sekmadienis, spalio 13, 2019

TIKĖKIMĖS GERIAUSIO — Carolina Setterwall

Ar galima nustatyti, kiek iš tiesų žmogus turi, gali ar privalo gedėti? Gana to, kad jau ponia Ross yra gedulą suskirsčiusi į penkias stadijas, tarsi nebyliai įpareigoja visas jas ir išjausti. O jei nesigauna? O kas, jei neigimo fazė, rodos, niekad nesibaigs???
Jauna moteris kuria ateitį, planus, myli. Karolina gyvena su Akseliu, jie abu augina vos kelių mėnesių sūnelį, tačiau vieną dieną Karolinos gyvenimas išslysta iš po kojų - rytą ji randa savo jauną vyrą lovoje nebegyvą.
Aš ieškojau nors krislo optimizmo šioje knygoje. Vis tikėjausi, kad pasibaigs tie juodi zebro dryžiai ir spalva pasikeis bent į pilką. Aš labai jaudinausi dėl Karolinos. Kartu su ja, rodos, vėl pergyvenau jos netektį. Skaitai, tarsi kas į kumštį širdį ima ir spaudžia, kol skausmas tampa nebepakeliamu, ir vėl atleidžia... Ir taip visą knygą, spaudinėjo kažkas mano emocijas lyg streso kamuoliuką...
Bet aš vis tiek ieškojau čia optimizmo. Kai supratau, jog Karolina atsidūrė tokioje pat situacijoje, į kokią buvo įstačiusi Akselį, man jos nė nebuvo gaila. Sutikau su jos skaudžiais žodžiais, kad ji kalta, tik ji kalta, kalta...
Mažai šviesos. Daug savigraužos. Labai lėtas kopimas per visas gedulo stadijas. Perskaičius šią knygą gal kiek geriau supratau, kam reikalingos laidotuvės ir ilgas atsisveikinimas su mirusiais, ypač tais, kurie miršta netikėtai.
Tamsu. Liūdna. Nežinau, ar esu skaičiusi kažką tokio liūdno. Varančio neviltin. Karolina itin jautriai ir gražiai išrašė savo skausmą. Tik tiek. Kiek iš to naudos bus skaitytojui? Čia jau kitas klausimas. Ir istorijos, bent jau tos istorijos, kuri yra užrašyta, pabaiga man sudaužė širdį. Supratau Karolinos pasirinkimus, tačiau likau truputėlį liūdnesnė ir nelaimingesnė dėl to, kokia buvo atomazga.
Jei patys neseniai išgyvenote netektį ar esate itin empatiški, jautriai į viską reaguojate, neimkite šios knygos į rankas. Palaukite kol para apsivers ir dienos ims ilgėti. Tai itin kokybiškos literatūros dozė, tačiau tokia, nuo kurios gali pats įkristi į depresiją.



penktadienis, spalio 11, 2019

RI DŽINĖ – Shin Kyung-sook

Vaikystėje skaitydavau japonų pasakas, o vėliau mane žavėjo istorijos apie Tolimuosius rytus – jų kultūra, žmonės, maistas, apranga... dar tada viskas atrodė taip tolima ir nepasiekiama. Kai tik išvydau „Ri Džinė“ knygos viršelį, ne iš karto supratau, kad tai bus knygos „Prašau, pasirūpink mama“ autorės kitas kūrinys, bet buvo aišku, kad skaityti noriu. Juk ir ana knyga man labai patiko.
„Kai kuriose akyse įrašytas likimas.“
Istorija mus nukelia beveik dviem šimtmečiais į praeitį, kuomet Korėja dar nebuvo padalinta į dvi dalis ir buvo geriau žinoma kaip Čosono karalystė, valdoma Čosonų dinastijos. Pagrindinė romano veikėja –rūmų šokėja Ri Džinė, jauna mergina, kuri gyvena po karalienės sparneliu ir jos ateitis aiški – jei jau priklausai karališkiesiems rūmams, priklausysi jiems amžinai. Ri Džinės istorija pasakojama priešokiais nuo pat jos vaikystės, iki to laiko, kai į rūmus atvyksta prancūzų pasiuntinys ir ją įsimyli. Netrukus įvyksta neįmanoma – Ri Džinei leidžiama palikti rūmus ir susituokti su Kolenu de Plansi, tad abu netrukus palieka karalystę ir išvyksta į kitą pasaulio galą... ilgesys kankina Ri Džinę, tad ji galiausiai iš Prancūzijos grįžta į Korėją. O ten viskas pasikeitę ir sudėtingiau, nei buvo prieš tai.
„Žmogaus tokia prigimtis, kad, būdamas prieš balutę, ieško upelio, stabtelėjęs prieš upelį – didėlės upės, atsidūręs priešais upę žvalgosi jūros.“
Šioje knygoje įvyksta tiek daug visko, kad net nežinia, nuo ko pradėti. Knygoje sutalpinta begalės temų, problemų, kai kas labai siutino, kai kas liūdino, vietomis šypsojausi... daugiasluoksnė knyga, seniai tokios neskaičiau, kai suteikiamos galimybės susipažinti su šalies istorija, kultūra ir dar susinervinti kaskart pagalvojus, kad galbūt dalis šios istorijos iš tiesų nutiko. Jei autorė sugebėjo parašyti tokį romaną įkvėpta vos pusantro puslapio informacijos apie Čosono karalystę, manau, buvo atliktas didžiulis darbas. Kiek čia grynos tiesos, kitas klausimas, bet juk ir ne tame esmė. Svarbiausia, kad jai tikrai pavyko sukurti įtikinamą istoriją apie labai stiprią moterį, kuri galbūt tokiomis, o gal dar sudėtingesnėmis aplinkybėmis iš tiesų šoko rūmuose, valgė kriaušes ir vėliau vertė svarbią korėjiečių literatūrą bei ilgėjosi namų...
„Žmogus jau toks yra: nuolat prieštarauja pats sau, reikalaudamas ko nors didelėmis pėdomis palikti mažus pėdsakus.“
Čia apstu visko: meilės, politinių žaidimų, religinio persekiojimo, poetiškumo, moteriškumo; daug pasiaukojimo atvejų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuprantami, ypač mūsų kultūroje, tačiau vėliau viskas paaiškėja. Knygoje radau daug citatų, kurias braukiausi pieštuku, poetiškai pateiktų minčių, dėl ko knyga įgauna daugiau vertės. Ir tikrai manau, kad ir šį kartą vertėjas (Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas) atliko darbą puikiai.
Šiame romane mane žavėjo begalės dalykų: žmonių noras padėti, neišsemiami klodai gerumo, žmogiškumo. Kang Jono personažas buvo tas, dėl kurio ne vieną kartą ir graudinausi, ir šypsojausi, ir verkiau. O jei atvirai, tai gana liūdna knyga, istorija vargina emociškai tiek skaitytoją, tiek vargo ir pagrindinė jos veikėja. Bet man vis tik patiko, buvau pasiilgusi tokio romano.
„Stengtis neturėti jokių vilčių daug sunkiau, negu turėti bent kokią viltį.“
Dėkoju už puikų romaną BALTO leidybos namai!
Rekomenduoju visiems, kam patiko tokios knygos kaip:
„Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“ – Lisa See
„ Imperatorė Orchidėja“ ir „Paskutinė imperatorė“ – Anchee Min
„Geišos išpažintis“ – Arthur Golden
„Malonumų rūmai“ – Amy Tan
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



MŪSŲ SIELOS NAKTYJE – Kent Haruf

Baltos lankos turi stebuklingų galių ir aptinka mažos apimties perliukus: buvo Seethaleris, buvo Swift, o dabar Harufo knyga. Lyg ir vieno prisėdimo knygos, bet jose gali rasti daugiau nei kai kuriose ištemptose istorijose. O kur dar viršelio grožis! Neišpasakytai jaukus viršelis žada jautrią istoriją ir tikrai neapgauna.
Mažais trumpais skyreliais mes keliaujame po Edės ir Luiso gyvenimus. Edė jaučiasi vieniša ir staiga vieną dieną ji pasirodo ant Luiso slenksčio ir pasiūlo jam kartu... miegoti. Ne seksą, ne meilę, o tiesiog buvimą kartu ir miegojimą ne po vieną. Naktinius pokalbius. Vyno taurę ar alaus stiklą prieš miegą. Luisas sutrinka, tačiau ir jis juk jaučiasi vienišas, tad sutinka.
Būna didėlės ir storos knygos, kurias perskaitai, būna įdomu, siužetas „kabina“ ir nenori paleisti, o vat šioji mažulytė knygutė ne tik akimirksniu nuskraidina per puslapius, bet ir palieka kažką širdyje. Keliauji puslapiais, mėgaujiesi veikėjų pasakojimu, įklimpsti kartu su jais ir šast... jau baigėsi. Tik šioji knyga man dar sugebėjo sujudinti viską viduje. Aš norėčiau senatvėje turėti tokį žmogų, su kuriuo galėčiau tiesiog miegoti. Susikibus rankomis nueiti atsigerti kavos. Juk mes žmonės ir mums reikia kitų žmonių.
Šįkart net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą... kai į maišiuką susidedi pižamą, dantų šepetėlį ir sėlinį pas kaimynę, nes jos lovoje miegoti tiesiog geriau, maloniau ir pasidaro bent šiek tiek mažiau liūdna. Šioje knygelėje viskas mažomis dozėmis, taip perrinkta, perfiltruota, viskas atrodo reikalinga ir net smulkiausios detalės padeda sukurti visą knygos atmosferą.
Bet vis tik ši knyga itin liūdna. Ir nemanau, kad paliks mano mintis greitu metu, nes to, kaip viskas įvyko čia, nenoriu matyti jokiame pasaulyje, jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tiesiog nenoriu. Ir velniop, ką žmonės pasakys, tiesiog, velniop!



ŽVAIGŽDĖS VIRŠ ROMOS - Karen Swan

Frančeska meta visą savo rimtą gyvenimą ir atvyksta į Romą, kur jos tikslas - susipažinti su miesto dvasia ir rašyti tinklaraštį apie savo atradimus. Visai netrukus Frančeska šiukšliadėžėje atranda rankinę, labai greit - ir jos savininkę. Tai kaimynystėje gyvenanti princesė, dama, aukštuomenės atstovė, Elena. Česė netrunka su ja susipažinti ir moteris jos paprašo, kad ši padėtų jai parašyti jos biografiją... Apie labai ilgą ir margą jos gyvenimą, tik prašo vieno - neieškoti informacijos apie ją pačiai, o išklausyti jos pasakojamą istoriją.
Visų pirma, nieko mandro nesitikėjau. Jau žinojau, kad laukia daug dramos, pasakojimas dviem laikais, sena dama, jauna moteris. Viskas aišku kaip 2x2. Tikrai. Bet buvo keli dalykai, kurie, vis tik, man kėlė daug minčių.
Moters vieta visuomenėje. Šeimoje. Įvairiuose skirtinguose socialiniuose ratuose. Kai matome žmogų iš elito, dažnas iš mūsų susimąstome: aha, nuskilo, sėkmingai ištekėjo... Pasisekė gyvatei... O realybė, deja, būdavo kiek kitokia. Naivi jauna mergina įsimyli, išteka, o vyras lošia. Arba geria. Arba abu. Ir visiems tai normalu, nes kam tais laikais rūpėjo moterų gerovė? Turi savo rūmus ir deimantus, bling bling, sėdėk tyliai kaip po šluota. Tokių liūdnų dalykų šioje knygoje buvo ne vienas ir ne du.
Ar man kai kas kliuvo? Žinoma kliuvo. Elenos pasirinkimai, skubėjimas, naivumas. Bet ar mes patys nedarome klaidų gyvenime? Kartais visai įdomu tokias knygas skaityti, galima pasimokyti: nebėgti kaip akis išdegus nuo vieno vyro prie kito. Suvokti, kad kiekvienas, atrodytų, nuostabus dalykas slepia po savimi tam tikrus niuansus, kurie gali trukdyti ateityje. Juk ir nusipirkus butą su kosmetiniu remontu pelėsis ima rastis tik po kurio laiko...
Kai istorijoje atsirado dvynių linija, man pasirodė, kad viskas, kaip gaila, jau aišku kaip čia kas. O vat ir nebuvo aišku. Kaip ir Elena, iki pat pabaigos, taip ir skaitytojas lieka pasimetęs.
Ar buvo įdomu? Tikrai taip, nemažai sužinojau apie Romą. Ar intrigavo? Irgi taip, iki pat pabaigos nežinojau kas ir kaip, kur čia šuo pakastas. Ar intelektualus skaitinys? Gal nelabai, bet viena iš tų knygų, kurių siužetą atsiminsiu ilgai.



RUGSĖJO SKAITINIAI

Anas mėnuo buvo toks... Nemoku apibūdinti. Su daug neskaitadienių, bet visai džiaugiuosi viskuo, ką skaičiau!
Labiausiai patiko:
Chloe Benjamin „Nemirtingieji
Julia Whelan „Metai su tavimi
Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė

Nuvylė:
Rasa Sagė „Tavo likimo krašteliu einu
Louise Jensen „Pasimatymas
Kokios buvo jūsų geriausios RUGSĖJO knygos?


PASIMATYMAS - Louise Jensen

Alė atsibunda lovoje ir supranta, kad nutiko kažkas baisaus. Vakar ėjo į pasimatymą su vaikinu iš pažinčių svetainės, o dabar ji kruvina, nieko neatsimena, o priėjusi prie veidrodžio neatpažįsta savęs pačios...
Tai vieno ar dviejų vakarų trileris. Kai tiesiog mėgaujiesi knyga, puslapiai greitai verčiasi, spėlioji, galvoji... tuo metu labai įdomu, įtraukia, o kas lieka? Mano galvoje liko ta įdomioji dalis apie ligą - prosopagnoziją - kai neatpažįsti veidų ir net savęs veidrodyje. Kai kelioms sekundėms nusukus žvilgsnį gali nebesuprasti, su kuo kalbėjai prieš tai, nes veidas gali atrodyti jau kitoks. Niekam nelinkėčiau tokio likimo... Šioji dalis buvo kraupi. Skaičiau ir buvo taip negera, liūdna, ir ypač sunku skaityti, kai žinai, kad kelio atgal nėra ir nebus. Žmonės gali tavimi pasinaudoti, esi itin pažeidžiamas, gyvenimas niekada nebebus, koks buvęs.
Pats trileris... pasirodė silpnokas. Būtų daug stipresnis, jei maniako - blogiuko - žudiko motyvai būtų labai konkretūs ir tvirti (visada norisi, kad jei jau kerštas, tai būtų ūch kaip pelnytas) - šiame trileryje to nebuvo. Manęs neįtikino. Skaityti buvo labai įdomu, jaučiausi apgauta ne kartą ir ne du, o va pabaiga viską ir suvėlė į tokį mazgą, kurį labai jau lengvai gali atmaizgyt. Per daug lengvai.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/pasimatymas/


TAVO LIKIMO KRAŠTELIU EINU — Rasa Sagė

Knygą gavau dovanų iš rašytojos, kuri tikėjosi ir prašė nuoširdžios nuomonės ir objektyvios apžvalgos. Ir tikrai, kokia atsakomybė man, ir tuo pačiu, koks svoris ant pečių. O jei nepatiks? Kaip pasakyti? O jei knyga bus pusėtinai gera? Kaip tada? O jei išvis neverta skaitymo? Šiuo atveju viskas buvo per viduriuką.
Veiksmas vyksta ofise, kuriame Simona su Auga viena kitos nekenčia. Augos vaikinas yra įmonės įkūrėjas, o Simona prieš porą dienų sužinojo, kad laukiasi. Abi merginas nusprendžiama atleisti iš darbo. Ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis...
Man labai patinka įvairūs filmai su potekste: kas būtų jei... Yra tokių ne vienas ir ne du. O ši knyga galėtų turėti visai neblogą ekranizaciją, kur sakytume, kad va - daug geriau nei knyga! Labai daug galvojau, ir vis tik veikėjų prasta (švelniai pasakyta) komunikacija buvo pagrindinė šio romano problema. Žmonės vengė pasakyti ką galvoja. Bijojo. Nenorėjo. Ego neleido.
Veikėjai blankoki, erzinantys, bet labai patiko dvi bobulencijos. Tokios velnio neštos ir pamestos. O šiaip seniai beskaičiau knygą su šitiek daug veikėjų. Tokia Santa Barbara! Vienoje scenoje jau žiūrėk kažkas įsimyli, kitoje kažkas alpinėja. Daug veikėjų - daug veiksmo.
Kas patiko? Patiko kaip viskas susivedė į vieną tašką. Jau buvau pradėjusi abejoti, kad autorei pavyks, o po paskutinių kelių puslapių likau nustebinta ir reakcija buvo maždaug: ką? Kodėl? Jau? Aj nu...
Kas nepatiko? Buvo niuansų. Dialogai. Didelė jų dalis man pasirodė nereikalingi. Suprantu, kai bandoma atkartoti kuo natūralesnį bendravimą tekstu ir man patiko žodyno pasirinkimas: bernai, mergos, panos - juk mes šitaip kalbam... Beveik visi. Bet čia vietomis kliuvo kiti dalykai, tokie kaip vienas apie batus, kitas apie ratus, tuštoki pokalbiai.
Ir labai trukdė humoro jausmas. Bobučių personažai buvo šmaikštūs ir jaukūs, o va visi kiti keliolika veikėjų... Atrodo o, pasakyk, vieną žodį, juokinga bus! Ir nepasako...
Keista knyga. Bet esu labai dėkinga autorei už galimybę paskaityti ir susipažinti su jos kūryba. Perskaičiau ir vis galvoju: juk kartais gali užtekti vieno žodžio, kad kažkieno gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis...

NEMIRTINGEJI - Chloe Benjamin

Ši knyga yra visiškai kas kita, nei aš tikėjausi. Sužinai savo mirties datą. Kas tada? Aš įsivaizdavau, kad šioje knygoje bus magijos, burtų, nepaaiškinamų dalykų... o vis tik čia kiek kitokia istorija. Oho kokia istorija.
Negaliu nepagirti leidyklos už viršelį – taip tinka šiai knygai, ypač kai jau ją perskaitai ir tada užmeti akį į tą „gyvybės medį“ – kiekvienas gali interpretuoti kaip nori.
Keturi Goldų vaikai slapta nudumia pas, sklando gandai, ateitį nusakančią ir mirties datą paskelbiančią, moterį. Kiekvieną vaiką moteris pasikviečia atskirai, tad nei vienas negirdi, koks brolio ar sesers „galiojimo laikas“. Vieni jų išeina be didesnių emocijų, kitų reakcija, vienok, kelia gailestį... po tokių pranašysčių visi keturi vaikai nusprendžia eiti į gyvenimą. Saimonas su seseria Klara išvyksta į San Franciską, kuriame brolis atranda save ir savo meilę vyrams bei šokiui, o Klara bando taikytis su gyvenimu be likusios šeimos ir su jai telikusia magija bei triukais. Danielis dėl visiškai suprantamų priežasčių ima aiškintis kas gi buvo toji moteris, išpranašavusi mirtis jo sesėms ir broliui, ir kas baisiausia, pranašystės pildėsi... na o ketvirtasis Goldų vaikas – jau suaugusi moteris, Varija, yra mokslininkė. Ji bando sukurti kažką, kas padėtų išgyventi kuo ilgiau...
Ak, kad jūs žinotumėte, kaip man buvo įdomu. Netikiu būrėjais, ektrasensais, bet manau, kad jie yra puikūs manipuliatoriai, kurie savo gebėjimu skaityti žmogaus kūno kalbą, matyti vietas, ties kuriomis žmogus labiausiai pažeidžiamas, sugebėdamas atsakyti į klausimus taip, kad nuramintų žmogų, gali priversti kitus daryti tokius dalykus... brrrr... jei tik įsijungtų sveikas protas visiems, kurie neša pinigus ir savo adekvatumą visiems tiems baisiems žmonėms, kuomet patys yra pažeidžiamiausi ir kai jiems turėtų būti teikiama pagalba, o ne jais naudojamasi... Žiauriai liūdna, nes kad ir kokiais protingais laikyčiau kai kuriuos žmones, ties šita vieta, toks jausmas, intelektas nušoka keliomis padalomis žemiau.
Ši knyga buvo baisus to įrodymas. Savo likimus kalamės tik patys, o ne kažkokia boba, kuri pamosuoja rankomis aplink galvą, nukelia kortų kaladę ir dar paprašo ūch kokios sumos pinigų – kuo daugiau sumokėsi, tuo stipriau melsis. Gal jie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro... tik jei kalbant apie šią knygą, man buvo taip liūdna. Ir jei įstatymai būtų kitokie, aplinkybės mažiau sudėtingos, tai ta „pranašautoja“ galėtų būti pasodinta už grotų ilgam. Mes vis kalbam apie psichologinį smurtą ir manipuliacijas, apie tai, kaip tai yra blogai – tai būtent tą patį daro visi šarlatanai, tik žmonės pas juos dar eina patys, ir dar susimoka. Žiauriai daug emocijų sukėlė ši knyga, nors pabaigiau skaityti prieš kelias dienas, o apžvalga rašosi vėliau, bet viskas tarsi užvirė viduje.
Net neabejoju, kad jei tie vaikai nebūtų ėję pas „būrėją“, jų gyvenimai būtų susiklostę visai kitaip. Bet kai gyveni ir vis galvoji: mirsiu 2045 metų sausio penktąją... sausio penktąją... taip ir bus. Tikiu labiau tuo, kad galime save užprogramuoti.
Grįžtant prie knygos: kitoks pasaulis, kitoks mąstymas, revoliuciniai laikai, kai aplink hipiai, AIDS vadinamas vyrų vėžiu, kai moterys kovoja už teisę balsuoti ir kur mokslas yra ant vieno didžiausių atradimų slenksčio. Visko čia labai daug – vienos dalys man patiko labiau, nei kitos, bet visumoje pačią knygą vertinu gerai. Jautėsi kontrastas tarp veikėjų, tarp jų likimų, buvo itin įdomu skaityti apie Saimoną, brolį šokėją ir apie mokslininkę Variją.
Puiki knyga, sukelia daug minčių, emocijas paklibina. Kažko trūko iki „nerealumo“, gal vertimas trukdė, tačiau išties, puiki pati istorija ir idėja išpildyta iki galo.



trečiadienis, spalio 09, 2019

ARTI TIESOS — Cara Hunter

Prieš kokius metus pradėjau skaityti trilerius, ir tuo džiaugiuosi. Nors ši knyga labiau detektyvas, man vis tiek patiko - siužetas lyg ir matytas ir girdėtas jau ne kartą (Madeline istorija ir knyga „Popierinės sienos“), tačiau šioji keliais dalykais skyrėsi. Ir tai buvo gerai.
Detektyvas Folis atvyksta į namus, kuriuose per vakarėlį dingsta mergytė vardu Deizė. Tėvai nesuvokia, kaip tai galėjo nutikti, tačiau pradėjus aiškėti detalėms, visi supranta, kad čia nieko gero nebus. Deizės niekas nematė per vakarėlį, viskas pinta perpinta, tėvas nieko nežino, iš pažiūros atrodo, kad mamai labiau rūpi jos įvaizdis ir aukštakulniai, o brolis... Brolis nudelbęs akis žiūri žemyn ir nieko nesako.
Pusę personažų skaitant šią knygą norėjosi papurtyti. Tiek visokių sutapimų, nedėkingų posūkių, kad skaitant imi abejoti, ar taip būna realybėje?
Išskirtinė knygos dalis pasirodė Twitterio komentarai. Visuomenė tarsi tapo dar vienu istorijos pasakotoju - iš kitos pusės, daug balsų, o tai visai netrukdo, nes dažniausiai tie visi balsai pagal vieną kurią nors avį seka... Bandos jausmo vedini. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kokie žmonės gali būti baisūs. O jei rimtai, esu skaičiusi Delfi komentarus. Žinau, kad gali būti blogiau...
Taigi, tėvai, kurie net nepastebi, kad jų vaikas dingo, mama, kuriai rūpi kiti dalykai, visuomenės spaudimas ir nepavydėtina situacija. Įdomiai viskas išsirutuliojo, galiu tiek pasakyti. Įtariau visus pamažu. Kėliau sau klausimus dėl pedofillijos, ir manau, kad autorė neblogai sužaidė, nes visi, esantys namie ir aplink, buvo parodyti kaip labai blogi žmonės. O ar taip buvo iš tiesų? Įdomus ir netikėtas detektyvas. Greitai skaitosi, bet man vis tik paliko liūdna. Ir kartu džiugu, nes nieku gyvu nebūčiau atspėjus, kaip viskas baigsis.




sekmadienis, spalio 06, 2019

LAIŠKAI MANO DUKROMS – Emma Hannigan

Esu jau ne kartą ir ne du minėjusi, kad man knygos apie šeimą yra pačios įdomiausios. Kiekviena šeima yra tokia skirtinga, kad nors kai kuriuos dalykus gali ir numanyti, vis tiek susimąstau, kad va... čia pasimokysiu šito, o čia ano. Imdama šį romaną į rankas tikėjausi nepaprastai graudžios istorijos, daug gyvenimo pamokų, jautrių veikėjų ir daug šilumos. Ir viskas pasisuko kiek netikėtai, taip netikėtai, kad manyje prabudo žmogus, koks buvo prabudęs skaitant kitą knygą prieš kelis mėnesius.
Trys seserys išsibarsčiusios po pasaulį, kiekviena iš jų su savo skirtingu požiūriu į gyvenimą. Džinė susituokusi su plastikos chirurgu ir gyvena Kalifornijoje, Rouzė turi paauglę dukrą ir gyvena nelaimingoje santuokoje, o Beatrisė turi šunį ir vestuvinių salonų verslą, jai puikiai sekasi. Gyventų jos ramų gyvenimą, tačiau miršta jų vaikystės auklė Mėja ir palieka testamentą. Trys dukterys, jų tėvas ir Rouzės dukra susiburia kartu ir sužino apie laiškus, kurie mįslingai dingo, nors visi skaitytojai jau pirmame skyriuje sužino, kad juos paėme ne kas kitas, o mama Marta.
Ūch, prisimenu save, kai skaičiau Taros Westover „Apšviestoji“ ir mintyse pagalvojau labai labai blogų dalykų... slapta tikėjausi, kad Taros tėvas mirs. Užsimuš avarijoje. Ar dar kas jam nutiks. Skaitydama šį romaną to paties tikėjausi nutiksiant Martai... Nežinau, ką tai pasako apie mane, kaip apie žmogų, nes šiaip aš niekada blogo niekam nelinkiu, bet čia personažas, toks škykštus ir visiems kenkiantis... lyg parazitas, ėda ir ėda... visą knygą galvojau, svarsčiau, iš kur tokių žmonių atsiranda? Liūdna vaikystė? Pati pažįstu žmonių, kurie vaikystėje kentėjo nuo tėvų, bet patys taip nesielgia. Pasimoko kai kurie žmonės, kai kurie ne.
Marta buvo ta veikėja, kuriai neįtiko niekas, ji nemokėjo pasakyti gražaus žodžio, ji kankinosi, kai reikėjo auginti vaikus, o po to pavydėjo vaikų meilės auklei, jai reikėjo nuolatinio garbinimo (nors nebuvo už ką) ir ji dirbo akušere visą gyvenimą. Priimdinėjo naujagimius ir gelbėjo gimdyves. Koks kontrastas – rūpinasi svetimais vaikais, o savus palieka. Ir taip vyksta nuolat, ne vieną ir ne du kartus. „Jai manęs reikia.“ – lyg savai dukrai gali reikėti mažiau. Skaičiau, pykau, iš dalies supratau, bet vis tiek pyktis atslūgo sunkiai.
Šiaip romanas kaip romanas – visi turi savų paslapčių, visi vieni su kitais nesikalba ir taip prisidaro dar daugiau problemų. Vienos šeimos istorija, nebuvo nieko itin netikėto, graudintis irgi nesigraudinau (o tai keista, man mažai reikia). Vis tiek istoriją suskaičiau su malonumu, įdomiai sudėliotas siužetas, vietomis painoka, bet juk tam smegenys ir skirtos, kartais pamąstyt. Moteriška, vietomis šilta ir jauki, kitomis jau visai atvirkščiai... bus vietos pasipiktinti, ir nusišypsoti. Subalansuota, kad neatrodytų, jog viskas čia tik negerai.


penktadienis, rugsėjo 20, 2019

LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI – Karma Brown

Tokios knygos yra emocinės bombos. Jas reikia skaityti, kai norisi gerai išsiverkti, apgalvoti daug visko, ypač apie tokius dalykus, kurie yra svarbiausi tavo gyvenime: šeimą, ateitį, planus, santykius. Tai jau antroji Karmos Brown knyga, ir galiu atvirai pasakyti, jog „Eime su manimi“ man patiko labiau, bet ši buvo tikresnė, ypač kai žinome faktą, kad kai kurie dalykai, minimi šioje istorijoje, vyko iš tiesų, nes pati autorė turėjo pergyventi panašius skaudulius bandant tapti motina.
Hana ir Keitė yra draugės nuo vaikystės. Keitė gyvena laimingoje santuokoje, rūpinasi dviejomis dukrelėmis, o Hana, deja, niekaip negali susilaukti vaikelio. Ji išbando viską, natūralius ir ne, būdus, svarsto apie įsivaikinimą, tačiau tam prieštarauja vyras, o vėliau į jos akiratį patenka surogatinės motinos idėja. Haha jau lyg ir randa tobulą variantą, tačiau dėl absurdiškų priežasčių galimybė išslysta jai iš pirštų. Keitė nebegali stebėti, kaip kankinasi jos geriausia draugė ir pasisiūlo išnešioti jai vaiką. O tada viskas ir pradeda virti.
Ak, iškart supratau, kiek problemų kils, ir kokios jos bus didelės. Kaip jos paveiks abi šeimas. Skaičiau ir mintyse keikiausi, kad ne, ne, jei svarbi draugystė – nedaryk to. Ypač kai yra galimybė įsivaikinti. Bet žinote ką? Niekada nežinosi, kaip jautėsi nei viena iš tų moterų. Ir juolab įsisvaizduoju, kad tik mamos supras, ką reiškia kovoti už savo vaiką, ar gal net tik už svajonę apie jį.
Labai patiko techninė – teisinė viso to dalis. Ypač, kai buvo pradėta kalbėti apie svarbius ir, galimai, labai skausmingus sprendimus. Kas būtų, jei nėštumo metu kas nutiks Keitei? Kam bus teikiama pirmenybė, jai, ar kūdikiui? Kai socialinė darbuotoja jų pradėjo tokių dalykų klausinėti, tada tiek veikėjai, tiek skaitytojai peržengė tą nematomą ir trapią ribą tarp noro padaryti gera ir galimų pasekmių. O kas, jei bus vienaip? O jei kitaip? Daug itin skaudžių klausimų, kuriuos buvo būtina užduoti sau, kitiems, išsiaiškinti viską iki smulkmenų. Tik ar ir to gana? Juk kai jau mylimo žmogaus gyvybė kabo ant plauko, racionalumas gali išgaruoti...
Siužeto vingiai pasisuko netikėtai. Norėjau teisti ar smerkti vieną ar kitą veikėją, bandžiau svarstyti visus įmanomus variantus, bet pasirinkau tiesiog mėgautis istorija, nes viskas buvo aišku jau tą akimirką, kai Keitė pasisiūlė išnešioti vaiką. Kad bus blogai. Bus daug visko, ir gero, ir nelabai. O autorė vis tiek sugebėjo nustebinti, ir net ne pačiu maloniausiu būdu.
Labai lauksiu kitų šios autorės knygų, priverčia galvoti, svarstyti, abejoti. Liūdna istorija, bet kartais toks būna ir gyvenimas.



ATSKIRAI KARTU - Beth O'Leary

Tifė neturi pinigų, skiriasi su savo vaikinu, tad randa išeitį - buto skelbimas kiek kitoks, nei įprastai: nebrangiai nuomojamas butas, tik tiesa tokia, kad reikės dalintis ir lova. Leonas dirba naktimis, tad Tifė galės būti namuose nuo vakaro iki ryto. Leonas tokiai nuomos sutarčiai irgi turi savo priežastis: jis bando iš kalėjimo ištraukti per klaidą ten patekusį brolį, o viskas kainuoja... Tifė įsikrausto ir su Leonu pradeda bendrauti rašteliais, tačiau ilgą laiką nesusitinka.
Man labai patinka knygos pavadinimas. Toks žaismingas oksimoronas, kuris apibūdina visą knygą vos dviem žodžiais! Ir pati romano idėja labai gera, smagiai žiūrėtųsi toks filmas. Bet dabar... Ties knygos viduriu jau net susimąsčiau, kas ten dar turi įvykti, likę daugiau kaip 200 puslapių... Tad ir vėl daug holivudiško veiksmo atsirado. Bet lengvos knygos yra gėris. Pusę romano šypsojausi, nes veikėjai buvo reto mielumo.
Vis tik kaip ir kiekviena knyga, šioji irgi turėjo šį tą, iš ko galima pasimokyti. Psichologinis smurtas ir manipuliacijos yra neteisinga kitų žmonių atžvilgiu ir jokie santykiai neturėtų būti tuo pagrįsti. Šios knygos blogiukas buvo išvis toks šiknius, patiko apie jį skaityti, norėjosi vožtelti kartą kitą. Psichologinis smurtas ko gero yra pats sudėtingiausias, sunkiausiai apčiuopiamas, ir deja, pats dažniausias... Tikiuosi, kad ši knyga padės bent vienai moteriai, kuri ją perskaitys. O gal jau padėjo.
Viskas labai nuspėjama, verti puslapius ir gali numanyti, kas bus kitame, tad rinkčiausi šią knygą poilsiui, atostogoms, ar tiesiog tarpuose tarp sudėtingesnės literatūros arba kai užklumpa „neskaitadieniai“ ir reikia pravėdinti galvą.



PETRO IMPERATORĖ - Kristina Sabaliauskaitė

Pasakysiu paslaptį: daug sunkiau yra rašyti arba apie labai patikusias knygas, arba apie tokias, kurioms yra užkelta kartelė, nei apie nepatikusias. O šiai knygai yra užkelta itin aukšta kartelė.
Istoriniais faktais paremtas romanas pasakoja apie Martą Skowronską - vergę, skalbėją, mylimąją, caro Petro I meilužę, o po to žmoną ir Aleksandro Menšikovo meilę, mums ko gero geriau žinomą, kaip Jekateriną I, Rusijos imperatorę. Istorija tiesiog pinta perpinta, tiek daug visko įvyksta... Jekaterina jau sena, o veiksmas šokinėja - tai ji mirties patale, tai keliaujame su ja prisiminimais nuo pat pradžių... Kur viskas prasidėjo...
Buvo labai įdomu. Sabaliauskaitė išties literatūrinio meistriškumo pavyzdys, kuriuo turėtų sekti dauguma rašytojų. Jos išsireiškimai, sakinių formulavimas ar žodyno pasirinkimas - viskas atrodo apskaičiuota ir vietoje. Kai kuriems, esu tikra, kliūna ir klius keiksmažodžiai. O jų čia ohoho kiek, visa knyga pagardinta. Ir su paaiškinimais, jei kartais nežinot, kur pyzda randasi. Čia, ko gero, kaip kiekvienam skaitytojui priimtina.
O šiaip čia daug kontrastų kontrastėlių - alkoholikai rusai ir blaivūs lietuviai, nevalos rusai ir tvarkingi lietuviai. Stipriai pabrėžiama ne vieną kartą, suprantu kodėl. Ir tuo pačiu... Šiek tiek perspausta. Vakarai ir Rusija. Religijų skirtumai. Be visų kontrastų, kad ir kaip būtų skaudu, radau daug visko, ką galima pritaikyti šiems laikams.
Patiko meilės linijos, taip kaip viskas klostėsi. Nelabai protingi, bet labai vaisingi vyrai, o moterys stiprios, aršios, kovojančios bent jau tyliai ar bent tiek, kiek gali sau leisti. Mokančios elgtis taip, kad gautų savo, o ir vyras būtų patenkintas.
„... Rusijoje tebegarbina kvailius, nes protingų — bijo... Šalia protingų jie jaučiasi nesaugiai ir stengiasi juos kuo greičiau sunaikinti. Todėl gudriausieji visad apsimeta truputį kvaili, kad nenugąsdintų liaudies.“
Vis tik buvo labai įdomu sužinoti daug ne tik apie imperatorių gyvenimus, bet ir apie labai stiprios moters pakilimą iš už skalbyklos kubilo... Buvo daug ir jautrių, skaudžių, juokingų ar net gana romantiškų vietų, bet vis tik man to cinkelio ar vieno krislelio kažko ir pritrūko. Šiaip knyga puiki, o rašymo stilius unikalus, kalba turtinga, labai lauksiu antrosios dalies.



sekmadienis, rugsėjo 15, 2019

ISTORIJŲ PASAKOTOJOS PASLAPTIS - Sejal Badani

Istorijos apie Indiją mane visada nukelia labai toli ir pasijuntu, lyg skaitydama iš tiesų matyčiau aprašomas vietas, ragaučiau jų maistą ir bendraučiau su žmonėmis... Indijoje niekada nebuvau, bet labai norėčiau ten nuvykti: šimtai kalbų, tūkstančiai skirtingų miestų, nuostabi gamta... o vien maistas... be visų tų gerumų, Indija turi ir labai giliai įsišaknijusias tradicijas – anos man labai nepatinka. Galėčiau daug istorijų papasakoti net ir apie gana pasaulietiškus indus, tačiau iš tiesų, kas mums neatrodo labai blogai – na, negerai, bet būtų gerai, kad tai nebūtų įvykę – ten prilygsta tragedijai. Ten užmėtymas akmenimis ar mirtinas nuplakimas, nes nori išvaryti demonus iš kokia maliarija sergančio žmogaus, yra normalu. Aš pati pažįstu moteris iš Indijos, kurios, atvykusios į Lietuvą pirmą kartą pamatė tualetinį popierių. O kalbant apie mokslą ir technologijas – viena pažangiausių valstybių pasaulyje. Ir demografiją bando "gelbėti", deja, pavyksta.
Istorija pasakojama dviem siužeto linijomis (ir vėl...): apie šiuos laikus ir Niujorke gyvenančią Džėją, kuri vieną po kito patiria persileidimus, santuoka kabo ant plauko. Moteris susikrauna daiktus ir išvyksta į Indiją, į senelės namus, kur jos ištikimas tarnas Ravis papasakoja apie Amišos, Džėjos senelės, gyvenimo paslaptis. Penktajame ano šimtmečio dešimtmetyje Amiša gyvena "laimingoje", tėvų suorganizuotoje santuokoje, gimdo sūnus vieną po kito, o laisvu metu rašo gražias istorijas. Netrukus mieste britai atidaro mokyklą – Amiša nori išmokti rašyti angliškai, tad sudaro sandorį su britu Stivenu – mokyklos vadovu: ji mokys vaikus kurti istorijas, o jis mainais mokys ją anglų kalbos. Viskas pakrypsta būtent taip, kaip ir tikėtųsi bet kuris skaitytojas...
Indija man visada kelia dvejopas mintis, o tokios problemos, kokios buvo paminėtos čia, ta didžioji paslaptis, tos baimės – mums, mūsų visuomenėj, šiame kontekste – drama. Beprasmė drama. Su draugėmis apkalbėtume, delfyje būtų straipsnis su skambia antrašte, po savaitės niekas nebeatsimintų. O ten – mažas kaimas, žmonės viską mato, žmonės kalba. O kur dar įsisenėjusios tradicijos, dėl kurių viskas hiperbolizuojama ir visiškai pasikeičia kontekstas. Ir ta sudėtinga moterų vieta visuomenėje, skaičiau, bet šįkart net nelabai ir baisėjausi. Mane labiau gąsdina našlių deginimas, kuris iki šiol Indijoje tebevyksta. Ar moterų išmėsinėjimas Afrikoje.
Šią istoriją perskaičiau kaip gražią pasaką: apie skaudulius, norą mylėti, norą būti mylimam, atradimo džiaugsmą, šeimą. Labai daug visko čia gražaus, skaičiau, šypsojaus, pabaigoje net susigraudinau. Visiškas atostogų romanas, kurį atsiverti ir per kelis prisėdimus perskaitai ir pasijunti, lyg iš tiesų būtum pabuvus Indijoje.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/istoriju-pasakotojos-paslaptis/


šeštadienis, rugsėjo 14, 2019

KARAS, KURĮ GALIAUSIAI LAIMĖJAU - Kimberly Brubaker Bradley (Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą II dalis)

Jei sakyčiau, kad antroji dalis pozityvesnė, nežinau, ar iš tiesų nemeluočiau. Ada su broliuku Džeimiu gyvena globėjos Suzanos namuose. Karas tebevyksta. Bombos tebekrinta, visi ir toliau tik ir girdi apie pažįstamų žmonių mirtis... Ados gyvenime daug pokyčių, ir viskas tik į geresnę pusę...
Šioje dalyje viskas simboliška, tarsi prabundant Ados asmenybei ir vaikiškam smalsumui kyla ir labai daug diskusijų apie religiją, dievą, mirtį, rojų, pragarą. Ada bando visą tai išsiaiškinti ir pamažu jos baimę pradeda keisti noras žinoti ir suvokti. Vietoje bailios ir susigūžusios mergytės atsiranda asmenybė, kuri pradeda daugiau visko norėti ir pati vis nustemba, kad norėti jai galima. Ir kad norai pildosi.
„Kai pagalvoju, karas toks pat sudėtingas, kaip ir religija.“

Tačiau ir vėl buvo skaudu ir liūdna tomis akimirkomis, kai Adai buvo liūdna. O emocijų reikšti aikštinga, gyvenimo vėtyta ir mėtyta mergaitė, nemokėjo. Nė nežinau, iš kur Suzana ėmėsi tos stiprybės apsiimti auginti du svetimus vaikus, tačiau tuo pačiu suvokiu: vyko karas, o tokiu metu galimi tik du variantai, arba padedi, arba ne. Ar tikrai rūpintis mažesniu broliuku buvo Ados darbas? Kodėl ji taip jautėsi? Atsiradus katinui, manau, supratau. Pamatysite kai skaitysit.

„Jeigu leisiu sau bijoti – niekada nebepajėgsiu liautis.“

Teisingumu paremti santykiai, tai mane labiausiai žavėjo šioje knygoje. Tiksliau, abi dalys turėjo šį tvirtą pagrindą, tad nieko čia daug neprigalvosi. Ir analizuoti nėra būtina, nes tiesiog, žmonės vieni su kitais elgėsi žmogiškai, pagarbiai, dalinosi vieną bananą gal aštuoniese ir visi dėl to buvo laimingi.
Tikrai manau, kad šios knygos galėtų būti traukiamos į mokyklos skaitinių sąrašus, vaikai sužinotų daug ne tik apie karą, bet ir apie žmogiškumą, atlaidumą, empatiją. Šios knygos tiesiog persunktos emocijų: nuo begalinės, neaprėpiamos baimės ir pasimetimo, iki vaikiško naivumo, sumišusio su meile ir rūpesčiu. Ir buvo nuostabu stebėti, kaip tos emocijos galiausiai keitė viena kitą.
„Baimė ir tai, ką tu su ja darai, yra du skirtingi dalykai.“
Nenoriu labai girti. Bet negaliu kitaip. Čia buvo šis tas daugiau, nei du romaniukai. Čia buvo jautrumas, meilė, karas, pasiaukojimas ir neišsemiami klodai gerumo. Mylėkite vieni kitus.


ketvirtadienis, rugsėjo 12, 2019

BIOLOGAS — Andrew Mayne

Dabar net keistai pasijutau, kad šis trileris taip ilgai gulėjo neskaitomas. Jį pabaigusi pasijaučiau, lyg būčiau sužiūrėjusi visą CSI kriminalistų sezoną!
Teo yra biologas, mokslininkas, intelektualas ir labai įžvalgus žmogus. Vieną dieną jį netikėtai sulaiko policija: miške rastas nužudytos merginos kūnas. Įtariamas būtent Teo. Labai greitai viskas pasikeičia, nes įtarimai krinta meškai, kurios nagų žymės rastos ant aukos kūno. O, kad viskas būtų taip paprasta... Teo paleidžiamas, tačiau jis visą šią situaciją mato iš dar kitokios perspektyvos nei kiti ir imasi aiškintis.
Knygos pradžia labai daug žadėjo. Taip oho: vienas veikėjas su savo hipotezėmis, niekas juo netiki... Įdomu kur tai nuves? Man įdomu. Ties viduriu apsnūdau, pasirodė kiek ištęsta, bet po to vėl pagavo pagreitis ir kaip saldainiuką sudorojau!
Kai seniau rodydavo CSI, o aš dar žiūrėdavau televizorių, tai buvo vienas iš tų serialų, kurio laukdavau su malonumu. Visos smulkmenos, detalės; kruopštumas ir atidumas. Stebi ir galvoji: jei kriminalistai tokie atidūs ir protingi, tai kokie turi būti žudikai? O tai gąsdina, kai susimąstai, nes pagauna tikrai ne visus. Tik kaskart pasidžiaugiu, kad gyvenu Lietuvoje, o ne Valstijose, kur ginklus gali turėti bet kas. Nes taip jais mojuotis, kaip jie mojuojasi; tiesiog baisu kai mirtini įrankiai patenka antžmogiams į rankas.
Gal ne kiekvieną kartą įtikino Teo sprendimai, pasirinkimai, tačiau man šis trileris patiko daug labiau, nei tikėjausi, kad patiks. Eisiu skaityti plačiau apie serijinius žudikus ir sociopatus, labai jau smalsu pasidarė.
Aj ir dar, viršelį galiu glostyti ir glostyti. Toks geras!



MES SUSITINKAME ČIA - John Berger

Manau mane, kaip ir kiekvieną žmogų aplanko nemalonios mintys. Kaskart, prieš išvykdama į kokią kelionę, ypač ilgesnę, vis pagalvoju: o jei kas nutiks mano šeimos nariams, kol aš laipiosiu kalnais ar šoksiu palei amfiteatrą naktį basa... kiekvieną kartą mane kamuoja tokios mintys, bet save raminu, kad nieko nepakeisiu, kad ir kur bebūčiau. Ir kas kartą būdama euforijos būsenoje, stebėdama kažkokį neįtikėtiną saulėlydį, saulėtekį ar kalnus, šokinėdama per bangas ar gurkšnodama vino blanco kokioje mažoje kavinukėje su vaizdu į horizonto platybes, aš siunčiu geras mintis savo mylimiems žmonėms. Šeimai, draugams. Kol visi sveiki, gyvi.
Negaliu nepagirti viršelio! Jis ir liesti malonus, ir estetiškai toks, ach... Kažkuo mane pakerėjo.
„Mes susitinkame čia“ yra knyga, sudėliota iš mažų detalių, iš smulkmenų, iš trumpų susitikimų su mirusiais žmonėmis, kurie buvo brangūs vienu ar kitu metu, vieną ar kitą gyvenimo akimirką. Susitikimai vyksta miestų turguose, aikštėse... o ir žmonės įvairiausi - mokytojai, draugai, šeimos nariai...
Veikėjas, vaikščiodamas Lisabonos gatvėmis, kalbasi su mirusia motina ir tarsi susipažįsta su ja iš naujo. Sužino tokių dalykų, kokių net neįsivaizdavo. O jei, o jei tiesiog būtų paklausęs, kol ji buvo gyva? Ir Lisabona... ak, mano Lisabona. Toks miestas, kuris pats iš savęs alsuoja emocija, pakeri spalvomis ir dvasia. Ėjau kartu, išjaučiau kartu su veikėjais...
„Jos nuomone, kuklumas – tai apsimetinėjimas, taktika dėmesiui atitraukti, išties kuklų vaizduojantis asmuo slapta siekia kitko.“ – citata, kuri tinka žmonėms ir... Lisabonai.
„Po motinų mirties laikas dažnai padvigubina arba padinina greitį.“
„Jis nusirengdavo tik eilėraščiuose, kurie kartu buvo ir jo drabužiai.“
Citatų čia buvo begalės. Braukiausi jas pieštuku ir jei norėčiau, išrašyčiau dešimtis. Meistriškai parašyta knyga. Tiek daug jausmų, tiek emocijos, dėmesingumo ir aistros viskam, o ypač, gyvenimui... įdomiausiai skaitėsi skyriai apie Lisaboną (kaip netikėta) ir Krokuvą. Be šių skyrelių visa knyga yra kokybiška dovana skaitytojui, kai gali ne tik pasimėgauti turtingu tekstu, bet ir sužinai daug įvairios informacijos. Ties antrąja puse man viskas šiek tiek... atsibodo, trūko gal kokio cinkelio, tačiau kalbos grožis viską atpirko su kaupu. 



METAI SU TAVIMI — Julia Whelan

Kokia graži knyga! Pradedant nuo nuostabaus viršelio iki jaukaus ir įdomaus turinio. Kiek literatūros joje. Kiek eilėraščių. Meno. Tiesiog mūzų kupina knyga. Jau nuo senų laikų knygos apie knygas, rašytojus, rašymą mane visada sužavi. Ir „sužavi“ būtų per silpnas žodis tam jausmui apibūdinti.
Ela atvyksta iš Amerikos studijuoti į Oksfordą. Ji ne iš kelmo spirta, ten dirba prezidentinėje kampanijoje, o čia mokytis atvyksta gavusi prestižinę stipendiją. Keistomis aplinkybėmis Ela susipažįsta su Džeimiu - kaip paaiškėja, jis bus jos dėstytojas... Daug visko įvyksta ir nuotolinis Elos darbas kampanijoje ima kirstis su kitais dalykais, esančiais ar vykstančiais Oksforde.
Kaip jau minėjau, knyga apie knygas. Iki jos vidurio mėgavausi kandžiomis veikėjų replikomis. Ne pačiais lėkščiausiais juokeliais, buvo daug gražių situacijų ir istorija atrodė miela.
Ką galiu rekomenduoti, jei norite nesusigadinti malonumo: kuo mažiau domėkitės šia knyga prieš ją skaitydami. Aš kažkur nuo istorijos vidurio likau pritrenkta. Visiškai nesitikėjau, kad viskas pasisuks taip, kaip pasisuko. Aaaaa... Ir analizuoti norisi, ir pasakoti, ir perspėti. Bet nedarysiu nieko panašaus.
Man dabar labai reikėjo tokios knygos: apie šeimą, santykius, pasiaukojimą, meilę, mokslą, prioritetus gyvenime ir stiprius jausmus (nekalbu tik apie meilę). Galiu tik pažadėti, kad čia bus daug emocijų, nemažai netikėtumų. Man patiko ir visi Anglijos aprašymai, pati labai užsimaniau į Oksfordą ir Kembridžą... Ir kitus senus miestus...
Patiko. Likau maloniai nustebinta. Graži istorija porai vakarų. Ir pasijuokti bus kur, ir paverkti, ir apie gyvenimą pamąstyti.


pirmadienis, rugsėjo 02, 2019

KARAS, IŠGELBĖJĘS MANO GYVENIMĄ - Kimberly Brubaker Bradley

Mergaitė Ada gyvena pusrusyje su mama ir broliuku Džeimiu. Kai broliukas visur malasi, laksto kiemais, žaidžia, Ada yra užrakinta ir stebi žmonių kojas per langelį... dėl šleivapadystės mama jos gėdijasi ir niekur neišleidžia iš namų. „Nusikaltus“ Ada yra uždaroma spintelėje po kriaukle ir ten kartais praleidžia visą naktį be maisto ir galimybės ištrūkti... Netrukus prasideda Antrasis pasaulinis karas – Londone krenta bombos, žmonės dideliame pavojuje, o vaikus evakuoja iš miesto. Ada nusprendžia, kad viskas, gana. Būdama dešimties metų ji tarsi pasąmoningai supranta, kad taip neturi būti ir kartu su broliuku iš pusrūsio pabėga. Laimei, abu vaikai patenka į Suzanos namus – moters, kuri jų net nenorėjo, nes pati kovojo su savo demonais... ir vaikų gyvenimas apsiverčia. Nors ką aš čia – versis ne kartą ir ne du.

Tai buvo geriausia, ką skaičiau nuo „Baltoji chrizantema“ ir „Paskutinė malonė“. Ši istorija yra parašyta vaikams, išleista „Nieko rimto leidyklos“ ir jei rinkčiausi pagal viršelį, net nebūčiau atkreipusi dėmesio. O rinktis verta.

Viskas puikiai subalansuota, niekas neperspausta, neminima dešimtis kartų, kaip tiems vaikams negerai, visos situacijos natūralios – kartais jais netikima, po to atsiprašoma, kaip paminima kažkokie praeities akcentai, viskas savoje vietoje ir savu laiku. Labai patiko ir tai, kaip Suzana juos auklėjo, kaip Adai užsiožiavus niekas jos nebarė, o nusiuntė pasivaikščioti aplink namą... kaip visi jausmai buvo įvardinami ir išanalizuojami, vietoje to, kad kažkas pyktųsi ar pyktų...
„Jei pasakai kokią kvailystę, nebūtinai esi kvailys. Visų mūsų laimei.“
Kaip gyventi vaikui, kuris ima gūžtis vos kam pakėlus ranką. Jausti tą nuolatinę baimę, ir ne dėl aplink vykstančio karo, o dėl to, kad baisu, jog tave paliks. Ar kad būsi priverstas išsiskirti su broliuku ar sesute... ar kad tavęs nemyli ir nemylės, nes turi „bjaurią koją“. Kai taip nemyli savęs ir esi įsitikinęs, kad ir kitiems nerūpi. Dešimties metų vaikas... kaip tave turi sužaloti?
„Viską, ką žinojau, sužinojau žiūrėdama pro vieną vienintelį langą. Aš nieko nežinojau. Nežinojau jos vartojamų žodžių: gabi, audros mėtomi. Net ir tokių trumpučių kaip jūra. Kas yra jūra?“
Buvo kelios scenos knygoje, kurias prasriūbavau. Negalėjau susilaikyti, nes buvo taip suknistai liūdna, ir negera, ir norėjosi tik verkti ir eiti papurtyti motiną, kuri tokio vardo net neverta... nuoširdžiai sakau, jei jau ruošitės skaityti, servetėlių reikės daug daug kartų. Kiekvieną kartą kai Adai buvo bandoma padėti, ar su ja elgiamasi gerai, vyko priešinga, atmetimo reakcija. Šiose romano vietose aš ašarų ir nebesulaikiau... nenoriu pasakoti smulkmenų. Ir noriu. Bet būtų neteisinga būsimų skaitytojų atžvilgiu.
Vis tik manau, kad galėtų būti sujungtos dalys ir būti vienas didelės apimties ir nuostabus romanas.
Apie antrą dalį jau rytoj.


šeštadienis, rugpjūčio 31, 2019

RUGPJŪČIO SKAITINIAI

RUGPJŪTIS baigėsi. Tradiciškai dalinuosi mėnesio skaitiniais... Deja, buvo daug neskaitadienių ir visur laksčiau...
Labiausiai patiko:
Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą
Karas, kurį galiausiai laimėjau“ 
Šnabždėtojas
Ir šiandien pabaigsiu „Mes susitinkame čia“ - tikrai patenka tarp geriausių.
Kaip pasibaigė jūsų vasara?



penktadienis, rugpjūčio 30, 2019

REKOMENDACIJOS: knygos, susijusios su mokslu, mokykla, išsilavinimu

Tokia graži proga. Prasideda nauji mokslo metai – vieniems tai tiesiog dar vienas mėnuo, kai jų gyvenime niekas nesikeičia. Pradinukams tai naujas skyrius jų gyvenime. Abiturientai žengs svarbius žingsnius link savo svajonių... studentai sieks savo tikslų ir dar daugiau žinių. Kad ir kokios visų patirtys bebūtų skirtingos, mokytis yra gera, ypač, kai mokaisi dalykus, kuriais mėgaujiesi. Gražių visiems naujų mokslo metų, aš ta nostalgiška proga noriu pasidalinti sąrašiuku knygų, kuriose išsilavinimas buvo itin svarbus, akcentuojamas arba tiesiog buvo viso romano ašis. Veikėjai galėjo būti mokiniai, dėstytojai, mokytojai... galbūt knygose išsilavinimas yra kliūtis, galbūt kultūrinė problema, o galbūt siekiamybė... Jei įtraukiau knygą į sąrašą, vadinas, kažkas svarbaus buvo. Gero skaitymo.
ANTRADIENIAI SU MORIU – Mitch Albom
LAKŠTINGALA – Kristin Hannah
STOUNERIS – John Williams
STEBUKLAS – R.J.Palacio
ATSKALŪNO LAIŠKAI – Stephen Chbosky
KARAS, IŠGELBĖJĘS MANO GYVENIMĄ – Kimberly Brubaker Bradley 
KARAS, KURĮ GALIAUSIAI LAIMĖJAU - Kimberly Brubaker Bradley
KNYGŲ GELBĖTOJAI VILNIAUS GETE – David E.Fishman
ĮKALINTOS PAUKŠTĖS GIESMĖ – Jasmin Darznik
HARIS POTERIS (visos dalys) – J.K.Rowling
APŠVIESTOJI – Tara Westover
SKANDALO UŽRAŠAI – Zoe Heller
ANDŽELOS PELENAI – Frank McCourt
STORAS SĄSIUVINIS – Agota Kristof
DIENORAŠTIS – Ana Frank
NEŽUDYK STRAZDO GIESMININKO – Harper Lee
MERGAITĖ / MERGAITĖ VAIDUOKLIS – Torey L Hayden
KAMBARYS – Emma Donoghue
NELEISK MAN IŠEITI – Kazuo Ishiguro
Kaip visada – jei turite pasiūlymų sąrašo papildymui, lauksiu komentarų.
Ir dar, jei norite rekomendacijų kokia nors konkrečia tema, taip pat lauksiu komentarų ar žinučių!


trečiadienis, rugpjūčio 28, 2019

BE PENKIŲ PASAULIO PRADŽIA - Marius Povilas Elijas Martynenko

Labai seniai nebuvau nieko įsimylėjusi, bet jei dabar ką nors įsimylėčiau, tai būtų M.P.E. kūryba. Viskas taip drąsu, taip tikra ir jautru. Kai skaičiau „praeis...“, ne visi tekstukai man patiko. Kai kur visko buvo per daug. Kai kur šio bei to trūko. O čia viskas buvo kitaip. Netrukdė keiksmažodis kitas. Netrukdė ir minčių šokinėjimas. Ar pasikartojimai. Kai kuriuos tekstus skaitydama įsivaizdavau, kaip Martynenko juos skaito garsiai ir šypsojausi.
Istorijos apie baro patirtis mane kraupino. Bet kiekvienoje jų buvo dalis tos realybės - trapios ir baisios viename. Jei galima žmogų paveikti keliais sakiniais, tai jam pavyko. Vienus tekstus skaičiau su šypsena. Kaip įsimylėjusi pempė sėdėjau išsišiepusi autobuse ir kitą minutę jau vėl graudinausi. Emocionali aš skaitytoja ir nieko negaliu su savimi čia padaryti.
Marijano istorija man pasirodė visos knygos „vinis“ - žmogiškumo ir nežmogiškumo mišinys, kai norisi pykti, verkti, prieš tai šypsotis. Bet vis tik sunku ant dušios paliko...
Daug skirtingų tekstų. Jų greit nesuvartosi. Bet būna ir kaip su tais saldainiais, kur imi iš pakelio: jau tikrai paskutinis... Užlankstai, padedi toliau, kad ranka nepasiektų. O tada stojiesi ir eini jų vėl pasiimti. Panašiai jaučiuosi skaitydama Martynenko kūrybą. Tik manau, kad šįkart gerai pajaučiau, kada pasidaryti pertraukas. Ne šiaip laukiau šitos knygos, jaučiuosi gavusi gerokai daugiau, nei tikėjausi.

https://www.tytoalba.lt/be-penkiu-pasaulio-pradzia


ŠILKO SIŪLŲ DĖŽUTĖ – Susan Meissner

Padariau didžiulę klaidą. Viskas baigėsi gerai, bet vis tiek: įsivaizduokit, perskaičiau nuostabias knygas apie Antrąjį pasaulinį karą, apie evakuojamus vaikus, knygos nunešė stogą, nieko TOKIO šiemet neskaičiau ir visai netyčia pasiėmiau šią knygą... ir toks deja vu... viskas matyta, girdėta, skaityta... prieš dvi dienas. Žinoma, galėjau knygą padėti šalin, pasiimti dar kartą vėliau, kai būtų nuslūgęs anų romanų įspūdis, tačiau nesigavo, nes buvo labai įdomu. Labai.
Romanas ir vėl pasakojamas dviem laikais – dabar, ir prieš daug daug metų – Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse... kadangi dabartis buvo visiškai nesureikšminta, jos buvo vos keli skyreliai, intrigai sukurti, tad apie juos net nesiplėsiu... karo laikotarpis, kita vertus, buvo stipru: dvi sesutės – Emelina ir Džulija yra išsiunčiamos iš Londono į kažkokį užkampį ir apsigyvena vyresnių seserų, Šarlotės ir Rozos, namuose. Viskas būtų nuostabu, tačiau penkiolikmetė Emelina trūks plyš nori grįžti į miestą ir dirbti vestuvinių suknelių salone, mokytis siūti, toliau kurti sukneles ir tobulėti. Tačiau tai pats nedėkingiausias laikas svajonėms: viską iš po kojų išmuša karas...
Kad jau minėjau Bradley knygas, tai dar paminėsiu, kad iki vidurio jos LABAI panašios. Du vaikai išsiunčiami, vyresnis rūpinasi mažesniu... tik žinote ką... šioje viskas buvo tiek pat blogai, bet ji buvo daug negatyvesnė. Iš kitos pusės, kaltės jausmas yra nepaprastai stiprus, kad ir kaip su juo kovosi, lengva nebus, o ir neturėtų būti. Šioje knygoje norėjau verkti, ne vieną kartą, bet ką tai būtų pakeitę?
Prieš kelis mėnesius buvo itin populiarūs romanai apie holokaustą, koncentracijos stovyklas, o dabar banga tarsi pasidavė plačiau: karas ir skirtingos aplinkybės kitose šalyse, nes, pripažinkime, viskas tikrai skyrėsi priklausomai nuo šalies... šiuo atveju vėl romanas apie nepažeidžiamus, saloje gyvenančius anglus. Ir vėl skauda skaityti apie žmonių likimus, kaip jų gyvenimus išdrasko, kaip jie turi toliau gyventi ir apsimesti, kad nematė nutrauktų galūnių, suguldytų mirusių kačių, apsidirbusių ir rėkiančių kareivių, nes ką daugiau gali daryti, kai supranti, kad mirsi?
Stipru. Ties pabaiga man jau visko buvo kiek per daug, tačiau vis tiek labai patiko. Romanai apie karą nėra tiesiog istorijos... juk tokie dalykai iš tiesų vyko, žmonės juos pergyveno arba ne... tik susimąstau, kad gaila, kad neturiu nieko, kas man apie tuos laikus papasakotų, pasidalintų, juk taip įdomu.
Vėl knygoje apstu sutapimų, kuriems įvykus staiga užsikerta visi keliai. Ir labai liūdna. Beveik nieko neatspėjau, ir tai yra gerai, džiaugiuosi kaskart, kai autoriui pavyksta mane apgauti... knygą labai greitai perskaitysite. Suvirpins širdis, bent jau turėtų.