trečiadienis, sausio 30, 2019

BAIMĖ – Dirk Kurbjuweit


Koks jausmas yra augti nesaugioje aplinkoje? O koks jausmas yra kai suaugę žmonės gyvena savo namuose ir jaučiasi įbauginti? Ir dieną, ir naktį. Ir kai bandydami užtikrinti tą saugumo jausmą vaikams, jaučiasi tarsi jų rankos būtų surištos, o net įvairios institucijos nepadeda kovoje. Nes niekas fiziškai nesužeistas. Nuolatinė įtampa netraktuojama kaip įstatymo pažeidimas.
Architektas Tyfentaleris gyvena gana ramų gyvenimą su savo žmona ir vaikais, kol neatsikrausto į naują namą, kur pusrusyje po jų butu gyvena keistokas senukas. Kaimynas vardu Tiberijus netrunka pradėti keistai elgtis – siunčia architekto žmonai meilės laiškus, nešti pyragus, maltis po langais ir slapta stebėti… Tyfentaleris pradeda jaustis nesaugiai savo paties namuose, o  visai netrukus situacija pablogėja – kaimynas pradeda siuntinėti grasinančius laiškus, neva jie su žmona seksualiai tvirkina savo vaikus. Atrodytų normali šeima pradeda kovą – kreipiasi į visas įmanomas institucijas prašydami pagalbos… tačiau pagalbos iš niekur nesulaukia… o ir šeima turi labai nemažai problemų – vyras vengia žmonos, žmona isterikuoja…
Jau ne kartą esu kalbėjusi apie tai, jog tam tikros istorijos yra linkusios kartotis. Jei vaikystę praleidai apsuptas nesaugumo, tėvai tavęs nesuprato – itin tikėtina, kad vėliau gyvenime vėl atsidursi situacijose, kuomet abejosi viskuo ir visais. Bus tam pagrindas, ar jo nė nebus.
Šis romanas yra apie tai – apie baimę, kai augi namuose, o tavo tėvas kaupia ginklų kolekciją ir vaikus kone prievarta verčia eiti į šaudyklą ir mokytis šaudyti. Kai gyveni ramų gyvenimą, tačiau jį trikdo svetimas žmogus. Baimė, paranoja, moralė, žmogaus teisės, šeimos santykiai, įstatymų spragos, ir tiesiog ribos, kurias arba peržengi, arba ne. Visa tai yra šioje knygoje.
“Namai man buvo vieta, kur gali būti nušautas”
Pagrindinis knygos veikėjas man nuo pat pradžių neatrodė patikimas ar nuoširdus. Jis nebuvo  empatiškas, nuolat gyrėsi, pasakojo apie savo skaudžias praeitis per tokią… net nežinau kaip įvardinti, ironijos prizmę, ir kartais viską patiekdamas net gana sarkastiškai. O kai žmogus kalba apie skaudžius ir sudėtingus dalykus nuolat ką pašiepdamas, juo patikėti darosi vis sunkiau.
Pasiėmusi šią knygą nemaniau, jog ji man sukels tiek minčių, kiek sukėlė. O tai man patiko. Netikėta pabaiga, nors… aš nenumaniau, o gal tik save įtikinėjau, kad yra kitaip.
Ir man ko gero labiausiai patikusi mintis visoje knygoje:
“Nebeklausinėjo: kas tau? Nieko. Toks atsakymas yra baisiausias iš visų, jį reikėtų uždrausti ir draudimą įštvirtinti vedybų sutartyje, nes toks atsakymas beveik niekada nebūna teisingas ir verčia kitus jaustis bejėgiškai.”
Knyga sunkaus kalibro. Trileris? Detektyvas? Šeimos drama? Gal, drįsčiau teigti – viskas viename. Patiks, kam patinka painesnės ir intelektualesnės istorijos.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥