penktadienis, sausio 18, 2019

SAFYRŲ PREKEIVIO PASLAPTIS – Dinah Jefferies


Po kelių rimtų knygų ir detektyvų ir šiaip visokių švenčių ir streso darbe man labai norėjosi kažko paprasto. O Dinah Jefferies rašo būtent tokias istorijas – neįpareigojančias, apie meilę, apie santykius, apie įdomias vietas ir, sakyčiau, netgi įdomius darbus dirbančius žmones. Kai pradėjau pažintį su šią autore, skaičiau „Arbatos plantatoriaus žmoną“ – pamenu, kad knyga man labai patiko, viskas buvo taip nenuspėjamai susukta, įdomu, ir tikrai įtraukė. Skaitant šią viskas buvo kiek kitaip... bet apie viską po truputį.
Luiza gyvena idealioje santuokoje. Atrodytų, idealioje. Ji nori vaikų, tačiau jos gyvenime persileidimai ją lydi vienas po kito... vyro problemos irgi vis iškiša savo nosį ir nori pasirodyti... bet vis viena – Luiza ir jos vyras bando iš visų jėgų. Arba taip tik atrodo, nes staiga jam žuvus avarijoje, Luiza sužino, jog jie gyveno tarsi atskirus gyvenimus...
Žinot, kokia mintis man sukosi skaitant šį romaną? Santa Barbara. Taip skyrelis – serija, skyrelis – serija. Tiek dramos, tiek gerų ir blogų veikėjų, ir tie antagonistai tokie... be charakterio... aišku, dar būtų galima ilgai ginčytis kurie iš veikėjų čia buvo blogi, o kurie geri. Buvo labai įdomu skaityti vien tam, kad sužinoti kas bus toliau, nors ir buvo galima nesunkiai viską nuspėti. Autorė atsargiai (o gal ir nelabai) vis mėtė užuominas tai apie vieną, tai apie kitą dalyką – pastabesnis skaitytojas netrukus suprastų kur čia šuo pakastas (ups) ir kame visa romano esmė.
Labai paprasti dialogai. Dar vis nesuprantu, ar gerai, ar blogai. Bet kuriuo atveju – norėjau pailsėti nuo streso – pailsėjau. Norėjau lengvos knygos – gavau lengvą. Ar man šiek tiek per „skysta“? Tikrai taip. Ar būčiau daug ką keitusi, gal net mažinusi apimtį, kad tik liktų kuo mažiau beprasmių pokalbių? Garantuotai. Taip vietomis jau net atkreipdavau dėmesį į tai, kad autorė gilinasi į nereikalingas detales.
Pagalvojus, ar galėtum taip greitai žengti į priekį po vyro žūties? Kad ir vyras buvo parazitas. Ar galėtum? Tai va, tokių nemažai dalykėlių pamąstymui, nes man kažkaip atrodo, kad jei tikrai labai myli žmogų, o jo netenki (nesvarbu, miršta, šiaip išsiskiriant, ar pameta), na negali savęs taip greitai paruošti kitiems santykiams... ech... nenoriu daugiau ką sakyti, kad neatskleisti siužeto... bet vis tiek apie tai galvoju.
Lengvas romanas. Daug dialogų. Aprašoma graži gamta. Nuspėjama, bet gal tuo ir visai žavi istorija. Norite pailsinti smegenis, knyga puikiai tam tiks.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥