sau išsūkį, kad ją įveiksiu. Skaitau iš naujo. Sudėtingas tekstas, bet visko daug naujo ir įdomaus – visai neseniai skaičiau Sabaliauskaitės naujausią romaną, o ir čia apie carą tiek daug kalbama. Apie visus gyvuliukus ir ornaniukus sloikėliuose. Keliose vietose net sužiaukčiojau, bet nieko, giliai įkvepi ir toliau brendi per tekstą. Plaukt nepaplauksi, man vis tik koks rąstas pasitaikydavo, ar tiesiog teksto fragmentas, kuris pastodavo kelią.

Ir aš vis laukiau. Laukiau to išganymo, atsakymų, išnarpliotų situacijų ir labai norėjau sužinoti, kodėl čia buvo minimi vieni ar kiti dalykai. Ir tada, bum, man likę pusė knygos – NOBELIS. Tokarczuk staiga apdovanojama dar ir Nobelio prizu, o aš pasijaučiu labai durna ir nebesuprantu nieko.

Gal daugeliui jau pasidarė įdomu, apie ką ši knyga?

Aš gyvenime kai keliauju, paprastai vis pasirenku kelis taškus, kuriuos noriu pamatyti. Sakykime, noriu pabūti A) Barselonoje ir B) Madride. Abu miestai yra aiškios mano destinacijos, tačiau man visada kyla klausimas: o kas yra tarp jų? Pamatysiu A, po to B. Čia kaip su matematika ir tuo, jog tarp 1 ir 2 yra begalybė... klystu? Niekada nesigaudžiau matematikos labirintuose.

„...>bet koks judėjimas yra iliuzija, keliaujame nepajudėdami iš vietos.“

Tai vat apie tai ši knyga. Apie išorines ir vidines keliones, keliaujančiųjų tikslus, siekius. Mirtį, gimimą ir viską, kas tarp jų. Ieškojimus ir atradimus. Mokslą. Istoriją. Meną. Įstabius ir neįtikėtinus žmones ir jų likimus.

Tada, daugeliui vėl, spėju, kils klausimas, ar man knyga patiko. O čia atsakymo nebus, nes pati jo nežinau. Buvo daug visko gero, bet man trukdė visas knygoje tvyrantis chaosas. Visos knygos metu jaučiausi lyg skaistykloje – viena koja pragare, viena rojuje... ir vis tiek labiau krypau link ten, kur šilčiau...

ROŽIŲ SODAS — Suzanna Kearsley

Po sesers mirties Eva grįžta į seną dvarą, kuriame su seseria leisdavo vasaras vaikystėje. Išbarstyti pelenų ir pergyventi gedulą. Visai netrukus ji pasimeta: akyse šmėžuoja keisti pavidalai, naktimis girdi balsus, užtemsta akyse ir vis pameta kelią dėl takelio. Ar jai kas nutiko? Ar ji sveika? Taip įvyksta kelissyk ir Eva supranta keliaujanti laiku. Likimas ją numeta kone trimis šimtmečiais atgal į praeitį ir ten ji susipažįsta su kontrabandininku Danieliumi...

Kaip laiku ir vietoje man pasitaikė ši istorija! Suskaičiau per dieną, nors knyga nemažos apimties. Ir kiek čia visko daug buvo, ir karaliai, ir meilės, ir kelionės laiku, ir šiuolaikinės problemos bei keisti sprendimai. Čia viena iš tų knygų, kai po pirmų 100 puslapių jau žinai, kokia bus pabaiga. Ir nieko, vis tiek skaitai, nes labai įdomi pati kelionė.

Ir tik šiek tiek meluoju, kai kalbu apie pabaigą, nes atspėjau 50%, o kita pusė sukėlė daug minčių ir labai daug visko paaiškino, net reikėjo įdėmiai skaityti ir suvedinėti galus, aiškintis kas kur kaip. Tai man tas mazgų atpainiojimas ir patiko.

Graži daugiasluoksnė pasaka, buvo įdomu skaityti, tikrai buvau pasiilgusi vieno įkvėpimo knygos ir pakeliavimų kitokiais, nei mums įprasti, būdais. Puošnios suknelės, dvarai, žirgai, laisvės ir nelaisvės bei paprasčiausias žmogiškumas. Visa tai rasite čia, šiame romane.

KOLIBRIS - Kati Hiekkapelto

Po galais, šitas detektyvas jau taaaaip seniai namuose gulėjo, o kur dar faktas, jog su šia tyrėja jau išleistos net trys knygos, visos mano namuose, o aš dar jų neskaičius? Taisau padėtį.

Ana Faketė yra ne iš kelmo spirta. Pakeitusi profilį ji atvyksta į naują darbovietę, kurioje teks tirti smurtinius nusikaltimus. Jauna detektyvė įmetama į gana įdomų kolektyvą, tačiau jos partneriu paskiriamas šlykštoko būdo kolega, kuris jai kartina gyvenimą ir sunkina darbą. Visi nusiteikę, jog Anos karjera prasidės ramiai ir lėtai, jai bus skirta laiko įsivažiuoti, tačiau... žudikai nelaukia. Pirmą darbo dieną Ana jau priversta vykti į mišką, kuriame bėgimo trasoje rasta kraupiai nužudyta jauna moteris. Po kurio laiko lavonų daugėja, kartu su jais ir klausimų. Beveik tiesiogine ta žodžio prasme – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Kas patiko labiausiai? Tai, kad be žudymų ir tyrimų buvo gvildenamos opios temos: emigracija, kultūrų skirtumai, lyčių nelygybė, tolerancija (arba jos nebuvimas), santykiai tarp kolegų ir jų įtaka kokybiškam darbui... daug sluoksnių sluoksnelių ir vis juos lupi iki kito lavono ar antros cigaretės tą dieną. Ir šeimos santykiai buvo įtraukti. O kas įdomiausia, veikėjų skaičius visiškai netrukdė skaityt, buvo aišku, kas yra kas. Ne visose knygose taip būna, kartais tiesiog esi priverstas atsiversti puslapį kitą atgal, kad susitikslintum, o čia to nereikėjo.

Buvo daug netikėtų vietų, beveik nieko nenuspėjau ir neatspėjau. Iki vidurio knygos net nebuvo aišku prie ko tas kolibris, irgi vis vertė galvoti, kur čia šuo pakastas... na, paprastai tariant, esu tikrai maloniai nustebinta ir greitu metu planuoju skaityti ir kitas dvi dalis. O jei leidykla planuoja išleisti ir ketvirtąją, plosiu katučių atsistojus!

Ak, nepameluosiu, mane vis tik traukia ta šiaurės šalių literatūra. Kažkas joje yra, ir ypač trilerius jie moka suregzti. Šis suomių autorės detektyvas manęs nepaleido iki paskutinio puslapio.

DINGUSI SESUO — Dinah Jefferies

Šios autorės knygos yra skirtos atsipalaidavimui. Siužetas visuomet panašus: dažniausiai jauna mergina atsiduria kur nors ne laiku ir ne vietoje, ką nors įsimyli, vėliau supranta, kad ten visokių paslapčių daug, atsiduria pavojuje ir galiausiai viskas išsisprendžia ir visi gyvena ilgai ir laimingai. Nors va, šios autorės knyga „Prieš liūtis“ man patiko labai. Ten giliau buvo pakapstyta.

Šiuo atveju mergina yra Belė, kuri atvyksta į Birmą aiškintis apie savo dingusią seserį, apie kurią netyčia sužinojo netrukus po tėvo mirties. Pradėjus paieškas kažkas jai pradeda kaišioti pagalius į ratus, o kur dar visi morčiaujantys vyrai aplink. Tik blaško dėmesį.

Būtent tokioje egzotiškoje šalyje ko gero ir man būtų sunku susikaupti ir aš norėčiau eiti laukais... Autorė tikrai sužadina norą ten apsilankyti, paragauti, pasivaikščioti. Skaičiau ir svajojau...

Išties, kai esi pavargęs ir nesinori sukti galvos, tokios knygos yra kaip balzamas. Pasiimi, ir... dingsti Birmos šventyklų fone. Ir tos paslaptys visai veža, nes nori kuo greičiau išsiaiškinti kas ten grasina, kodėl grasina. Giliai širdyje net jaudiniesi dėl veikėjos, nors sveikas protas ir sako, garantuoja, kad viskas kai bus gerai!

Smagi knygutė smegenims pravėdinti. Gal buvo kiek per daug aprašymų ir detalių, kurios pasirodė nereikalingos ir vietomis jau erzino, bet Jefferies savo darbą atliko ir aš pailsėjau nuo pasaulio, darbo, minčių.

KITA RANKA – Chris Cleave

Visada labai nudžiungu, kai knygą įvertinu visomis įmanomomis žvaigždutėmis, o tai nutinka vis rečiau. Nemanau, kad taip yra todėl, kad skaitau blogas knygas, tiesiog lavėja skonis, vis geriau suprantu, kas man patinka, o kas ne... o ir šiaip, knygos ir jų pasirinkimas gali būti gana nenuspėjama loterija. Viršelis nuostabus, aprašymas kabina, vertinimai puikūs, o būna pššš. Tad ypač džiaugiuosi, jog su šia knyga taip nenutiko. Labai patiko. Bus viena iš tų knygų, kai iškart iššoks galvoje, kai kam reikės parekomenduoti ką nors, griebiančio už širdies.

Šešiolikmetė nigerietė vieną dieną išsmunka iš imigrantų sulaikymo centro Anglijoje, kuriame praleido dvejus metus. Jauna Bitutė neturi kur dėtis, jos daiktų maišelyje vos pora smulkmenų, o viena iš jų - vizitinė kortelė su vyro numeriu. Vyro, su kuriuo ją sieja itin skaudi ir sudėtinga praeitis dar iš Nigerijos laikų, kur jie netyčia susipažino baisiomis aplinkybėmis. Maža Bitė keliauja pas Endriu ir jo žmoną Sarą, kur apverčia jų gyvenimus aukštyn kojomis...

Visų pirma noriu pagirti vertėjos darbą. Jei ne Anita Kapočiūtė, ši knyga būtų netekusi didelės dalies savo cinkelio ir autentiškumo. Visi veikėjai jos dėka turėjo unikalią kalbėjimo manierą, kai kuriuos iš jų galėjai suprasti tik iš to, ką ir kaip jie pasakė – vien todėl, kad kalbėjo kitaip, o jų sakomi dalykai skyrėsi kaip diena ir naktis. Šis buvo pats pirmas puikus dalykas, kurį pastebėjau skaitydama jau pirmuosius puslapius.

„Turėtumėte įžvelgti randų grožį. <...> Kadangi, patikėkite, numirėliams nelieka randų. Randas reiškia „man pavyko išgyventi.“

Ir, žinoma, knyga tokia, kuri sukelia begales apmąstymų, kurią skaitant galima išsirašyti dešimtis citatų, pradėti abejoti pasauliu, gerumu, geranoriškumu... žinoma ir toji pabėgelių tema, kuri šiuo metu yra prigesusi medijoje, tačiau tikrai ne mažiau aktuali ir šiandien. Skaičiau ir negalėjau patikėti, apie kiek dalykų mes iš tiesų nesusimąstome, o šios knygos pasakotoja privertė mane pagalvoti. Kraipyti galvą, svarstyti.

„Būdama pabėgelė išmoksti atkreipti dėmesį į duris. Kada jos atidarytos, kada jos uždarytos, koks būna garsas joms užsidarant, kurioje jų pusėje esi.“

Buvo daug akimirkų, kai graudinausi, skaitydama apie iš Europos ar Amerikos gautus kompiuterius mokyklai, kurioje nėra elektros; apie tai, kaip paauglė, patekusi į naują vietą pirmiausia apsidairo ir susiranda būdą, kuriuo pavyktų nusižudyti; apie visą neteisybę, kuri vyko ir vyksta. Ir pykau, ir atsidusdavau skaitydama, kad kokie mes vis tik akli. Žinoma, neneigsiu, suprantu, jog pabėgelių tema yra itin kontraversiška – kai vieni žmonės ieško pagalbos, kiti, galbūt, naudojasi susiklosčiusia padėtimi. Vis tik naujaučiu, jog yra svarbiau padėti pirmąjai grupei žmonių.

Knygoje daug žiaurumo. Labai daug. Vietomis gūžiausi ir norėjau viską savo galvoje atšaukti, nes vaizduotę turiu lakią, o kas nori galvoje kelias savaites matyti, kaip mergaitę sudrasko šunys?.. bet nepaisant visų šių baisumų knyga man pasirodė tikra, jautri, gražiai papasakota istorija. Apie žmonių gerumą, atsidavimą, atleidimą ir bejėgiškumą. Liūdna, emociškai negera paliko, retai kada noriu laimingos pabaigos, o šioje knygoje tokios man reikėjo. Norėjau patikėti sistema. Norėjau...

Žinot, kad nepuolu girti ir rekomenduoti. Bet iš šiemet perskaitytų 100+ knygų šioji keliauja į dešimtuką. Gal net į penketuką. Ir būtų sunku patikėti, kad kam pavyks ją iš ten išstumti.

TAIKIKLYJE — Taylor Adams

Man trileriai turi būti perskaitomi greitai, geriausia, vienu arba dviem įkvėpimais. Prisėdimais. Šįkart niekaip nepavyko to padaryti, nes vyko gyvenimas, bet trileris vis tiek patiko. Veiksmo buvo daug. Įtampa jautėsi visą laiką. Norėjau, kad veikėjai bėgtų. Kad slėptųsi, gelbėtųsi. Visko norėjau.

Elė ir Džeimsas užstringa Mohavės dykumoje, o visai netrukus susipranta, jog tai pasala ir į juos šaudo. Su ginklu pasislėpęs Tepas yra neįtikėtinai geras snaiperis. Jo venomis tekantis kraujas yra šaltas ir jam nerūpi kas mirs. O turi mirti visi, nes Tepas tiesiog negali sau leisti prašauti...

Šioje dykumoje pati esu strigusi kelissyk, buvau priversta nejaukiai jaustis, aprašomos vietos man buvo pažįstamos ir supratau, kaip jaučiasi veikėjai. Visi dygliuoti krūmai ir dykumos vaizdas naktį man tik bėgo prieš akis skaitant, prisiminimas vijo prisiminimą...

Kas patiko, tai, kad buvo daug įtampos ir niekas nekliuvo, buvo logiška. Nebuvo kažkokių neįtikėtinų ir kvailų sprendimų. Nelabai buvo galima numanyti kas vyks po kelių puslapių. Veiksmas sekė veiksmą, kulka sekė kulką. Motyvai irgi buvo aiškūs. Tik vis tik man kažkaip čia visko buvo per daug.

Autorius puikiai išvystė idėją. Veikėjai buvo įdomūs, turėjo praeitį, jiems buvo suplanuota ir ateitis. Laikas nestovėjo vietoje, nuolat kažkas vyko, reikėjo šliaužti, bėgti, slėptis. Ir kas įdomiausia, visas knygas veiksmas tevyko vos kelias valandas. Ir nebuvo nuobodu. Įtampa viską atpirko.

Aš tikrai mėgstu trilerius. O jei jums patinka veiksmo filmai, patiks ir ši knyga. Tokia, sakyčiau, vyriška. Nors knygų įprastai pagal lytis neskirstau.

SPALIO SKAITINIAI

Daug skaičiau, norėjau skaityti daugiau, tačiau pusę mėnesio iš manęs atėmė darbas ir apmokymai pilnu etatu... Nuo lapkričio, tikiu, situacija pasitaisys ir skaitymas suaktyvės!

🌕Geriausios:
Kita ranka
Ri Džinė
Kolibris

🌑Nuvylė:
Ilgai kankinti Bėgūnai...

Kaip jums sekėsi mūsų gražų ir šiltą spalio mėnesį? Pasidalinkit, pasipasakokit! 

SUMELUOTAS GYVENIMAS — Kimberly Belle

Airisė ir Vilas myli vienas kitą besąlygiškai. Nors susituokę jau septynerius metus, toliau kuria savo gyvenimus ir mąsto apie ateitį, planuoja vaikelius. Vyras turi skristi į Orlande vykstančią konferenciją, tačiau paaiškėja, jog tuo lėktuvu jis neskrido. Nelaimei, lėktuvas, kuriuo jis skrido priešinga kryptimi, dabar sudužęs kukurūzų laukuose ir Airisė lieka vienu viena. Su begale paslapčių, dėl ko ji ima abejoti, ar išvis pažinojo savo vyrą.

Svajonių knygos mane stebina paskutiniu metu. Gana to, kad jų „Marcipano valandos“ būna itin jaukūs romanai, tai jie paima ir dar išleidžia trilerį. Netikėta, ką?

Įtampą jutau visos knygos metu. Ją šiek tiek gadino tie seilėjimosi intarpai, kai jau beveik nenatūraliai atrodė. Iš kitos pusės, juk nesu laidojusi vyro (tfu tfu tfu), tai kaip aš galiu nustatyti kiek emocijų rodyti? Na ir santuoka! Na ir prioritetai, norai ir pagarba. Fantastiškai tragiškas žmonių savanaudiškumas! Skaičiau ir negalėjau patikėti.

Ar nuspėjama? Vietomis taip. Kartais jau pagalvodavau, kad ir čia aišku, ir čia žinau kas bus. Ir tikrai nemažai nuspėjau, numaniau, arba tiesiog pamačiau, nes kai jau daug skaitai, pastebi visokias smulkmenas greičiau. Bet kas keisčiausia, atsiplėšti buvo sunku, padėti į šoną nesinorėjo, reikėjo sužinoti kaip viskas pasibaigs ir ar mano spėjimai pasitvirtins.

Be to, mane veža kai knygose yra kokia viena akimirka ar sakinys, ar skyrius, kuris viską apverčia aukštyn kojomis. Arba supurto. Arba taip nustebina, kad net aikteli. Arba viskas kartu. Tai va šio romano siūlau nevartyti, paskutinių puslapių neskaityti ir nesmalsauti.

Apgauta nebuvau, bet nustebino ne kartą ir ne du. O kartais to ir gana, kad knyga pasiliktų galvoje ir apie ją dar ilgai galvotum.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!

https://www.instagram.com/gretabrigita.lt_apie_knygas/

https://www.svajoniuknygos.lt/kimberly-belle-sumeluotas-gyvenimas

TIKĖKIMĖS GERIAUSIO — Carolina Setterwall

Ar galima nustatyti, kiek iš tiesų žmogus turi, gali ar privalo gedėti? Gana to, kad jau ponia Ross yra gedulą suskirsčiusi į penkias stadijas, tarsi nebyliai įpareigoja visas jas ir išjausti. O jei nesigauna? O kas, jei neigimo fazė, rodos, niekad nesibaigs???

Jauna moteris kuria ateitį, planus, myli. Karolina gyvena su Akseliu, jie abu augina vos kelių mėnesių sūnelį, tačiau vieną dieną Karolinos gyvenimas išslysta iš po kojų - rytą ji randa savo jauną vyrą lovoje nebegyvą.

Aš ieškojau nors krislo optimizmo šioje knygoje. Vis tikėjausi, kad pasibaigs tie juodi zebro dryžiai ir spalva pasikeis bent į pilką. Aš labai jaudinausi dėl Karolinos. Kartu su ja, rodos, vėl pergyvenau jos netektį. Skaitai, tarsi kas į kumštį širdį ima ir spaudžia, kol skausmas tampa nebepakeliamu, ir vėl atleidžia... Ir taip visą knygą, spaudinėjo kažkas mano emocijas lyg streso kamuoliuką...

Bet aš vis tiek ieškojau čia optimizmo. Kai supratau, jog Karolina atsidūrė tokioje pat situacijoje, į kokią buvo įstačiusi Akselį, man jos nė nebuvo gaila. Sutikau su jos skaudžiais žodžiais, kad ji kalta, tik ji kalta, kalta...

Mažai šviesos. Daug savigraužos. Labai lėtas kopimas per visas gedulo stadijas. Perskaičius šią knygą gal kiek geriau supratau, kam reikalingos laidotuvės ir ilgas atsisveikinimas su mirusiais, ypač tais, kurie miršta netikėtai.

Tamsu. Liūdna. Nežinau, ar esu skaičiusi kažką tokio liūdno. Varančio neviltin. Karolina itin jautriai ir gražiai išrašė savo skausmą. Tik tiek. Kiek iš to naudos bus skaitytojui? Čia jau kitas klausimas. Ir istorijos, bent jau tos istorijos, kuri yra užrašyta, pabaiga man sudaužė širdį. Supratau Karolinos pasirinkimus, tačiau likau truputėlį liūdnesnė ir nelaimingesnė dėl to, kokia buvo atomazga.

Jei patys neseniai išgyvenote netektį ar esate itin empatiški, jautriai į viską reaguojate, neimkite šios knygos į rankas. Palaukite kol para apsivers ir dienos ims ilgėti. Tai itin kokybiškos literatūros dozė, tačiau tokia, nuo kurios gali pats įkristi į depresiją.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/tikekimes-geriausio

RI DŽINĖ – Shin Kyung-sook

Vaikystėje skaitydavau japonų pasakas, o vėliau mane žavėjo istorijos apie Tolimuosius rytus – jų kultūra, žmonės, maistas, apranga... dar tada viskas atrodė taip tolima ir nepasiekiama. Kai tik išvydau „Ri Džinė“ knygos viršelį, ne iš karto supratau, kad tai bus knygos „Prašau, pasirūpink mama“ autorės kitas kūrinys, bet buvo aišku, kad skaityti noriu. Juk ir ana knyga man labai patiko.

„Kai kuriose akyse įrašytas likimas.“

Istorija mus nukelia beveik dviem šimtmečiais į praeitį, kuomet Korėja dar nebuvo padalinta į dvi dalis ir buvo geriau žinoma kaip Čosono karalystė, valdoma Čosonų dinastijos. Pagrindinė romano veikėja –rūmų šokėja Ri Džinė, jauna mergina, kuri gyvena po karalienės sparneliu ir jos ateitis aiški – jei jau priklausai karališkiesiems rūmams, priklausysi jiems amžinai. Ri Džinės istorija pasakojama priešokiais nuo pat jos vaikystės, iki to laiko, kai į rūmus atvyksta prancūzų pasiuntinys ir ją įsimyli. Netrukus įvyksta neįmanoma – Ri Džinei leidžiama palikti rūmus ir susituokti su Kolenu de Plansi, tad abu netrukus palieka karalystę ir išvyksta į kitą pasaulio galą... ilgesys kankina Ri Džinę, tad ji galiausiai iš Prancūzijos grįžta į Korėją. O ten viskas pasikeitę ir sudėtingiau, nei buvo prieš tai.

„Žmogaus tokia prigimtis, kad, būdamas prieš balutę, ieško upelio, stabtelėjęs prieš upelį – didėlės upės, atsidūręs priešais upę žvalgosi jūros.“

Šioje knygoje įvyksta tiek daug visko, kad net nežinia, nuo ko pradėti. Knygoje sutalpinta begalės temų, problemų, kai kas labai siutino, kai kas liūdino, vietomis šypsojausi... daugiasluoksnė knyga, seniai tokios neskaičiau, kai suteikiamos galimybės susipažinti su šalies istorija, kultūra ir dar susinervinti kaskart pagalvojus, kad galbūt dalis šios istorijos iš tiesų nutiko. Jei autorė sugebėjo parašyti tokį romaną įkvėpta vos pusantro puslapio informacijos apie Čosono karalystę, manau, buvo atliktas didžiulis darbas. Kiek čia grynos tiesos, kitas klausimas, bet juk ir ne tame esmė. Svarbiausia, kad jai tikrai pavyko sukurti įtikinamą istoriją apie labai stiprią moterį, kuri galbūt tokiomis, o gal dar sudėtingesnėmis aplinkybėmis iš tiesų šoko rūmuose, valgė kriaušes ir vėliau vertė svarbią korėjiečių literatūrą bei ilgėjosi namų...

„Žmogus jau toks yra: nuolat prieštarauja pats sau, reikalaudamas ko nors didelėmis pėdomis palikti mažus pėdsakus.“

Čia apstu visko: meilės, politinių žaidimų, religinio persekiojimo, poetiškumo, moteriškumo; daug pasiaukojimo atvejų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuprantami, ypač mūsų kultūroje, tačiau vėliau viskas paaiškėja. Knygoje radau daug citatų, kurias braukiausi pieštuku, poetiškai pateiktų minčių, dėl ko knyga įgauna daugiau vertės. Ir tikrai manau, kad ir šį kartą vertėjas (Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas) atliko darbą puikiai.

Šiame romane mane žavėjo begalės dalykų: žmonių noras padėti, neišsemiami klodai gerumo, žmogiškumo. Kang Jono personažas buvo tas, dėl kurio ne vieną kartą ir graudinausi, ir šypsojausi, ir verkiau. O jei atvirai, tai gana liūdna knyga, istorija vargina emociškai tiek skaitytoją, tiek vargo ir pagrindinė jos veikėja. Bet man vis tik patiko, buvau pasiilgusi tokio romano.

„Stengtis neturėti jokių vilčių daug sunkiau, negu turėti bent kokią viltį.“

Dėkoju už puikų romaną BALTO leidybos namai!<3

Rekomenduoju visiems, kam patiko tokios knygos kaip:
„Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“ – Lisa See
„ Imperatorė Orchidėja“ ir „Paskutinė imperatorė“ – Anchee Min
„Geišos išpažintis“ – Arthur Golden
„Malonumų rūmai“ – Amy Tan

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!

https://www.instagram.com/gretabrigita.lt_apie_knygas/

https://www.knygos.lt/lt/knygos/ri-dzine/

MŪSŲ SIELOS NAKTYJE – Kent Haruf

Baltos lankos turi stebuklingų galių ir aptinka mažos apimties perliukus: buvo Seethaleris, buvo Swift, o dabar Harufo knyga. Lyg ir vieno prisėdimo knygos, bet jose gali rasti daugiau nei kai kuriose ištemptose istorijose. O kur dar viršelio grožis! Neišpasakytai jaukus viršelis žada jautrią istoriją ir tikrai neapgauna.

Mažais trumpais skyreliais mes keliaujame po Edės ir Luiso gyvenimus. Edė jaučiasi vieniša ir staiga vieną dieną ji pasirodo ant Luiso slenksčio ir pasiūlo jam kartu... miegoti. Ne seksą, ne meilę, o tiesiog buvimą kartu ir miegojimą ne po vieną. Naktinius pokalbius. Vyno taurę ar alaus stiklą prieš miegą. Luisas sutrinka, tačiau ir jis juk jaučiasi vienišas, tad sutinka.

Būna didėlės ir storos knygos, kurias perskaitai, būna įdomu, siužetas „kabina“ ir nenori paleisti, o vat šioji mažulytė knygutė ne tik akimirksniu nuskraidina per puslapius, bet ir palieka kažką širdyje. Keliauji puslapiais, mėgaujiesi veikėjų pasakojimu, įklimpsti kartu su jais ir šast... jau baigėsi. Tik šioji knyga man dar sugebėjo sujudinti viską viduje. Aš norėčiau senatvėje turėti tokį žmogų, su kuriuo galėčiau tiesiog miegoti. Susikibus rankomis nueiti atsigerti kavos. Juk mes žmonės ir mums reikia kitų žmonių.

Šįkart net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą... kai į maišiuką susidedi pižamą, dantų šepetėlį ir sėlinį pas kaimynę, nes jos lovoje miegoti tiesiog geriau, maloniau ir pasidaro bent šiek tiek mažiau liūdna. Šioje knygelėje viskas mažomis dozėmis, taip perrinkta, perfiltruota, viskas atrodo reikalinga ir net smulkiausios detalės padeda sukurti visą knygos atmosferą.

Bet vis tik ši knyga itin liūdna. Ir nemanau, kad paliks mano mintis greitu metu, nes to, kaip viskas įvyko čia, nenoriu matyti jokiame pasaulyje, jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tiesiog nenoriu. Ir velniop, ką žmonės pasakys, tiesiog, velniop!

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/musu-sielos-naktyje

ŽVAIGŽDĖS VIRŠ ROMOS - Karen Swan

Frančeska meta visą savo rimtą gyvenimą ir atvyksta į Romą, kur jos tikslas - susipažinti su miesto dvasia ir rašyti tinklaraštį apie savo atradimus. Visai netrukus Frančeska šiukšliadėžėje atranda rankinę, labai greit - ir jos savininkę. Tai kaimynystėje gyvenanti princesė, dama, aukštuomenės atstovė, Elena. Česė netrunka su ja susipažinti ir moteris jos paprašo, kad ši padėtų jai parašyti jos biografiją... Apie labai ilgą ir margą jos gyvenimą, tik prašo vieno - neieškoti informacijos apie ją pačiai, o išklausyti jos pasakojamą istoriją.

Visų pirma, nieko mandro nesitikėjau. Jau žinojau, kad laukia daug dramos, pasakojimas dviem laikais, sena dama, jauna moteris. Viskas aišku kaip 2x2. Tikrai. Bet buvo keli dalykai, kurie, vis tik, man kėlė daug minčių.

Moters vieta visuomenėje. Šeimoje. Įvairiuose skirtinguose socialiniuose ratuose. Kai matome žmogų iš elito, dažnas iš mūsų susimąstome: aha, nuskilo, sėkmingai ištekėjo... Pasisekė gyvatei... O realybė, deja, būdavo kiek kitokia. Naivi jauna mergina įsimyli, išteka, o vyras lošia. Arba geria. Arba abu. Ir visiems tai normalu, nes kam tais laikais rūpėjo moterų gerovė? Turi savo rūmus ir deimantus, bling bling, sėdėk tyliai kaip po šluota. Tokių liūdnų dalykų šioje knygoje buvo ne vienas ir ne du.

Ar man kai kas kliuvo? Žinoma kliuvo. Elenos pasirinkimai, skubėjimas, naivumas. Bet ar mes patys nedarome klaidų gyvenime? Kartais visai įdomu tokias knygas skaityti, galima pasimokyti: nebėgti kaip akis išdegus nuo vieno vyro prie kito. Suvokti, kad kiekvienas, atrodytų, nuostabus dalykas slepia po savimi tam tikrus niuansus, kurie gali trukdyti ateityje. Juk ir nusipirkus butą su kosmetiniu remontu pelėsis ima rastis tik po kurio laiko...

Kai istorijoje atsirado dvynių linija, man pasirodė, kad viskas, kaip gaila, jau aišku kaip čia kas. O vat ir nebuvo aišku. Kaip ir Elena, iki pat pabaigos, taip ir skaitytojas lieka pasimetęs.

Ar buvo įdomu? Tikrai taip, nemažai sužinojau apie Romą. Ar intrigavo? Irgi taip, iki pat pabaigos nežinojau kas ir kaip, kur čia šuo pakastas. Ar intelektualus skaitinys? Gal nelabai, bet viena iš tų knygų, kurių siužetą atsiminsiu ilgai.

https://www.tytoalba.lt/zvaigzdes-virs-romos

RUGSĖJO SKAITINIAI

Anas mėnuo buvo toks... Nemoku apibūdinti. Su daug neskaitadienių, bet visai džiaugiuosi viskuo, ką skaičiau!

Labiausiai patiko:

Chloe Benjamin „Nemirtingieji“

Julia Whelan „Metai su tavimi“

Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“

Nuvylė:

Rasa Sagė „Tavo likimo krašteliu einu“
Louise Jensen „Pasimatymas“

Kokios buvo jūsų geriausios RUGSĖJO knygos?

PASIMATYMAS - Louise Jensen

Alė atsibunda lovoje ir supranta, kad nutiko kažkas baisaus. Vakar ėjo į pasimatymą su vaikinu iš pažinčių svetainės, o dabar ji kruvina, nieko neatsimena, o priėjusi prie veidrodžio neatpažįsta savęs pačios...

Tai vieno ar dviejų vakarų trileris. Kai tiesiog mėgaujiesi knyga, puslapiai greitai verčiasi, spėlioji, galvoji... tuo metu labai įdomu, įtraukia, o kas lieka? Mano galvoje liko ta įdomioji dalis apie ligą - prosopagnoziją - kai neatpažįsti veidų ir net savęs veidrodyje. Kai kelioms sekundėms nusukus žvilgsnį gali nebesuprasti, su kuo kalbėjai prieš tai, nes veidas gali atrodyti jau kitoks. Niekam nelinkėčiau tokio likimo... Šioji dalis buvo kraupi. Skaičiau ir buvo taip negera, liūdna, ir ypač sunku skaityti, kai žinai, kad kelio atgal nėra ir nebus. Žmonės gali tavimi pasinaudoti, esi itin pažeidžiamas, gyvenimas niekada nebebus, koks buvęs.

Pats trileris... pasirodė silpnokas. Būtų daug stipresnis, jei maniako - blogiuko - žudiko motyvai būtų labai konkretūs ir tvirti (visada norisi, kad jei jau kerštas, tai būtų ūch kaip pelnytas) - šiame trileryje to nebuvo. Manęs neįtikino. Skaityti buvo labai įdomu, jaučiausi apgauta ne kartą ir ne du, o va pabaiga viską ir suvėlė į tokį mazgą, kurį labai jau lengvai gali atmaizgyt. Per daug lengvai.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/pasimatymas/

TAVO LIKIMO KRAŠTELIU EINU — Rasa Sagė

Knygą gavau dovanų iš rašytojos, kuri tikėjosi ir prašė nuoširdžios nuomonės ir objektyvios apžvalgos. Ir tikrai, kokia atsakomybė man, ir tuo pačiu, koks svoris ant pečių. O jei nepatiks? Kaip pasakyti? O jei knyga bus pusėtinai gera? Kaip tada? O jei išvis neverta skaitymo? Šiuo atveju viskas buvo per viduriuką.

Veiksmas vyksta ofise, kuriame Simona su Auga viena kitos nekenčia. Augos vaikinas yra įmonės įkūrėjas, o Simona prieš porą dienų sužinojo, kad laukiasi. Abi merginas nusprendžiama atleisti iš darbo. Ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis...

Man labai patinka įvairūs filmai su potekste: kas būtų jei... Yra tokių ne vienas ir ne du. O ši knyga galėtų turėti visai neblogą ekranizaciją, kur sakytume, kad va - daug geriau nei knyga! Labai daug galvojau, ir vis tik veikėjų prasta (švelniai pasakyta) komunikacija buvo pagrindinė šio romano problema. Žmonės vengė pasakyti ką galvoja. Bijojo. Nenorėjo. Ego neleido.

Veikėjai blankoki, erzinantys, bet labai patiko dvi bobulencijos. Tokios velnio neštos ir pamestos. O šiaip seniai beskaičiau knygą su šitiek daug veikėjų. Tokia Santa Barbara! Vienoje scenoje jau žiūrėk kažkas įsimyli, kitoje kažkas alpinėja. Daug veikėjų - daug veiksmo.

Kas patiko? Patiko kaip viskas susivedė į vieną tašką. Jau buvau pradėjusi abejoti, kad autorei pavyks, o po paskutinių kelių puslapių likau nustebinta ir reakcija buvo maždaug: ką? Kodėl? Jau? Aj nu...

Kas nepatiko? Buvo niuansų. Dialogai. Didelė jų dalis man pasirodė nereikalingi. Suprantu, kai bandoma atkartoti kuo natūralesnį bendravimą tekstu ir man patiko žodyno pasirinkimas: bernai, mergos, panos - juk mes šitaip kalbam... Beveik visi. Bet čia vietomis kliuvo kiti dalykai, tokie kaip vienas apie batus, kitas apie ratus, tuštoki pokalbiai.

Ir labai trukdė humoro jausmas. Bobučių personažai buvo šmaikštūs ir jaukūs, o va visi kiti keliolika veikėjų... Atrodo o, pasakyk, vieną žodį, juokinga bus! Ir nepasako...

Keista knyga. Bet esu labai dėkinga autorei už galimybę paskaityti ir susipažinti su jos kūryba. Perskaičiau ir vis galvoju: juk kartais gali užtekti vieno žodžio, kad kažkieno gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis...

NEMIRTINGEJI - Chloe Benjamin

Ši knyga yra visiškai kas kita, nei aš tikėjausi. Sužinai savo mirties datą. Kas tada? Aš įsivaizdavau, kad šioje knygoje bus magijos, burtų, nepaaiškinamų dalykų... o vis tik čia kiek kitokia istorija. Oho kokia istorija.

Negaliu nepagirti leidyklos už viršelį – taip tinka šiai knygai, ypač kai jau ją perskaitai ir tada užmeti akį į tą „gyvybės medį“ – kiekvienas gali interpretuoti kaip nori.

Keturi Goldų vaikai slapta nudumia pas, sklando gandai, ateitį nusakančią ir mirties datą paskelbiančią, moterį. Kiekvieną vaiką moteris pasikviečia atskirai, tad nei vienas negirdi, koks brolio ar sesers „galiojimo laikas“. Vieni jų išeina be didesnių emocijų, kitų reakcija, vienok, kelia gailestį... po tokių pranašysčių visi keturi vaikai nusprendžia eiti į gyvenimą. Saimonas su seseria Klara išvyksta į San Franciską, kuriame brolis atranda save ir savo meilę vyrams bei šokiui, o Klara bando taikytis su gyvenimu be likusios šeimos ir su jai telikusia magija bei triukais. Danielis dėl visiškai suprantamų priežasčių ima aiškintis kas gi buvo toji moteris, išpranašavusi mirtis jo sesėms ir broliui, ir kas baisiausia, pranašystės pildėsi... na o ketvirtasis Goldų vaikas – jau suaugusi moteris, Varija, yra mokslininkė. Ji bando sukurti kažką, kas padėtų išgyventi kuo ilgiau...

Ak, kad jūs žinotumėte, kaip man buvo įdomu. Netikiu būrėjais, ektrasensais, bet manau, kad jie yra puikūs manipuliatoriai, kurie savo gebėjimu skaityti žmogaus kūno kalbą, matyti vietas, ties kuriomis žmogus labiausiai pažeidžiamas, sugebėdamas atsakyti į klausimus taip, kad nuramintų žmogų, gali priversti kitus daryti tokius dalykus... brrrr... jei tik įsijungtų sveikas protas visiems, kurie neša pinigus ir savo adekvatumą visiems tiems baisiems žmonėms, kuomet patys yra pažeidžiamiausi ir kai jiems turėtų būti teikiama pagalba, o ne jais naudojamasi... Žiauriai liūdna, nes kad ir kokiais protingais laikyčiau kai kuriuos žmones, ties šita vieta, toks jausmas, intelektas nušoka keliomis padalomis žemiau.

Ši knyga buvo baisus to įrodymas. Savo likimus kalamės tik patys, o ne kažkokia boba, kuri pamosuoja rankomis aplink galvą, nukelia kortų kaladę ir dar paprašo ūch kokios sumos pinigų – kuo daugiau sumokėsi, tuo stipriau melsis. Gal jie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro... tik jei kalbant apie šią knygą, man buvo taip liūdna. Ir jei įstatymai būtų kitokie, aplinkybės mažiau sudėtingos, tai ta „pranašautoja“ galėtų būti pasodinta už grotų ilgam. Mes vis kalbam apie psichologinį smurtą ir manipuliacijas, apie tai, kaip tai yra blogai – tai būtent tą patį daro visi šarlatanai, tik žmonės pas juos dar eina patys, ir dar susimoka. Žiauriai daug emocijų sukėlė ši knyga, nors pabaigiau skaityti prieš kelias dienas, o apžvalga rašosi vėliau, bet viskas tarsi užvirė viduje.

Net neabejoju, kad jei tie vaikai nebūtų ėję pas „būrėją“, jų gyvenimai būtų susiklostę visai kitaip. Bet kai gyveni ir vis galvoji: mirsiu 2045 metų sausio penktąją... sausio penktąją... taip ir bus. Tikiu labiau tuo, kad galime save užprogramuoti.

Grįžtant prie knygos: kitoks pasaulis, kitoks mąstymas, revoliuciniai laikai, kai aplink hipiai, AIDS vadinamas vyrų vėžiu, kai moterys kovoja už teisę balsuoti ir kur mokslas yra ant vieno didžiausių atradimų slenksčio. Visko čia labai daug – vienos dalys man patiko labiau, nei kitos, bet visumoje pačią knygą vertinu gerai. Jautėsi kontrastas tarp veikėjų, tarp jų likimų, buvo itin įdomu skaityti apie Saimoną, brolį šokėją ir apie mokslininkę Variją.

Puiki knyga, sukelia daug minčių, emocijas paklibina. Kažko trūko iki „nerealumo“, gal vertimas trukdė, tačiau išties, puiki pati istorija ir idėja išpildyta iki galo.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/nemirtingieji/

ARTI TIESOS — Cara Hunter

Prieš kokius metus pradėjau skaityti trilerius, ir tuo džiaugiuosi. Nors ši knyga labiau detektyvas, man vis tiek patiko - siužetas lyg ir matytas ir girdėtas jau ne kartą (Madeline istorija ir knyga „Popierinės sienos“), tačiau šioji keliais dalykais skyrėsi. Ir tai buvo gerai.

Detektyvas Folis atvyksta į namus, kuriuose per vakarėlį dingsta mergytė vardu Deizė. Tėvai nesuvokia, kaip tai galėjo nutikti, tačiau pradėjus aiškėti detalėms, visi supranta, kad čia nieko gero nebus. Deizės niekas nematė per vakarėlį, viskas pinta perpinta, tėvas nieko nežino, iš pažiūros atrodo, kad mamai labiau rūpi jos įvaizdis ir aukštakulniai, o brolis... Brolis nudelbęs akis žiūri žemyn ir nieko nesako.

Pusę personažų skaitant šią knygą norėjosi papurtyti. Tiek visokių sutapimų, nedėkingų posūkių, kad skaitant imi abejoti, ar taip būna realybėje?

Išskirtinė knygos dalis pasirodė Twitterio komentarai. Visuomenė tarsi tapo dar vienu istorijos pasakotoju - iš kitos pusės, daug balsų, o tai visai netrukdo, nes dažniausiai tie visi balsai pagal vieną kurią nors avį seka... Bandos jausmo vedini. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kokie žmonės gali būti baisūs. O jei rimtai, esu skaičiusi Delfi komentarus. Žinau, kad gali būti blogiau...

Taigi, tėvai, kurie net nepastebi, kad jų vaikas dingo, mama, kuriai rūpi kiti dalykai, visuomenės spaudimas ir nepavydėtina situacija. Įdomiai viskas išsirutuliojo, galiu tiek pasakyti. Įtariau visus pamažu. Kėliau sau klausimus dėl pedofillijos, ir manau, kad autorė neblogai sužaidė, nes visi, esantys namie ir aplink, buvo parodyti kaip labai blogi žmonės. O ar taip buvo iš tiesų? Įdomus ir netikėtas detektyvas. Greitai skaitosi, bet man vis tik paliko liūdna. Ir kartu džiugu, nes nieku gyvu nebūčiau atspėjus, kaip viskas baigsis.

LAIŠKAI MANO DUKROMS – Emma Hannigan

Esu jau ne kartą ir ne du minėjusi, kad man knygos apie šeimą yra pačios įdomiausios. Kiekviena šeima yra tokia skirtinga, kad nors kai kuriuos dalykus gali ir numanyti, vis tiek susimąstau, kad va... čia pasimokysiu šito, o čia ano. Imdama šį romaną į rankas tikėjausi nepaprastai graudžios istorijos, daug gyvenimo pamokų, jautrių veikėjų ir daug šilumos. Ir viskas pasisuko kiek netikėtai, taip netikėtai, kad manyje prabudo žmogus, koks buvo prabudęs skaitant kitą knygą prieš kelis mėnesius.

Trys seserys išsibarsčiusios po pasaulį, kiekviena iš jų su savo skirtingu požiūriu į gyvenimą. Džinė susituokusi su plastikos chirurgu ir gyvena Kalifornijoje, Rouzė turi paauglę dukrą ir gyvena nelaimingoje santuokoje, o Beatrisė turi šunį ir vestuvinių salonų verslą, jai puikiai sekasi. Gyventų jos ramų gyvenimą, tačiau miršta jų vaikystės auklė Mėja ir palieka testamentą. Trys dukterys, jų tėvas ir Rouzės dukra susiburia kartu ir sužino apie laiškus, kurie mįslingai dingo, nors visi skaitytojai jau pirmame skyriuje sužino, kad juos paėme ne kas kitas, o mama Marta.

Ūch, prisimenu save, kai skaičiau Taros Westover „Apšviestoji“ ir mintyse pagalvojau labai labai blogų dalykų... slapta tikėjausi, kad Taros tėvas mirs. Užsimuš avarijoje. Ar dar kas jam nutiks. Skaitydama šį romaną to paties tikėjausi nutiksiant Martai... Nežinau, ką tai pasako apie mane, kaip apie žmogų, nes šiaip aš niekada blogo niekam nelinkiu, bet čia personažas, toks škykštus ir visiems kenkiantis... lyg parazitas, ėda ir ėda... visą knygą galvojau, svarsčiau, iš kur tokių žmonių atsiranda? Liūdna vaikystė? Pati pažįstu žmonių, kurie vaikystėje kentėjo nuo tėvų, bet patys taip nesielgia. Pasimoko kai kurie žmonės, kai kurie ne.

Marta buvo ta veikėja, kuriai neįtiko niekas, ji nemokėjo pasakyti gražaus žodžio, ji kankinosi, kai reikėjo auginti vaikus, o po to pavydėjo vaikų meilės auklei, jai reikėjo nuolatinio garbinimo (nors nebuvo už ką) ir ji dirbo akušere visą gyvenimą. Priimdinėjo naujagimius ir gelbėjo gimdyves. Koks kontrastas – rūpinasi svetimais vaikais, o savus palieka. Ir taip vyksta nuolat, ne vieną ir ne du kartus. „Jai manęs reikia.“ – lyg savai dukrai gali reikėti mažiau. Skaičiau, pykau, iš dalies supratau, bet vis tiek pyktis atslūgo sunkiai.

Šiaip romanas kaip romanas – visi turi savų paslapčių, visi vieni su kitais nesikalba ir taip prisidaro dar daugiau problemų. Vienos šeimos istorija, nebuvo nieko itin netikėto, graudintis irgi nesigraudinau (o tai keista, man mažai reikia). Vis tiek istoriją suskaičiau su malonumu, įdomiai sudėliotas siužetas, vietomis painoka, bet juk tam smegenys ir skirtos, kartais pamąstyt. Moteriška, vietomis šilta ir jauki, kitomis jau visai atvirkščiai... bus vietos pasipiktinti, ir nusišypsoti. Subalansuota, kad neatrodytų, jog viskas čia tik negerai.

LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI – Karma Brown

Tokios knygos yra emocinės bombos. Jas reikia skaityti, kai norisi gerai išsiverkti, apgalvoti daug visko, ypač apie tokius dalykus, kurie yra svarbiausi tavo gyvenime: šeimą, ateitį, planus, santykius. Tai jau antroji Karmos Brown knyga, ir galiu atvirai pasakyti, jog „Eime su manimi“ man patiko labiau, bet ši buvo tikresnė, ypač kai žinome faktą, kad kai kurie dalykai, minimi šioje istorijoje, vyko iš tiesų, nes pati autorė turėjo pergyventi panašius skaudulius bandant tapti motina.

Hana ir Keitė yra draugės nuo vaikystės. Keitė gyvena laimingoje santuokoje, rūpinasi dviejomis dukrelėmis, o Hana, deja, niekaip negali susilaukti vaikelio. Ji išbando viską, natūralius ir ne, būdus, svarsto apie įsivaikinimą, tačiau tam prieštarauja vyras, o vėliau į jos akiratį patenka surogatinės motinos idėja. Haha jau lyg ir randa tobulą variantą, tačiau dėl absurdiškų priežasčių galimybė išslysta jai iš pirštų. Keitė nebegali stebėti, kaip kankinasi jos geriausia draugė ir pasisiūlo išnešioti jai vaiką. O tada viskas ir pradeda virti.

Ak, iškart supratau, kiek problemų kils, ir kokios jos bus didelės. Kaip jos paveiks abi šeimas. Skaičiau ir mintyse keikiausi, kad ne, ne, jei svarbi draugystė – nedaryk to. Ypač kai yra galimybė įsivaikinti. Bet žinote ką? Niekada nežinosi, kaip jautėsi nei viena iš tų moterų. Ir juolab įsisvaizduoju, kad tik mamos supras, ką reiškia kovoti už savo vaiką, ar gal net tik už svajonę apie jį.

Labai patiko techninė – teisinė viso to dalis. Ypač, kai buvo pradėta kalbėti apie svarbius ir, galimai, labai skausmingus sprendimus. Kas būtų, jei nėštumo metu kas nutiks Keitei? Kam bus teikiama pirmenybė, jai, ar kūdikiui? Kai socialinė darbuotoja jų pradėjo tokių dalykų klausinėti, tada tiek veikėjai, tiek skaitytojai peržengė tą nematomą ir trapią ribą tarp noro padaryti gera ir galimų pasekmių. O kas, jei bus vienaip? O jei kitaip? Daug itin skaudžių klausimų, kuriuos buvo būtina užduoti sau, kitiems, išsiaiškinti viską iki smulkmenų. Tik ar ir to gana? Juk kai jau mylimo žmogaus gyvybė kabo ant plauko, racionalumas gali išgaruoti...

Siužeto vingiai pasisuko netikėtai. Norėjau teisti ar smerkti vieną ar kitą veikėją, bandžiau svarstyti visus įmanomus variantus, bet pasirinkau tiesiog mėgautis istorija, nes viskas buvo aišku jau tą akimirką, kai Keitė pasisiūlė išnešioti vaiką. Kad bus blogai. Bus daug visko, ir gero, ir nelabai. O autorė vis tiek sugebėjo nustebinti, ir net ne pačiu maloniausiu būdu.

Labai lauksiu kitų šios autorės knygų, priverčia galvoti, svarstyti, abejoti. Liūdna istorija, bet kartais toks būna ir gyvenimas.

https://www.svajoniuknygos.lt/karma-brown-lemtingi-musu-pasirinkimai

ATSKIRAI KARTU - Beth O'Leary

Tifė neturi pinigų, skiriasi su savo vaikinu, tad randa išeitį - buto skelbimas kiek kitoks, nei įprastai: nebrangiai nuomojamas butas, tik tiesa tokia, kad reikės dalintis ir lova. Leonas dirba naktimis, tad Tifė galės būti namuose nuo vakaro iki ryto. Leonas tokiai nuomos sutarčiai irgi turi savo priežastis: jis bando iš kalėjimo ištraukti per klaidą ten patekusį brolį, o viskas kainuoja... Tifė įsikrausto ir su Leonu pradeda bendrauti rašteliais, tačiau ilgą laiką nesusitinka.

Man labai patinka knygos pavadinimas. Toks žaismingas oksimoronas, kuris apibūdina visą knygą vos dviem žodžiais! Ir pati romano idėja labai gera, smagiai žiūrėtųsi toks filmas. Bet dabar... Ties knygos viduriu jau net susimąsčiau, kas ten dar turi įvykti, likę daugiau kaip 200 puslapių... Tad ir vėl daug holivudiško veiksmo atsirado. Bet lengvos knygos yra gėris. Pusę romano šypsojausi, nes veikėjai buvo reto mielumo.

Vis tik kaip ir kiekviena knyga, šioji irgi turėjo šį tą, iš ko galima pasimokyti. Psichologinis smurtas ir manipuliacijos yra neteisinga kitų žmonių atžvilgiu ir jokie santykiai neturėtų būti tuo pagrįsti. Šios knygos blogiukas buvo išvis toks šiknius, patiko apie jį skaityti, norėjosi vožtelti kartą kitą. Psichologinis smurtas ko gero yra pats sudėtingiausias, sunkiausiai apčiuopiamas, ir deja, pats dažniausias... Tikiuosi, kad ši knyga padės bent vienai moteriai, kuri ją perskaitys. O gal jau padėjo.

Viskas labai nuspėjama, verti puslapius ir gali numanyti, kas bus kitame, tad rinkčiausi šią knygą poilsiui, atostogoms, ar tiesiog tarpuose tarp sudėtingesnės literatūros arba kai užklumpa „neskaitadieniai“ ir reikia pravėdinti galvą.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/Atskirai-kartu/

PETRO IMPERATORĖ - Kristina Sabaliauskaitė

Pasakysiu paslaptį: daug sunkiau yra rašyti arba apie labai patikusias knygas, arba apie tokias, kurioms yra užkelta kartelė, nei apie nepatikusias. O šiai knygai yra užkelta itin aukšta kartelė.

Istoriniais faktais paremtas romanas pasakoja apie Martą Skowronską - vergę, skalbėją, mylimąją, caro Petro I meilužę, o po to žmoną ir Aleksandro Menšikovo meilę, mums ko gero geriau žinomą, kaip Jekateriną I, Rusijos imperatorę. Istorija tiesiog pinta perpinta, tiek daug visko įvyksta... Jekaterina jau sena, o veiksmas šokinėja - tai ji mirties patale, tai keliaujame su ja prisiminimais nuo pat pradžių... Kur viskas prasidėjo...

Buvo labai įdomu. Sabaliauskaitė išties literatūrinio meistriškumo pavyzdys, kuriuo turėtų sekti dauguma rašytojų. Jos išsireiškimai, sakinių formulavimas ar žodyno pasirinkimas - viskas atrodo apskaičiuota ir vietoje. Kai kuriems, esu tikra, kliūna ir klius keiksmažodžiai. O jų čia ohoho kiek, visa knyga pagardinta. Ir su paaiškinimais, jei kartais nežinot, kur pyzda randasi. Čia, ko gero, kaip kiekvienam skaitytojui priimtina.

O šiaip čia daug kontrastų kontrastėlių - alkoholikai rusai ir blaivūs lietuviai, nevalos rusai ir tvarkingi lietuviai. Stipriai pabrėžiama ne vieną kartą, suprantu kodėl. Ir tuo pačiu... Šiek tiek perspausta. Vakarai ir Rusija. Religijų skirtumai. Be visų kontrastų, kad ir kaip būtų skaudu, radau daug visko, ką galima pritaikyti šiems laikams.

Patiko meilės linijos, taip kaip viskas klostėsi. Nelabai protingi, bet labai vaisingi vyrai, o moterys stiprios, aršios, kovojančios bent jau tyliai ar bent tiek, kiek gali sau leisti. Mokančios elgtis taip, kad gautų savo, o ir vyras būtų patenkintas.

„... Rusijoje tebegarbina kvailius, nes protingų — bijo... Šalia protingų jie jaučiasi nesaugiai ir stengiasi juos kuo greičiau sunaikinti. Todėl gudriausieji visad apsimeta truputį kvaili, kad nenugąsdintų liaudies.“

Vis tik buvo labai įdomu sužinoti daug ne tik apie imperatorių gyvenimus, bet ir apie labai stiprios moters pakilimą iš už skalbyklos kubilo... Buvo daug ir jautrių, skaudžių, juokingų ar net gana romantiškų vietų, bet vis tik man to cinkelio ar vieno krislelio kažko ir pritrūko. Šiaip knyga puiki, o rašymo stilius unikalus, kalba turtinga, labai lauksiu antrosios dalies.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/petro-imperatore-1

ISTORIJŲ PASAKOTOJOS PASLAPTIS - Sejal Badani

Istorijos apie Indiją mane visada nukelia labai toli ir pasijuntu, lyg skaitydama iš tiesų matyčiau aprašomas vietas, ragaučiau jų maistą ir bendraučiau su žmonėmis... Indijoje niekada nebuvau, bet labai norėčiau ten nuvykti: šimtai kalbų, tūkstančiai skirtingų miestų, nuostabi gamta... o vien maistas... be visų tų gerumų, Indija turi ir labai giliai įsišaknijusias tradicijas – anos man labai nepatinka. Galėčiau daug istorijų papasakoti net ir apie gana pasaulietiškus indus, tačiau iš tiesų, kas mums neatrodo labai blogai – na, negerai, bet būtų gerai, kad tai nebūtų įvykę – ten prilygsta tragedijai. Ten užmėtymas akmenimis ar mirtinas nuplakimas, nes nori išvaryti demonus iš kokia maliarija sergančio žmogaus, yra normalu. Aš pati pažįstu moteris iš Indijos, kurios, atvykusios į Lietuvą pirmą kartą pamatė tualetinį popierių. O kalbant apie mokslą ir technologijas – viena pažangiausių valstybių pasaulyje. Ir demografiją bando "gelbėti", deja, pavyksta.

Istorija pasakojama dviem siužeto linijomis (ir vėl...): apie šiuos laikus ir Niujorke gyvenančią Džėją, kuri vieną po kito patiria persileidimus, santuoka kabo ant plauko. Moteris susikrauna daiktus ir išvyksta į Indiją, į senelės namus, kur jos ištikimas tarnas Ravis papasakoja apie Amišos, Džėjos senelės, gyvenimo paslaptis. Penktajame ano šimtmečio dešimtmetyje Amiša gyvena "laimingoje", tėvų suorganizuotoje santuokoje, gimdo sūnus vieną po kito, o laisvu metu rašo gražias istorijas. Netrukus mieste britai atidaro mokyklą – Amiša nori išmokti rašyti angliškai, tad sudaro sandorį su britu Stivenu – mokyklos vadovu: ji mokys vaikus kurti istorijas, o jis mainais mokys ją anglų kalbos. Viskas pakrypsta būtent taip, kaip ir tikėtųsi bet kuris skaitytojas...

Indija man visada kelia dvejopas mintis, o tokios problemos, kokios buvo paminėtos čia, ta didžioji paslaptis, tos baimės – mums, mūsų visuomenėj, šiame kontekste – drama. Beprasmė drama. Su draugėmis apkalbėtume, delfyje būtų straipsnis su skambia antrašte, po savaitės niekas nebeatsimintų. O ten – mažas kaimas, žmonės viską mato, žmonės kalba. O kur dar įsisenėjusios tradicijos, dėl kurių viskas hiperbolizuojama ir visiškai pasikeičia kontekstas. Ir ta sudėtinga moterų vieta visuomenėje, skaičiau, bet šįkart net nelabai ir baisėjausi. Mane labiau gąsdina našlių deginimas, kuris iki šiol Indijoje tebevyksta. Ar moterų išmėsinėjimas Afrikoje.

Šią istoriją perskaičiau kaip gražią pasaką: apie skaudulius, norą mylėti, norą būti mylimam, atradimo džiaugsmą, šeimą. Labai daug visko čia gražaus, skaičiau, šypsojaus, pabaigoje net susigraudinau. Visiškas atostogų romanas, kurį atsiverti ir per kelis prisėdimus perskaitai ir pasijunti, lyg iš tiesų būtum pabuvus Indijoje.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/istoriju-pasakotojos-paslaptis/