Pamenu save paauglystėje, kai būdavo situacijos, kai nemoki flirtuoti, tačiau prisigalvoji nebūtų dalykų, kad kažkas dėl tavęs eina iš proto, nes į tave pažiūrėjo... arba kai jau užaugi, atsiranda kitokie paranojos apsireiškimai: išeini iš namų ir pusę dienos nerviniesi dėl galimai neišjungto plaukų tiesintuvo... ar nerakintų durų... arba ta situacija, kai vakare guli lovoje ir kuri įvairias situacijas su skirtingomis atomazgomis...
Lygiai taip šiame romane iš proto eina Robertas. Vyresnio amžiaus vyras, užimantis svarbų mero postą Amsterdamo mieste, kai tik staiga pamato savo žmoną besikalbant su vienu iš pavaduotojų... Robertui sukyla pavydas ir jis yra visiškai įsitikinęs, kad žmona Silvija jį su juo apgaudinėja. Meras netrunka mintyse prisikurti scenarijų...
Didžiausia bėda ta, kad Robertas įsitikinęs dėl daug dalykų - kad joks pokalbis prie stalo nesitęs, jei jis jo nekurstys. Kad gatvėje visi nori jį kalbinti, su juo fotografuotis. Dar Robertas įsitikinęs, kad viską žino geriau už visus. Nesvarbu, jo kompetencija ar ne. Robertas žinos viską apie visus. Ir dar tą būtinai pabrėš.
Knyga buvo labai įdomi iki kažkur vidurio. Po to be proto pradėjo erzinti pagrindinis veikėjas. Kaip tokie žmonės gali užimti tokias pareigas? Galėčiau teigti, jog viskas labai hiperbolizuota, ir tikiu, kad toks ir buvo autoriaus tikslas, bet lygiai taip pat esu įsitikinusi, jog tokių klaikių žmoniu yra ir realiame pasaulyje. Arogantiškų. Be kruopelytės empatijos. Gal pasakysiu per stipriai, bet tam tikros rūšies sociopatas? Siužetinė linija apie Roberto tėvą gal netgi tai patvirtintų...
Bet kuriuo atveju, romane buvo apstu puikių minčių, kai kuo spėjau pasidalinti savo Instagram paskyroje. Kaip ir patiko, bet pabaigos man čia labai stipriai pritrūko.
Leidyklos dovana.
