sekmadienis, rugsėjo 15, 2019

ISTORIJŲ PASAKOTOJOS PASLAPTIS - Sejal Badani

Istorijos apie Indiją mane visada nukelia labai toli ir pasijuntu, lyg skaitydama iš tiesų matyčiau aprašomas vietas, ragaučiau jų maistą ir bendraučiau su žmonėmis... Indijoje niekada nebuvau, bet labai norėčiau ten nuvykti: šimtai kalbų, tūkstančiai skirtingų miestų, nuostabi gamta... o vien maistas... be visų tų gerumų, Indija turi ir labai giliai įsišaknijusias tradicijas – anos man labai nepatinka. Galėčiau daug istorijų papasakoti net ir apie gana pasaulietiškus indus, tačiau iš tiesų, kas mums neatrodo labai blogai – na, negerai, bet būtų gerai, kad tai nebūtų įvykę – ten prilygsta tragedijai. Ten užmėtymas akmenimis ar mirtinas nuplakimas, nes nori išvaryti demonus iš kokia maliarija sergančio žmogaus, yra normalu. Aš pati pažįstu moteris iš Indijos, kurios, atvykusios į Lietuvą pirmą kartą pamatė tualetinį popierių. O kalbant apie mokslą ir technologijas – viena pažangiausių valstybių pasaulyje. Ir demografiją bando "gelbėti", deja, pavyksta.
Istorija pasakojama dviem siužeto linijomis (ir vėl...): apie šiuos laikus ir Niujorke gyvenančią Džėją, kuri vieną po kito patiria persileidimus, santuoka kabo ant plauko. Moteris susikrauna daiktus ir išvyksta į Indiją, į senelės namus, kur jos ištikimas tarnas Ravis papasakoja apie Amišos, Džėjos senelės, gyvenimo paslaptis. Penktajame ano šimtmečio dešimtmetyje Amiša gyvena "laimingoje", tėvų suorganizuotoje santuokoje, gimdo sūnus vieną po kito, o laisvu metu rašo gražias istorijas. Netrukus mieste britai atidaro mokyklą – Amiša nori išmokti rašyti angliškai, tad sudaro sandorį su britu Stivenu – mokyklos vadovu: ji mokys vaikus kurti istorijas, o jis mainais mokys ją anglų kalbos. Viskas pakrypsta būtent taip, kaip ir tikėtųsi bet kuris skaitytojas...
Indija man visada kelia dvejopas mintis, o tokios problemos, kokios buvo paminėtos čia, ta didžioji paslaptis, tos baimės – mums, mūsų visuomenėj, šiame kontekste – drama. Beprasmė drama. Su draugėmis apkalbėtume, delfyje būtų straipsnis su skambia antrašte, po savaitės niekas nebeatsimintų. O ten – mažas kaimas, žmonės viską mato, žmonės kalba. O kur dar įsisenėjusios tradicijos, dėl kurių viskas hiperbolizuojama ir visiškai pasikeičia kontekstas. Ir ta sudėtinga moterų vieta visuomenėje, skaičiau, bet šįkart net nelabai ir baisėjausi. Mane labiau gąsdina našlių deginimas, kuris iki šiol Indijoje tebevyksta. Ar moterų išmėsinėjimas Afrikoje.
Šią istoriją perskaičiau kaip gražią pasaką: apie skaudulius, norą mylėti, norą būti mylimam, atradimo džiaugsmą, šeimą. Labai daug visko čia gražaus, skaičiau, šypsojaus, pabaigoje net susigraudinau. Visiškas atostogų romanas, kurį atsiverti ir per kelis prisėdimus perskaitai ir pasijunti, lyg iš tiesų būtum pabuvus Indijoje.



šeštadienis, rugsėjo 14, 2019

KARAS, KURĮ GALIAUSIAI LAIMĖJAU - Kimberly Brubaker Bradley (Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą II dalis)

Jei sakyčiau, kad antroji dalis pozityvesnė, nežinau, ar iš tiesų nemeluočiau. Ada su broliuku Džeimiu gyvena globėjos Suzanos namuose. Karas tebevyksta. Bombos tebekrinta, visi ir toliau tik ir girdi apie pažįstamų žmonių mirtis... Ados gyvenime daug pokyčių, ir viskas tik į geresnę pusę...
Šioje dalyje viskas simboliška, tarsi prabundant Ados asmenybei ir vaikiškam smalsumui kyla ir labai daug diskusijų apie religiją, dievą, mirtį, rojų, pragarą. Ada bando visą tai išsiaiškinti ir pamažu jos baimę pradeda keisti noras žinoti ir suvokti. Vietoje bailios ir susigūžusios mergytės atsiranda asmenybė, kuri pradeda daugiau visko norėti ir pati vis nustemba, kad norėti jai galima. Ir kad norai pildosi.

„Kai pagalvoju, karas toks pat sudėtingas, kaip ir religija.“

Tačiau ir vėl buvo skaudu ir liūdna tomis akimirkomis, kai Adai buvo liūdna. O emocijų reikšti aikštinga, gyvenimo vėtyta ir mėtyta mergaitė, nemokėjo. Nė nežinau, iš kur Suzana ėmėsi tos stiprybės apsiimti auginti du svetimus vaikus, tačiau tuo pačiu suvokiu: vyko karas, o tokiu metu galimi tik du variantai, arba padedi, arba ne. Ar tikrai rūpintis mažesniu broliuku buvo Ados darbas? Kodėl ji taip jautėsi? Atsiradus katinui, manau, supratau. Pamatysite kai skaitysit.
„Jeigu leisiu sau bijoti – niekada nebepajėgsiu liautis.“
Teisingumu paremti santykiai, tai mane labiausiai žavėjo šioje knygoje. Tiksliau, abi dalys turėjo šį tvirtą pagrindą, tad nieko čia daug neprigalvosi. Ir analizuoti nėra būtina, nes tiesiog, žmonės vieni su kitais elgėsi žmogiškai, pagarbiai, dalinosi vieną bananą gal aštuoniese ir visi dėl to buvo laimingi.
Tikrai manau, kad šios knygos galėtų būti traukiamos į mokyklos skaitinių sąrašus, vaikai sužinotų daug ne tik apie karą, bet ir apie žmogiškumą, atlaidumą, empatiją. Šios knygos tiesiog persunktos emocijų: nuo begalinės, neaprėpiamos baimės ir pasimetimo, iki vaikiško naivumo, sumišusio su meile ir rūpesčiu. Ir buvo nuostabu stebėti, kaip tos emocijos galiausiai keitė viena kitą.
„Baimė ir tai, ką tu su ja darai, yra du skirtingi dalykai.“
Nenoriu labai girti. Bet negaliu kitaip. Čia buvo šis tas daugiau, nei du romaniukai. Čia buvo jautrumas, meilė, karas, pasiaukojimas ir neišsemiami klodai gerumo. Mylėkite vieni kitus.


ketvirtadienis, rugsėjo 12, 2019

BIOLOGAS — Andrew Mayne

Dabar net keistai pasijutau, kad šis trileris taip ilgai gulėjo neskaitomas. Jį pabaigusi pasijaučiau, lyg būčiau sužiūrėjusi visą CSI kriminalistų sezoną!
Teo yra biologas, mokslininkas, intelektualas ir labai įžvalgus žmogus. Vieną dieną jį netikėtai sulaiko policija: miške rastas nužudytos merginos kūnas. Įtariamas būtent Teo. Labai greitai viskas pasikeičia, nes įtarimai krinta meškai, kurios nagų žymės rastos ant aukos kūno. O, kad viskas būtų taip paprasta... Teo paleidžiamas, tačiau jis visą šią situaciją mato iš dar kitokios perspektyvos nei kiti ir imasi aiškintis.
Knygos pradžia labai daug žadėjo. Taip oho: vienas veikėjas su savo hipotezėmis, niekas juo netiki... Įdomu kur tai nuves? Man įdomu. Ties viduriu apsnūdau, pasirodė kiek ištęsta, bet po to vėl pagavo pagreitis ir kaip saldainiuką sudorojau!
Kai seniau rodydavo CSI, o aš dar žiūrėdavau televizorių, tai buvo vienas iš tų serialų, kurio laukdavau su malonumu. Visos smulkmenos, detalės; kruopštumas ir atidumas. Stebi ir galvoji: jei kriminalistai tokie atidūs ir protingi, tai kokie turi būti žudikai? O tai gąsdina, kai susimąstai, nes pagauna tikrai ne visus. Tik kaskart pasidžiaugiu, kad gyvenu Lietuvoje, o ne Valstijose, kur ginklus gali turėti bet kas. Nes taip jais mojuotis, kaip jie mojuojasi; tiesiog baisu kai mirtini įrankiai patenka antžmogiams į rankas.
Gal ne kiekvieną kartą įtikino Teo sprendimai, pasirinkimai, tačiau man šis trileris patiko daug labiau, nei tikėjausi, kad patiks. Eisiu skaityti plačiau apie serijinius žudikus ir sociopatus, labai jau smalsu pasidarė.
Aj ir dar, viršelį galiu glostyti ir glostyti. Toks geras!



MES SUSITINKAME ČIA - John Berger

Manau mane, kaip ir kiekvieną žmogų aplanko nemalonios mintys. Kaskart, prieš išvykdama į kokią kelionę, ypač ilgesnę, vis pagalvoju: o jei kas nutiks mano šeimos nariams, kol aš laipiosiu kalnais ar šoksiu palei amfiteatrą naktį basa... kiekvieną kartą mane kamuoja tokios mintys, bet save raminu, kad nieko nepakeisiu, kad ir kur bebūčiau. Ir kas kartą būdama euforijos būsenoje, stebėdama kažkokį neįtikėtiną saulėlydį, saulėtekį ar kalnus, šokinėdama per bangas ar gurkšnodama vino blanco kokioje mažoje kavinukėje su vaizdu į horizonto platybes, aš siunčiu geras mintis savo mylimiems žmonėms. Šeimai, draugams. Kol visi sveiki, gyvi.
Negaliu nepagirti viršelio! Jis ir liesti malonus, ir estetiškai toks, ach... Kažkuo mane pakerėjo.
„Mes susitinkame čia“ yra knyga, sudėliota iš mažų detalių, iš smulkmenų, iš trumpų susitikimų su mirusiais žmonėmis, kurie buvo brangūs vienu ar kitu metu, vieną ar kitą gyvenimo akimirką. Susitikimai vyksta miestų turguose, aikštėse... o ir žmonės įvairiausi - mokytojai, draugai, šeimos nariai...
Veikėjas, vaikščiodamas Lisabonos gatvėmis, kalbasi su mirusia motina ir tarsi susipažįsta su ja iš naujo. Sužino tokių dalykų, kokių net neįsivaizdavo. O jei, o jei tiesiog būtų paklausęs, kol ji buvo gyva? Ir Lisabona... ak, mano Lisabona. Toks miestas, kuris pats iš savęs alsuoja emocija, pakeri spalvomis ir dvasia. Ėjau kartu, išjaučiau kartu su veikėjais...
„Jos nuomone, kuklumas – tai apsimetinėjimas, taktika dėmesiui atitraukti, išties kuklų vaizduojantis asmuo slapta siekia kitko.“ – citata, kuri tinka žmonėms ir... Lisabonai.
„Po motinų mirties laikas dažnai padvigubina arba padinina greitį.“
„Jis nusirengdavo tik eilėraščiuose, kurie kartu buvo ir jo drabužiai.“
Citatų čia buvo begalės. Braukiausi jas pieštuku ir jei norėčiau, išrašyčiau dešimtis. Meistriškai parašyta knyga. Tiek daug jausmų, tiek emocijos, dėmesingumo ir aistros viskam, o ypač, gyvenimui... įdomiausiai skaitėsi skyriai apie Lisaboną (kaip netikėta) ir Krokuvą. Be šių skyrelių visa knyga yra kokybiška dovana skaitytojui, kai gali ne tik pasimėgauti turtingu tekstu, bet ir sužinai daug įvairios informacijos. Ties antrąja puse man viskas šiek tiek... atsibodo, trūko gal kokio cinkelio, tačiau kalbos grožis viską atpirko su kaupu. 



METAI SU TAVIMI — Julia Whelan

Kokia graži knyga! Pradedant nuo nuostabaus viršelio iki jaukaus ir įdomaus turinio. Kiek literatūros joje. Kiek eilėraščių. Meno. Tiesiog mūzų kupina knyga. Jau nuo senų laikų knygos apie knygas, rašytojus, rašymą mane visada sužavi. Ir „sužavi“ būtų per silpnas žodis tam jausmui apibūdinti.
Ela atvyksta iš Amerikos studijuoti į Oksfordą. Ji ne iš kelmo spirta, ten dirba prezidentinėje kampanijoje, o čia mokytis atvyksta gavusi prestižinę stipendiją. Keistomis aplinkybėmis Ela susipažįsta su Džeimiu - kaip paaiškėja, jis bus jos dėstytojas... Daug visko įvyksta ir nuotolinis Elos darbas kampanijoje ima kirstis su kitais dalykais, esančiais ar vykstančiais Oksforde.
Kaip jau minėjau, knyga apie knygas. Iki jos vidurio mėgavausi kandžiomis veikėjų replikomis. Ne pačiais lėkščiausiais juokeliais, buvo daug gražių situacijų ir istorija atrodė miela.
Ką galiu rekomenduoti, jei norite nesusigadinti malonumo: kuo mažiau domėkitės šia knyga prieš ją skaitydami. Aš kažkur nuo istorijos vidurio likau pritrenkta. Visiškai nesitikėjau, kad viskas pasisuks taip, kaip pasisuko. Aaaaa... Ir analizuoti norisi, ir pasakoti, ir perspėti. Bet nedarysiu nieko panašaus.
Man dabar labai reikėjo tokios knygos: apie šeimą, santykius, pasiaukojimą, meilę, mokslą, prioritetus gyvenime ir stiprius jausmus (nekalbu tik apie meilę). Galiu tik pažadėti, kad čia bus daug emocijų, nemažai netikėtumų. Man patiko ir visi Anglijos aprašymai, pati labai užsimaniau į Oksfordą ir Kembridžą... Ir kitus senus miestus...
Patiko. Likau maloniai nustebinta. Graži istorija porai vakarų. Ir pasijuokti bus kur, ir paverkti, ir apie gyvenimą pamąstyti.


pirmadienis, rugsėjo 02, 2019

KARAS, IŠGELBĖJĘS MANO GYVENIMĄ - Kimberly Brubaker Bradley

Mergaitė Ada gyvena pusrusyje su mama ir broliuku Džeimiu. Kai broliukas visur malasi, laksto kiemais, žaidžia, Ada yra užrakinta ir stebi žmonių kojas per langelį... dėl šleivapadystės mama jos gėdijasi ir niekur neišleidžia iš namų. „Nusikaltus“ Ada yra uždaroma spintelėje po kriaukle ir ten kartais praleidžia visą naktį be maisto ir galimybės ištrūkti... Netrukus prasideda Antrasis pasaulinis karas – Londone krenta bombos, žmonės dideliame pavojuje, o vaikus evakuoja iš miesto. Ada nusprendžia, kad viskas, gana. Būdama dešimties metų ji tarsi pasąmoningai supranta, kad taip neturi būti ir kartu su broliuku iš pusrūsio pabėga. Laimei, abu vaikai patenka į Suzanos namus – moters, kuri jų net nenorėjo, nes pati kovojo su savo demonais... ir vaikų gyvenimas apsiverčia. Nors ką aš čia – versis ne kartą ir ne du.

Tai buvo geriausia, ką skaičiau nuo „Baltoji chrizantema“ ir „Paskutinė malonė“. Ši istorija yra parašyta vaikams, išleista „Nieko rimto leidyklos“ ir jei rinkčiausi pagal viršelį, net nebūčiau atkreipusi dėmesio. O rinktis verta.

Viskas puikiai subalansuota, niekas neperspausta, neminima dešimtis kartų, kaip tiems vaikams negerai, visos situacijos natūralios – kartais jais netikima, po to atsiprašoma, kaip paminima kažkokie praeities akcentai, viskas savoje vietoje ir savu laiku. Labai patiko ir tai, kaip Suzana juos auklėjo, kaip Adai užsiožiavus niekas jos nebarė, o nusiuntė pasivaikščioti aplink namą... kaip visi jausmai buvo įvardinami ir išanalizuojami, vietoje to, kad kažkas pyktųsi ar pyktų...
„Jei pasakai kokią kvailystę, nebūtinai esi kvailys. Visų mūsų laimei.“
Kaip gyventi vaikui, kuris ima gūžtis vos kam pakėlus ranką. Jausti tą nuolatinę baimę, ir ne dėl aplink vykstančio karo, o dėl to, kad baisu, jog tave paliks. Ar kad būsi priverstas išsiskirti su broliuku ar sesute... ar kad tavęs nemyli ir nemylės, nes turi „bjaurią koją“. Kai taip nemyli savęs ir esi įsitikinęs, kad ir kitiems nerūpi. Dešimties metų vaikas... kaip tave turi sužaloti?
„Viską, ką žinojau, sužinojau žiūrėdama pro vieną vienintelį langą. Aš nieko nežinojau. Nežinojau jos vartojamų žodžių: gabi, audros mėtomi. Net ir tokių trumpučių kaip jūra. Kas yra jūra?“
Buvo kelios scenos knygoje, kurias prasriūbavau. Negalėjau susilaikyti, nes buvo taip suknistai liūdna, ir negera, ir norėjosi tik verkti ir eiti papurtyti motiną, kuri tokio vardo net neverta... nuoširdžiai sakau, jei jau ruošitės skaityti, servetėlių reikės daug daug kartų. Kiekvieną kartą kai Adai buvo bandoma padėti, ar su ja elgiamasi gerai, vyko priešinga, atmetimo reakcija. Šiose romano vietose aš ašarų ir nebesulaikiau... nenoriu pasakoti smulkmenų. Ir noriu. Bet būtų neteisinga būsimų skaitytojų atžvilgiu.
Vis tik manau, kad galėtų būti sujungtos dalys ir būti vienas didelės apimties ir nuostabus romanas.
Apie antrą dalį jau rytoj.


šeštadienis, rugpjūčio 31, 2019

RUGPJŪČIO SKAITINIAI

RUGPJŪTIS baigėsi. Tradiciškai dalinuosi mėnesio skaitiniais... Deja, buvo daug neskaitadienių ir visur laksčiau...
Labiausiai patiko:
Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą
Karas, kurį galiausiai laimėjau“ 
Šnabždėtojas
Ir šiandien pabaigsiu „Mes susitinkame čia“ - tikrai patenka tarp geriausių.
Kaip pasibaigė jūsų vasara?



penktadienis, rugpjūčio 30, 2019

REKOMENDACIJOS: knygos, susijusios su mokslu, mokykla, išsilavinimu

Tokia graži proga. Prasideda nauji mokslo metai – vieniems tai tiesiog dar vienas mėnuo, kai jų gyvenime niekas nesikeičia. Pradinukams tai naujas skyrius jų gyvenime. Abiturientai žengs svarbius žingsnius link savo svajonių... studentai sieks savo tikslų ir dar daugiau žinių. Kad ir kokios visų patirtys bebūtų skirtingos, mokytis yra gera, ypač, kai mokaisi dalykus, kuriais mėgaujiesi. Gražių visiems naujų mokslo metų, aš ta nostalgiška proga noriu pasidalinti sąrašiuku knygų, kuriose išsilavinimas buvo itin svarbus, akcentuojamas arba tiesiog buvo viso romano ašis. Veikėjai galėjo būti mokiniai, dėstytojai, mokytojai... galbūt knygose išsilavinimas yra kliūtis, galbūt kultūrinė problema, o galbūt siekiamybė... Jei įtraukiau knygą į sąrašą, vadinas, kažkas svarbaus buvo. Gero skaitymo.
ANTRADIENIAI SU MORIU – Mitch Albom
LAKŠTINGALA – Kristin Hannah
STOUNERIS – John Williams
STEBUKLAS – R.J.Palacio
ATSKALŪNO LAIŠKAI – Stephen Chbosky
KARAS, IŠGELBĖJĘS MANO GYVENIMĄ – Kimberly Brubaker Bradley 
KARAS, KURĮ GALIAUSIAI LAIMĖJAU - Kimberly Brubaker Bradley
KNYGŲ GELBĖTOJAI VILNIAUS GETE – David E.Fishman
ĮKALINTOS PAUKŠTĖS GIESMĖ – Jasmin Darznik
HARIS POTERIS (visos dalys) – J.K.Rowling
APŠVIESTOJI – Tara Westover
SKANDALO UŽRAŠAI – Zoe Heller
ANDŽELOS PELENAI – Frank McCourt
STORAS SĄSIUVINIS – Agota Kristof
DIENORAŠTIS – Ana Frank
NEŽUDYK STRAZDO GIESMININKO – Harper Lee
MERGAITĖ / MERGAITĖ VAIDUOKLIS – Torey L Hayden
KAMBARYS – Emma Donoghue
NELEISK MAN IŠEITI – Kazuo Ishiguro
Kaip visada – jei turite pasiūlymų sąrašo papildymui, lauksiu komentarų.
Ir dar, jei norite rekomendacijų kokia nors konkrečia tema, taip pat lauksiu komentarų ar žinučių!


trečiadienis, rugpjūčio 28, 2019

BE PENKIŲ PASAULIO PRADŽIA - Marius Povilas Elijas Martynenko

Labai seniai nebuvau nieko įsimylėjusi, bet jei dabar ką nors įsimylėčiau, tai būtų M.P.E. kūryba. Viskas taip drąsu, taip tikra ir jautru. Kai skaičiau „praeis...“, ne visi tekstukai man patiko. Kai kur visko buvo per daug. Kai kur šio bei to trūko. O čia viskas buvo kitaip. Netrukdė keiksmažodis kitas. Netrukdė ir minčių šokinėjimas. Ar pasikartojimai. Kai kuriuos tekstus skaitydama įsivaizdavau, kaip Martynenko juos skaito garsiai ir šypsojausi.
Istorijos apie baro patirtis mane kraupino. Bet kiekvienoje jų buvo dalis tos realybės - trapios ir baisios viename. Jei galima žmogų paveikti keliais sakiniais, tai jam pavyko. Vienus tekstus skaičiau su šypsena. Kaip įsimylėjusi pempė sėdėjau išsišiepusi autobuse ir kitą minutę jau vėl graudinausi. Emocionali aš skaitytoja ir nieko negaliu su savimi čia padaryti.
Marijano istorija man pasirodė visos knygos „vinis“ - žmogiškumo ir nežmogiškumo mišinys, kai norisi pykti, verkti, prieš tai šypsotis. Bet vis tik sunku ant dušios paliko...
Daug skirtingų tekstų. Jų greit nesuvartosi. Bet būna ir kaip su tais saldainiais, kur imi iš pakelio: jau tikrai paskutinis... Užlankstai, padedi toliau, kad ranka nepasiektų. O tada stojiesi ir eini jų vėl pasiimti. Panašiai jaučiuosi skaitydama Martynenko kūrybą. Tik manau, kad šįkart gerai pajaučiau, kada pasidaryti pertraukas. Ne šiaip laukiau šitos knygos, jaučiuosi gavusi gerokai daugiau, nei tikėjausi.

https://www.tytoalba.lt/be-penkiu-pasaulio-pradzia


ŠILKO SIŪLŲ DĖŽUTĖ – Susan Meissner

Padariau didžiulę klaidą. Viskas baigėsi gerai, bet vis tiek: įsivaizduokit, perskaičiau nuostabias knygas apie Antrąjį pasaulinį karą, apie evakuojamus vaikus, knygos nunešė stogą, nieko TOKIO šiemet neskaičiau ir visai netyčia pasiėmiau šią knygą... ir toks deja vu... viskas matyta, girdėta, skaityta... prieš dvi dienas. Žinoma, galėjau knygą padėti šalin, pasiimti dar kartą vėliau, kai būtų nuslūgęs anų romanų įspūdis, tačiau nesigavo, nes buvo labai įdomu. Labai.
Romanas ir vėl pasakojamas dviem laikais – dabar, ir prieš daug daug metų – Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse... kadangi dabartis buvo visiškai nesureikšminta, jos buvo vos keli skyreliai, intrigai sukurti, tad apie juos net nesiplėsiu... karo laikotarpis, kita vertus, buvo stipru: dvi sesutės – Emelina ir Džulija yra išsiunčiamos iš Londono į kažkokį užkampį ir apsigyvena vyresnių seserų, Šarlotės ir Rozos, namuose. Viskas būtų nuostabu, tačiau penkiolikmetė Emelina trūks plyš nori grįžti į miestą ir dirbti vestuvinių suknelių salone, mokytis siūti, toliau kurti sukneles ir tobulėti. Tačiau tai pats nedėkingiausias laikas svajonėms: viską iš po kojų išmuša karas...
Kad jau minėjau Bradley knygas, tai dar paminėsiu, kad iki vidurio jos LABAI panašios. Du vaikai išsiunčiami, vyresnis rūpinasi mažesniu... tik žinote ką... šioje viskas buvo tiek pat blogai, bet ji buvo daug negatyvesnė. Iš kitos pusės, kaltės jausmas yra nepaprastai stiprus, kad ir kaip su juo kovosi, lengva nebus, o ir neturėtų būti. Šioje knygoje norėjau verkti, ne vieną kartą, bet ką tai būtų pakeitę?
Prieš kelis mėnesius buvo itin populiarūs romanai apie holokaustą, koncentracijos stovyklas, o dabar banga tarsi pasidavė plačiau: karas ir skirtingos aplinkybės kitose šalyse, nes, pripažinkime, viskas tikrai skyrėsi priklausomai nuo šalies... šiuo atveju vėl romanas apie nepažeidžiamus, saloje gyvenančius anglus. Ir vėl skauda skaityti apie žmonių likimus, kaip jų gyvenimus išdrasko, kaip jie turi toliau gyventi ir apsimesti, kad nematė nutrauktų galūnių, suguldytų mirusių kačių, apsidirbusių ir rėkiančių kareivių, nes ką daugiau gali daryti, kai supranti, kad mirsi?
Stipru. Ties pabaiga man jau visko buvo kiek per daug, tačiau vis tiek labai patiko. Romanai apie karą nėra tiesiog istorijos... juk tokie dalykai iš tiesų vyko, žmonės juos pergyveno arba ne... tik susimąstau, kad gaila, kad neturiu nieko, kas man apie tuos laikus papasakotų, pasidalintų, juk taip įdomu.
Vėl knygoje apstu sutapimų, kuriems įvykus staiga užsikerta visi keliai. Ir labai liūdna. Beveik nieko neatspėjau, ir tai yra gerai, džiaugiuosi kaskart, kai autoriui pavyksta mane apgauti... knygą labai greitai perskaitysite. Suvirpins širdis, bent jau turėtų.

JIS PASAKĖ. JI PASAKĖ - Erin Kelly

Šiai knygai neturėjau labai didelių lūkesčių. Man patinka trileriai, tik tiek. Kai ją gavau, maniau, kad sugraušiu kone išsyk... Bet... Kartais ne viskas gaunasi, kaip planuoji. Ypač, kai manęs nedrąsino knygos apimtis. Juk kaip ten reikia susukti trilerį, kad būtų penki šimtai puslapių ir būtų įdomu, neištęsta!?
Kitas su Laura pasikeitė vardus ir gyvena uždarą gyvenimą: nesinaudoja socialiniais tinklais, yra įsikūrę miestelyje, kuriame niekam nekristų į akis. Laura laukiasi dvynių, o Kitas nuo pat vaikystės yra pamišęs dėl saulės užtemimų. Keliauja po visą pasaulį ir juos stebi. Vieno tų užtemimų metu prieš daug metų įvyksta įvykis, kuris apverčia jų abiejų ir merginos, vardu Betė, gyvenimus: Betę išprievartauja ir būtent Laura yra tas žmogus, kuris visa tai pamato. Netrukus prasideda teismas ir prievartautojas atsiduria kalėjime, tačiau Betė jų nepalieka ramybėje... Istorija pasakojama iš Kito ir Lauros perspektyvų - abu turi kuo pasidalinti ir ką nuslėpti.
Kada melas yra gerai? Kada jis tik padeda mums apsaugoti kitą, o kada vis tik meluojame tam, kad apsaugotume save? Šiame romane tų melų begalės: baltų, juodų, spalvotų ir įdomių, įtikinamų, pateisinamų ir nelabai... skaitai, ir vis susimąstai: na kodėl meluoji? Juk yla visada išlenda iš maišo.
Mačiau kelis atsiliepimus, kuriuose ši knyga buvo įvardinta kaip nuobodi. Nežinau, ar tai tinkamas jai epitetas, nes vietomis buvo nemažai veiksmo, daug įvairių posūkių, tokių istorijos vingių, kurių nori nenori nepavadinsi nuobodžiais.
Išžaginimo tema. Apie tokius dalykus mūsų visuomenėje vis daugiau kalbama: juk tikrai, viskas yra tik tiek: jis pasakė arba ji pasakė. Ir dažniausiai tik nuo to priklauso, ar moteris turės ramybę. Ar galės ramiai miegoti. Nes iki šiol manoma, kad „moteris vilkėjo per trumpą sijoną“, „nėra ko šlaistytis gatvėmis naktį“, „kodėl į festivalį ji važiavo viena?“ yra pakankamai logiška priežastis jai būt išprievartautai. Daug panašių kaltinimų ir motyvų, kuriuos pasakius tarsi įgalini vyrus daryti ką nori. Skaudu. Ir baugu, ypač žinant, kad nutikus kažkam panašaus daug kas niekur nesikreipia, nes žino, kad bus užtampytos po teisėsaugą, o galų gale, kokia gėda. Gėda ieškoti pagalbos. Būti auka. Tik ar nukentėjusi moteris turi jausti gėdą? Monstrai egzistuoja, kad ir kaip būtų gaila, ir sijono ilgis tam įtakos tikrai neturi. Paros metas taip pat.
Įdomiai parašyta knyga. Kai jau pradedi galvoti viena, atsiranda visai kas kita. Kai nori nuteisti mintyse vieną ar kitą veikėją, vėl supranti, kad kažkas čia ne taip... ar labai nustebino pabaiga? Gal ne... didelę dalį romano nujaučiau, kažkur pasąmonėje numaniau, kad bus būtent taip, o ne kitaip. Ar viskam, kaip viskas išsirutuliojo, pritariu? Iš dalies. Daug sluoksnių, kiekvienas iš jų dengia vis kitokias moralės normas, tad visam romanui vieno punkto iš dekalogo čia nepritaikysi.
Vis tik būčiau norėjusi, kad sukeltų kiek daugiau emocijų, vien tik dėl to, kad temos gana provokuojančios; melo, bėgimo, pabaisų ir ylų, lendančių iš maišo čia buvo daug.



METAI VENECIJOJE - Nicky Pellegrino

Ketės Blek gyvenimas visada buvo tarp puodų ir ant lagaminų. Ji keliavo po pasaulį, ieškojo naujų skonių, naujų idėjų, nuotykių ir pažinčių. Kai jos seniai vedama laida nugarma bedugnėn, moteris pasiryžta viską mesti ir išvykti metams į Veneciją, atrasti turistų neatrastas vietas ir apie tai parašyti knygą. Moteris įsikuria Masimo valdomame viešbutyje, kur netrukus ima virti aistros.
Ne literatūrinis šedevras, bet man labai patinka tokios istorijos. Žmogus viską meta vardan crazy idėjos, išvyksta į naują vietą ir bando ten įsilieti į gyvenimą. Aš noriu padaryti lygiai tą patį. Labiausiai mane pagrindinė veikėja įkvėpė būtent todėl, kad pasiryžo tą padaryti būdama jau nebe jauna pempė, o visko mačiusi gyvenime moteris. Rašytojos pasirinkimas sukurti heroję mane žavėjo visą knygą – kandi, smalsi, nebijanti eiti, plaukti, lipti, rizikuoti. Penkiasdešimtmetė su motoriuku.
Aš labai norėčiau būti tokia kaip ji, kai ir man bus penkiasdešimt. Dabar taip pasielgti man nėra itin sunku, viskas atsiremia tik į pinigus. Esu ne kartą ir ne du metusi darbą vardan labai išsvajotos ir ilgos kelionės, kurioms ilgai taupydavau ir ruošdavausi. Kartais skaitydama pagaudavau save net garsiai sukalbant: „Va būtent, tikrai taip.“
Knygoje buvo apžvelgtos ir itin opios problemos vietiniams: airbnb nuoma užkerta kelius vietiniams kada nors turėti savo būstą, turistai masiškai plūsta į gatves, pridaro daug netvarkos, negerbia vietinių, šiukšlina... ir problemų vis tik tokiuose miestuose yra ne viena ir net ne dvi – kol patys žmonės nebus sąmoningi, niekas nepasikeis. Atvykti į miestą dviems dienoms, susidėti pliusiukus kažkokiame sąraše... visi mėgstame tą daryti. Ši knyga man kažkiek atvėrė akis, o ir pati vis tik labiau mėgstu keliauti kitaip, susipažinti su vietiniais, pabūti, o ne praslinkti paviršiumi, pasimėgauti taure vyno, o ne prasilėkti pro bariukus ir ryte neatsiminti ką matei ir kur buvai... nebijoti užeiti į prasčiau atrodančią vietą pavalgyti – dažniausiai būtent joje rasite skaniausias gyvenime valgytas bulvytes ar išgersite gaiviausias spaustas sultis... o ir paremsite galbūt mažą šeimos verslą vietoje prabangios restoranų frančizės.
Kiekvieną kartą nuvykus į turistų itin mėgstamus miestus aš suprantu, kad ne. Negyvenčiau. Nenorėčiau. Ir man vis tik buvo labai įdomu skaityti apie visų veikėjų patirtis, skaudulius ir nemalonias situacijas, kuriose jie atsiduria gyvendami mieste, kuris yra turistų magnetas. Jei neplaukei gondola, vadinas nebuvau Venecijoje. Jei neužkilai į Eifelio bokštą, nebuvai Paryžiuje... jei nepakilai į Rockefeller apžvalgos aikštelę, tai ką, dar girsies, kad buvai Niujorke? O kur dar garsieji San Francisko ir Lisabonos tramvajai, kuriuos okupuoja turistai, o vietinės močiutės su nešuliais lieka it musę kandusios...
Daug minčių ši knyga sukėlė man, kaip keliautojai. Norisi būti ne tokiai vartotojiškai, gerbti kitą kultūrą ir kitaip mąstančius žmones. O jau visas maistas šioje knygoje... oooo, kiek ten receptų, kiek kartų varvinau seilę ir planavau gamintis ką nors skanaus. Skani knyga. Intriguojanti. Pasirinktas įdomus pasakojimo būdas. Atostogoms, poilsiui, svajojant apie keliones.

https://www.sofoklis.lt/metai-venecijoje


sekmadienis, rugpjūčio 25, 2019

PA-GA-LIAU!!! - laimės pliūpsnis dėl surinktos kolekcijos

Susirinkau visas Jodi Picoult knygas!!! Ilgai teko vargti, bet pagaliau!
Liko vienintelė iš jų neskaityta, taupau!

Ar renkate kokias nors knygas?


REKOMENDACIJOS: knygos apie MENĄ

Kai buvau maža mergaitė, daug piešdavau. Neužknisdavau tėvų – man pakako pieštukų, teptukų ir pigmentų, kad sukurčiau kažką gražaus (ar man taip atrodė). Sėdėdavau ant balkono mūsų kieme Senamiesty, piešdavau dideles damas su dar didesnėmis sukniomis... vėliau ėjau tapyti, piešti, mokiausi nemažai metų. Po to pradėjau keliauti ir lankytis įvairiose Europos bei Amerikos galerijose... Louvre, el Prado, The MET... menas visada buvo svarbus mano gyvenime. Ir vis tenka perskaityti kažkokią knygą, kurioje to meno ar menininkų gyvenimo būna daugiau nei ko kito. Tad dalinuosi knygų sąrašiuku apie juos – tuos, kurie jaučia stipriau, mąsto plačiau ir nori daugiau.
MERGINA SU PERLO AUSKARU – Tracy Chevalier
PRARASTA ŽMONA – Alyson Richman
MĖNULIO SESUO. TIGĖS ISTORIJA – Lucinda Riley
MUZIKA ILZEI BRAUCHMAN – Rachel Joyce
TULPIŲ KARŠTINĖ – Deborah Moggach
DANŲ MERGINA – David Ebershoff
DAMA SU VIENARAGIU – Tracy Chevalier
KVEPALAI. VIENO ŽUDIKO ISTORIJA – Patrick Suskind
MANO TĖVAS ŠAGALAS – Gloria Goldreich
EKSTAZĖ – Mary Sharratt
MEILĖS NEĮMANOMYBĖ – Hannah Rothschild
MINIATIŪRISTAS – Jessie Burton
MŪZA - Jessie Burton
Jei turėsite pasiūlymų knygoms apie meną ar menininkus (pageidautina, grožinės literatūros) – rašykite komentaruose – labai noriu atrasti ką nors NAUJO.


trečiadienis, rugpjūčio 21, 2019

KARŠTAS PIENAS - Deborah Levy

Kai pamatau, kad knyga įtraukta į MAN BOOKER sąrašus, suprantu, kad lengvo teksto ir plaukimo puslapiais čia nebus. Patekimas į šiuos sąrašus garantuoja kokybę, literatūrinį skaidrumą ir aukštą prabą, kai skaitai, nuolat keli sau klausimus, mintyse ar balsu su savimi pasikalbi, palinkčioji galva ir toliau skaitai. Pamačiusi šią BALTO naujieną išsyk supratau, kad jos noriu, kad skaitysiu, kad temos aktualios, net ir nepaisant to vis nūdienoje atsikartojančio pieno ir motinos motyvo.
Motina Roza su dukra Sofija atvyksta į kliniką Ispanijos pietuose, į Almeriją, nes dukra išsiaiškina, jog ten galbūt yra gydytojas, kuris padės mamai, kuri nevaikšto ir niekas nežino kodėl. Ilgą laiką prižiūrėjusi mamą Sofija yra paprašoma atsitraukti ir gydytojas imasi savo keistų gydymo metodų, tad merginai nelieka nieko kito, kaip tik įsilieti į kurorto siūlomus malonumus ir daryti atradimus.
Lyg ir sklandus siužetas, lyg ir sąmonės srautas, taip skaitai, pakimbi, vėl skaitai... viskas arba hiperbolizuota ir išpūsta, arba mažų mažulyčių litočių pagalba akcentuojama per kontrastus ir gražią kalbą. Labai panašiai jaučiausi kadaise skaitydama Jurgio Kunčino „Tūlą“ – kai tekstas buvo toks poetiškas, kad užtrukdavau, kol sukramtydavau kiekvieną mintį. Skaičiau lėtai, skaičiau balsu.
Skaitant šią knygą negalėjau atsistebėti ir didele dalimi dialogų, kurie buvo nukapoti, neišbaigti, arba tiesiog atspindėjo labai natūralią žmonių būseną: kai neturi ką pasakyti, arba nenori ir nutyli. Įprastai knygose tokius aptiksi rečiau, o čia nuolat pasimesdavau.
Sofija atjunkoma nuo motinos leidžiasi į paieškas. Savęs, savo esybės, seksualumo. Braidžioja pakrante, ragauja maistą ir kūnus, mąsto apie motiną, apie save, apie savo tėvą, kurio ilgai nematė. Šioje knygoje praktiškai patvirtinamas kone kiekvienas Froido žodis apie moterų seksualumą, santykį su tėvu, jų ryšį.
Tai itin keista knyga, ne kiekvienam skaitytojui patiks, ne kiekvienas mėgausis tokią skaitydamas, tačiau perskaičius akyse lieka skaidrus vanduo ir dešimtys medūzų, bučiniai ant smėlio, nepaeinanti motina ir labai trikdantis gydytojas po savo rūmų kupolais. Ir tas poetiškumas, grakštumas. Gal ir neatsiminsi knygos siužeto ir nebus, kad sukels labai daug minčių, bet bent jau aš vis pagalvosiu apie ją kaip apie tokią, kurią buvo labai malonu skaityti ir galėjau mėgautis tekstu.
„Kai pagaliau nusileidau kalnų taku į paplūdimį, dar niekada nebuvau taip toli nuo savęs nukeliavusi, toli, toli nuo visų man pažįstamų gairių.“



JUK IŠSSAUGOSI PASLAPTĮ – Sarah Morgan

Visų pirma, man nėra lengva išsirinkti ką skaityti. Papirko šios knygos nuoširdus ir paprastas viršelis... dvi sesutės, ant lieptelio susitikusios...
Tai knyga, kurios prologas palieka tokį didelį ir riebų klaustuką, kad tiesiog negali nenorėti skaityti toliau. Tuo pačiu metu – tai gana nuspėjamas romanas, o kitose vietose – ne viena ir ne dvi staigmenos. Tik aš būčiau norėjusi, kad būtų jos kažkaip vietomis sukeistos... nes tas prologe užkabintas kabliukas kaip ir turėjo būti viso romano ašis, o buvo itin greitai atskleistas.
Dvi seserys gyvena skirtinguose žemynuose ir abiejų gyvenimai labai skirtingi: Lorena turi tobulą gyvenimą ir nuostabų vyrą, tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis per vieną vakarą... tuo tarpu jos sesuo Džena gyvena ne tokiame burbule: jos sesuo turi jau paauglę ir pasiutusią dukrą Makę, o pati Džena niekaip negali susilaukti vaikų... po vakaro, kai Lorenos gyvenimas apsiverčia ne tik aukštyn kojomis, bet ir atgal, abi moterys ir paauglė atvyksta į mamos Nensės namus, kur tikisi išspręsti problemas ir išnarstyti visas paslaptis...
Kai skaičiau knygą, su sese kalbėjomės, kad negi gali būti vienoje šeimoje tiek paslapčių ir abi sutikome, kad gali. Dažnai kažką nutylime dėl kito žmogaus ramaus miego, arba žinodami, kad nereaguos adekvačiai, ar todėl, kad mums paprasčiausiai gėda. Arba patiems per sunku kalbėti apie savo skaudulius. Ir šioje knygoje buvo ko gero visi variantai. Bet man buvo įdomu skaityti apie moteris, kurios sunkiai pačios sau pripažįsta, kad nori, bet vis tiek bando suartėti. Bando atsiimti laiką už visus iššvaistytus metus, kalbasi nuoširdžiai ir sugeba vienos kitų atsiprašyti. Išsipasakoja ir susivienija kaip niekada prieš tai dėl bendro ir nuostabaus tikslo.
Aišku, kad knyga nėra itin gili, tai daugiau atostogų romanas, kur viskas kaip aišku, žinai, kaip baigsis ir kas ką įsimylės ir kad pavyks išspręsti problemas, bet man vis tiek patiko čia buvę bendravimo niuansai, seserų meilė viena kitai, dukros santykis su tėvu, su mama, močiute. Ir dar patiko, kad nors ir buvo trys kartos moterų, autorė pasirinko bent jau nešokinėti laiku – ačiū jai už tai. Kad ir kaip patiktų ir tokie, kartais tiesiog norisi romano, kuriame viskas būtų chronologiška, aišku ir paeiliui išdėstyta.
„Paslaptys, kaip paaiškėjo, tai šlamštas. Jos užpildo sielą ir renka dulkes. Neleidžia užmegzti nuoširdaus ryšio su žmonėmis.“
Jautrus, lengvas, nuspėjamas romanas apie šeimą, norą viską sutaisyti, paslaptis ir seserišką meilę – atostogoms puikus pasirinkimas, o jei neatostogaujat, bet norisi kažko jautraus ir jaukaus, irgi puikiai tiks.

https://www.svajoniuknygos.lt/sarah-morgan-juk-issaugosi-paslapti


penktadienis, rugpjūčio 16, 2019

REKOMENDACIJOS: knygos apie STIPRIAS MOTERIS

Kadangi žurnale ŽMONĖS aną savaitę buvo mano knygų penketukas apie stiprias moteris, nutariau, kad tą penketą reikia gerokai labiau papildyti ir, žinoma, pakomentuoti.
Taip jau susidėliojo aplinkybės, kad nelabai turėjau iš ko rinktis, nes ne visos knygas, kurias norėčiau paminėti, turi knygynas, kuriam penketuką ruošiau. O visas knygas, kurias ketinu paminėti – skaičiau ir rekomenduoju (nematau prasmės kalbėti apie tas, kurių neskaičiau ir niekada to nedarau) dėl įvairių priežasčių: kad rastumėte įkvepimo, stiprybės; kad pamatytumėte, kaip kiti išsikapsto – vadinas, galite ir jūs.
Galbūt kuri nors knyga bus jums vietoje veidrodžio, atrasite daug savęs. O gal jus tiesiog pasieks tie jums taip ŠIANDIEN reikalingi keli procentai motyvacijos. Gal ne visos veikėjos šiose knygose yra tipinės, ne visos teigiamos, tačiau tam tikra prasme man jos pasirodė itin stiprios. Taigi, mano sąrašiukas su knygomis apie STIPRIAS MOTERIS:
ANYTA – Sally Hepworth
KIRKĖ – Madeline Miller
EIME SU MANIMI – Karma Brown
NIEKADA NESUSTOK – Christina Rickardsson
BALTOJI CHRIZANTEMA – Mary Lynn Bracht
LAIŠKAI, KURIŲ NIEKADA NEGAUSI – Živilė Galdikienė
APŠVIESTOJI – Tara Westover
STEBUKLAS – Emma Donoghue 
VIEŠNIA IŠ ŠIAURĖS – Antanas Vienuolis
VAKARO MIGLŲ SODAS – Tan Twan Eng
RAUDONA UŽRAŠŲ KNYGELĖ – Sofia Lundberg
LAUKINĖ – Cheryl Strayed
ŠALTASIS KALNAS – Charles Frazier
NAMŲ FRONTAS – Kristin Hannah
ŽIEMOS SODAS – Kristin Hannah
LAKŠTINGALA – Kristin Hannah
MES DEDAME TAŠKĄ – Colleen Hoover
ANA, HANA IR JOHANA – Mariane Fredriksson
MAŽOSIOS MOTERYS – Loisa May Alcott
ANGELŲ KŪRĖJOS – Jessica Gregson
VALYMAS – Sofi Oksanen
AMO SŪPUOKLĖS – Herta Muller
PASKUTINĖS APEIGOS – Hannah Kent
DINOS KNYGA – Herbjorg Wassmo
Bet jei atvirai... Sąrašas galėtų būti kelissyk ilgesnis!
Jei norite pasidalinti savo atradimais - mielai kviečiu. Jei norite sąrašo su rekomendacijomis kokia kita tema - drąsiai rašykite komentaruose. Bus pačiai įdomu pamąstyti ir pasidėlioti.
Ką iš jų skaitėte? Patiko?


ketvirtadienis, rugpjūčio 15, 2019

EKSTAZĖ - Mary Sharratt

Visų pirma, nuostabus knygos viršelis. Vos pamačius, galvoje išsyk tik Klimto pavardė. Ir neklydau, net neskaičiusi aprašymo supratau – knyga bus apie bohemišką aplinką. O jau ne kartą ir ne du esu minėjusi – knygos apie menininkus man beprotiškai patinka: jie yra intensyviau jaučiantys, giliau viską įžvelgiantys ir staigiau neriantys į visokias avantiūras žmonės, tad apie tokias asmenybes juk įdomiau skaityti, nei apie kaimo jurgius. O ir jų meilės istorijos būna aistringos, bet dažniau tragiškos... Bent jau dažniausiai.
Romanas, įvilktas į nuostabų viršelį, pasakoja apie vienos moters istoriją: nuo jaunų dienų kompozitorė ir dainų kūrėja Alma Maler vyrus guldė ant menčių. Visi menininkai suko apie ją ratus kaip valerijono apsiuostę katinai ir jauna moteris pati sunkiai galėjo atsilaikyti. Tai su Klimtu sienas ramstė, tai su garsiais architektais ar kompozitoriais... kol staiga, kurianti ir gyvenanti tikrą, išgyvenimų kupiną gyvenimą moteris sutinka Gustavą Malerį – itin talentingą ir gal net kiek maniakišką kompozitorių ir kūrėją, kaip pati Alma sakė, genijų. Tada moters gyvenimas apsiverčia – devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūra. Moteris yra niekas. Gustavas Maleris tuoktis sutinka su sąlyga, kad Alma atsisakys kūrybos...
Aš suprantu anų laikų problemas. Man viskas aišku ir suvokiama. Ir moterų gaila, ypač itin talentingų, tokių kaip Alma – kiek tiesos šiame romane? Nežinia. Bet kad didelė dalis, žinome tikrai, nemažai faktų galima patikrinti. Bet šioje knygoje viskas buvo nuolat perspaudžiama: kai galima švelniai ir gražiai paminėti, kad moteris negali ir neturi turėti nieko, buvo apsčiai frazių, nuo kurių mane pykino skaitant (ne tiesiogine ta žodžio prasme, bet viskas viduje kunkuliavo). Be citatų čia niekaip:
„Popietes moteris leisdavo su dukrele ir gėrėdavosi jos piešiniais. Penkiametė Gukė vis dar nekaltai tikėjo, kad pasaulyje kažkam rūpi mergaičių talentai.“
„Nuleidusi akis, kaip kukliai moteriai dera, ji iš paskutiniųjų stengėsi neatrodyti aukštesnė už sutuoktinį.“
Šioji mane supykdė. Jau tiesiogine ta žodžio prasme:
„Dardančiame traukinyje prie vyro prisiglaudusios Almos pilvas jau buvo toks milžiniškas, kad beveik darėsi gėda rodytis viešumoje.“
Moteris laukiasi vaiko. Nauja gyvybė. Šeimos tęstinumas. Jie susituokę, suaugę žmonės, apie kokią gėdą galima kalbėti, kai kalbame apie nėštumą??? Ir visa knyga kupina tokių „perliukų“ – čia moteris kalta dėl persileidimo, čia nemoka rūpintis vaikais, čia nemoka gaminti, viskas buvo nuolat pabrėžiama. Visoje knygoje. Begales kartų – o knyga didelės apimties – 540psl.
Moters pasiaukojimas dėl vyro. Talento paaukojimas dėl ko? Dėl meilės? Dėl tobulos santuokos? Nenoriu ir čia plėstis, bet skaudėjo skaitant. Ir vis pagalvojau – po velnių, juk moterims teko visa tai iš tiesų iškęsti. Ne pirma knyga, kuri mane taip supykdo, ir tikrai žinau, jog ne paskutinė.
Labai trukdė knygoje esantys pasikartojimai. Ir tas tempimas... norėjosi, kad būtų daugiau kokybės, o ne kiekybės. Bet galiu pasakyti viena – kadangi knyga sukėlė tiek daug emocijų ir minčių (nesvarbu, kad labiau neigiamų) – tai nėra blogas ženklas. Privers susimąstyti bet kurį racionaliai ir adekvačiai mąstantį, net ir skiriant tai, jog istorija pasakoja apie tai, kas vyko prieš daugiau nei šimtmetį.
Tai yra romanas apie tai, kaip neapsimokėjo gimti moterimi, ypač jei buvai talentinga – vyrai iš pavydo tave puls, žlugdys, atims sveiką protą, kad tik patys pademonstruotų savuosius „talentus“. Ar tikrai jie ten talentus, o ne kažką kita matavosi, čia jau kitas klausimas.
Ir citata iš knygos kulminacijos, kuri labai gerai apibendrina visą romaną. Visą neįtikėtinai ištęstą, užkliuvo-šarka-už-tvoros-ir-vėl-iš-pradžios romaną...
„Kas, jeigu nėra blogų moterų? – klausinėjo ji savęs. Kas, jei skaistybė ir susitepimas, ištikimybė ir paleistuvavimas, madonų ir kekšių etiketės tėra nuodai, skirti sveiką moterį paversti veblenančia griuvena pakrikusiais nervais? Vyrai nustato taisykles, o mes jas laužome, kad neprarastume sveiko proto.“

antradienis, rugpjūčio 13, 2019

ŽMONĖS. KAIP MES VISKĄ SU*IKOM - Tom Phillips

Dar viena knyga, dar viena apžvalga – šįkart negrožinė literatūra, kuri šiaip nėra dažnas reiškinys mano gyvenime. Mane sugundė pati idėja, ir tai, kad lyg ir labai negatyvios temos čia buvo apžvelgtos su tiek ironijos, sarkazmo ir smagių pašmaikštavimų, kad buvo malonu skaityti. Manau, kad tai ideali knyga žmonėms, kurie su malonumu žiūri Auksinį protą ir panašias laidas – čia apsčiai visokių faktų ir intriguojančių istorijų apie mūsų pasaulio antiherojus ir šiaip visokius idiotus. Ne visada man čia skaniai skaitėsi žodžiai „sušiko, sukniso...“ ir pan. – bet. Jie čia tiko, nes kaip kitaip tu kalbėsi apie žmones, kurie sugalvojo nukreipti upių vagas ir taip išnaikinti visą milžinišką jūrą-ežerą???
Sužinojau dalykų, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjusi, apie kai kuriuos gavau daugiau informacijos. Knyga labai šmaikščiai parašyta, kartais skaičiau ir šypsojausi, nors tuo pačiu suvokiau, kad na nėra čia dėl ko šypsotis – vyksta baisūs dalykai. Bet ar tai naujiena? Kad mūsų vandenynai užteršti, kad miršta gyvūnai, niekas tikrai nesusimąstome, kai į kišenes grūdamės dar ir dar plastikinių maišelių, nes prieš keliasdešimt metų tikrai negalėjome išgyventi be jų, riešutų nevalgėme, nes kur juos susidėti? Bananų pirkimas be maišo, kaip tai išvis įmanoma? Juk vargšas bananas drėgnas, suteps į plastiką suvyniotą arba vakuumuotą agurką, kurį vis tiek plausime.
Labai patiko knygos pradžioje rašyti dalykai apie įsitikinimus, bandos jausmą ir sutapimus bei visuomenės sukurtus modelius. Skaičiau, linkčiojau galva ir pykau. Arba tai, kad atrodo, jog lėktuvu skristi yra nesaugu – žinoma, kai krenta lėktuvas, žūva (dažniausiai) visi juo skridę, tai būna didelis skaičius žmonių, o kad automobilių avarijose žūva šimtus kartų daugiau žmonių... media labiau išpučia burbulą nukritus lėktuvui (kas yra baisu ir tragiška), nei eiliniam idiotui įsirėžus į stulpą. Tik tokių idiotų pasaulyje per dieną būna tūkstančiai. Pernai lėktuvų katastrofose žuvo apie 500 žmonių PASAULYJE. Automobilių avarijose žūva gerokai per MILIJONĄ (kažkur 1,3, tiesą sakant) žmonių kasmet. Įdomu, ar ne?
Buvo labai įdomu skaityti apie gyvūnus. Ir juokinga, ir graudu. Kol žmogus nepradeda visur kištis, viskas būna gerai. O po to...
Ir dar daug visko gero ir įdomaus yra šioje knygoje. Nelabai patiko dalis apie politiką, pasirodė sausesnė, ir istorinė dalis apie Hitlerį ar Čingischaną nebuvo itin įdomios, bet visa kita – ūch kaip virino kraują. Taip net baisiai vis pagalvodavau: nu kodėl jie turėjo gimti???
Įdomi knyga, informacija pateikta kitaip, jos nemažai, ne viską atsiminsiu, bet tie svarbiausi dalykai, tikrai nuguls atmintyje. Tik privertė susimąstyti, kodėl idiotams dažniausiai yra suteikiama tiek galios?

trečiadienis, rugpjūčio 07, 2019

ŠNABŽDĖTOJAS - Alex North

Viena iš tų knygų, kuri mane sugebėjo nustebinti ne vieną kartą. Ne tik dėl to, kad čia nebuvo siaubo romanas, kuriame kažkas iš spintų kaišioja pirštus ir tamsoje šviečia akys. Čia baimės buvo kiek kitokios, neapčiuopiamos, o dėl to buvo dar baisiau skaityti.
Rašytojas Tomas po žmonos mirties atvyksta į naują vietą ir nusiperka keistai atrodantį namą, tačiau visai netrukus jo sūnelis Džeikas pradeda kalbėti keistus dalykus apie berniuką grindyse, nuolat atrodo, kad vaikas su kažkuo kalbasi... Piešia keistus piešinius, girdi garsus... O miestelyje prasideda sujudimas vos tik dingsta mažas berniukas. Ar tai vėl Šnabždėtojo auka, ar tik sutapimas? Viskas pradeda aiškėti detalė po detalės ir darosi vis kraupiau...
Jei man lengvai skaitosi, aš knygą įprastai perskaitau per dvi, tris dienas. Šios knygos negalėjau skaityti. Skaitau, viskas atrodo neblogai, ir vėl kokia akimirka ar maža detalė, dėl kurios suprantu bijosianti naktį nueiti atsigerti... Vienu metu atsisukau net į savo šešėlį ir turėjau įsitikinti, kad ten tik aš. Tad šia knyga negalėjau mėgautis vakarais prieš miegą. Turiu nusipirkusi dešimtis Kingo knygų ir perskaičiusi šią knygą visas jo knygas sudėjau į dėžę ir užklijavau. Esu bailė.
O šis trileris buvo kupinas įtampos, nenuspėjamas (na kai kurie dalykai buvo nuspėjami, bet tai netrukdė, nes juk buvo aiškūs nuo knygos vidurio) ir gerai išvystytas. Ne tik detektyvų darbas, bet ir žudiko perspektyva tik pagilina įspūdį ir priverčia skaitytoją krūpčioti kiekvieną kartą, kai nusileidžia saulė...
Patiko ir kai kurie psichologiniai niuansai: santykis su vaiku po mamos mirties. Vyro savijauta po netekties, auklėjimo ypatumai ir problemos. Kaip trileris, ši knyga palietė gerokai daugiau, nei tikėjausi. Ir atomazga aiški, tai knygai prideda daug pliusų.

https://www.sofoklis.lt/snabzdetojas


šeštadienis, rugpjūčio 03, 2019

PRINCAS IR ELGETA - Mark Twain

Princas ir elgeta. Turtingas ir vargšas. Šilta ir šalta, juoda ir balta. Priešpriešos, be kurių mes niekada neišmoktume gyventi, naudotis progomis, jausti, mylėti, suvokti skirtumus ir panašumus. Ši knyga ne veltui tapo klasika. Ne šiaip sau žmonės šią istoriją prisimena ir cituoja, kai yra kalbama apie valdžios aklumą.
Princas Edvardas susipažįsta su į jį labai panašiu berniuku Tomu. Princas auga rūmuose, kur turi viską, tik ne laisvę. Tomas - priešingai, turi laisvę, tačiau neturi nieko be alkoholiko tėvo ir elgetavimo... Tad berniukai susigundo nuotykiu - susikeičia vietomis.
Labai smagiai susiskaitė, priminė apie įvairias vertybes. Šią knygą tikrai buvau pasiėmusi į rankas paauglystėje, ir esu tikra, kad taip ir nepabaigiau - visi politiniai žaidimai manęs tada nesudomino, o dabar, kai šiek tiek gaudausi pasaulyje, buvo labai įdomu! Mintyse dėliojausi visokius sutapimus, mąsčiau apie tam tikrus politikus...
Buvo vietų, kai mane istorija juokino ir kažkaip glumino - veikėjai pasakojo, ar bent bandė pasakoti, kas yra tiesa, kuris yra kuris, ir niekas jais netikėjo. Pats tėvas neatpažino savo vaiko... Skaičiau, ir juokas ėmė, ir piktumas - bet tik knygos pabaigoje supratau kaip vis tik buvo svarbu, kad viskas būtų būtent šitaip.
„Pasaulis blogai surėdytas. Kartkartėmis karaliams derėtų patiems išmėginti savo įstatymus ir tokiu būdu išmokti gailestingumo.“
Pamokanti knyga. Džiaugiuosi, kad skaičiau, gera kartais visai netikėtai grįžti prie klasikos.
Ir paaugliams, ir vyrams, ir merginoms, kažkaip klasika universali, ypač tokios istorijos, kaip ši, kai visiškai nesvarbu apie kokį laikmetį kalbame, problemos vis tik panašios ir šiandien.


ketvirtadienis, rugpjūčio 01, 2019

LIEPOS SKAITINIAI

Kaip jau tampa mano tradicija...
LIEPOS skaitiniai. Mėnuo pralėkė, net nepajaučiau, o skaitymo tempai tie patys. Šįkart 13 puikių knygų.

Geriausios:

Gerų skaitinių rugpjūtį visiems!
Ką geriausio liepą perskaitėt jūs?



trečiadienis, liepos 31, 2019

MERGINA IŠ ITALIJOS — Lucinda Riley

Apie Riley kūrybą tikrai nepasakysiu nieko naujo. Jos knygose visko daug, daug dramos, melodramos, paslapčių, neįtikėtinų veikėjų pasirinkimų ir kvailų sprendimų. Jei jau kuri rašytoja moka į beveik visus savo romanus sudėti naivias ir bestubures moteris - tai tik Riley. Šitas pastebėjimas negalioja Septynių seserų sagai, tačiau ir ten to silpnumo apraiškų nemažai. O skaitant šią tai ir norėjosi imti ir purtyti pagrindinę veikėją, kad jai tą svaigulį ir išpurtyt ir nukabinti rožinius akinius.
Vienuolikmetė Rozana gyvena vargingame rajone Neapolyje. Jos šeima valdo restoranėlį, kaip ir tikriems italams priklauso. Vieną dieną ten pasirodo šeimos draugų sūnus - garsus operos dainininkas Robertas Rosinis. Rozana, būdama dar vaikas... įsimyli. O Rosinis atranda, kad Rozana yra itin talentinga ir turi nuostabų balsą. Po tos popietės apsiverčia daugelio žmonių gyvenimai...
Man Riley vis tik kaip tiek popkornai ar riešutai apvalkale - suvalgai vieną, suvalgysi visus. Ir greitai. Šis romanas užkabino nuo pat pirmų puslapių, daug ką nuspėja, daug kas buvo akivaizdžiau matoma skaitytojui, nei patiems veikėjams, bet gal tame irgi yra savito žavesio. Mintyse tuos vargšus norisi pamokyti, pagrūmoti pirštu, parodyti jiems tai, kas akivaizdu, tačiau tuo pačiu supranti, kad tai neįmanoma.
Ir šiaip pagalvojus, Kazanova vyras ir moteris, dėl jo pametusi galvą, protą, savigarbą, paaukojusi karjerą ir viską, kas jai buvo svarbiausia. Labai jau stori rožinių akinių stiklai man pasirodė šiame romane. Tik kad visada lengviau viską kritikuoti stebint iš šalies, o kaip pats elgtumeis?
Žinoma ir vėl Riley rašė apie mano lankytas ir mylimas vietas šiaurės Italijoje - kaip man patinka knygose aptikti aprašomas tas vietas, kurias išvaikščiojau ir įsimylėjau pati! O kur dar paliestos meno temos, architektūra ir apskritai paveldo svarba.
Šį romaną Riley parašė prieš daug metų, išleido kitu vardu ir dabar, paprašyta leidėjų perleido darsyk. Mano nuomone, ne pats geriausias jos darbas, bet susiskaitė labai greitai ir skaniai.

https://www.tytoalba.lt/mergina-is-italijos