Tikėsite
ar ne, keistokai pradėjau metus. Naujųjų Metų naktį mes su draugėmis kalbėjomės
apie mirtį, laidotuves, operacijas ir kūno dalis (viena draugių dirba
operacinėje, tad nieko nuostabaus). Ir kaip tyčia tuo pat metu skaičiau pirmąją
šių metų knygą. „Tai, ko netekome ugnyje“ – makabriška, vietomis šlykšti,
vietomis varanti neviltin knyga, kitus kartus priverčianti dairytis aplink,
žiūrėti palovin ar nedrąsiai naktį vaikščioti net ir savo namuose.
Knyga
ypač gerai įvertinta kritikų, o pati autorė teigia, jog visad sapnuoja košmarus
– vieni nuolat kartojasi, kiti būna kai kurių tęsiniai... tad visiškai
nestebina, jog autorė sugebėjo parašyti dvylika itin itaigių ir paveikių
istorijų.
Kas įdomiausia,
čia kalbama apie daug ką – viskas tarp eilučių, neatskleistos priežastys,
didelė dalis istorijų neturi ir labai aiškios atomazgos, tačiau nuo to
nepasidaro mažiau kraupu. Užgriebiama
nemažai istorinių ar politinių įvykių; socialinių problemų.
Vis tik
man labiausiai patiko „Murzinas berniukas“ – kraupi, skaudi, vietomis šlykšti
istorija, kurią, kiek pastebėjau, kalbėdami apie šią knygą pamini dauguma. Kita
labai patikusi buvo „Adelės namas“ – o dievai. Net šiurpas po kūną lakstė. „Petiso
Orechudo apsireiškimas“ su tokia pabaiga, kad perskaičiusi kone pradėjau
melstis, kad būtų vienaip, o ne kitaip. Ir dar labai patiko „Kaimyno patijas“. Nežinau
dėl ko, gal dėl to mistinio elemento, gal dėl įtaigumo, gal dėl tos aštrios ir
visai nepaslėptos baimės, kuri juntama visą istoriją.
Man asmeniškai
vienos patiko labiau, kitos mažiau. Ką galiu pasakyti – valgant jų skaityti
nerekomenduoju. Jei laukiatės ar turite mažų vaikų, ar tiesiog esate labai
jautrus žmogus – siūlau praleisti bent pusę jų. Jei mėgstate mistines
istorijas, siaubo filmus, Stephen King kūrybą – ši knyga kaip tik jums. Beje,
nelabai mėgstu nei vieno iš šių – tačiau knyga man tikrai patiko ir pati
nustebau kaip greitai ją perskaičiau.
Leidyklos dovana.
