šeštadienis, sausio 05, 2019

VANDENS ISTORIJA - Maja Lunde

Aaaaaa, aš ir vėl kunkuliuosiu. Nes čia nekunkuliuoti neįmanoma. Vakar baigiau šią knygą, o šįryt stotelėje užmačiau tuščių narvų reklamą/iniciatyvą ir šiaip vištas. Ir, žinokit, užsiutau. Pasaulyje yra daug didesnių problemų, nei vištos. Ir tos problemos liečia ŽMONES. Aš žinau, kad egzistuoja mitybos grandinė, išnykus vienoms rūšims, išnyks ir kitos, bet po velnių, kai su sese visą vakarą kalbamės kokiai šeimai norime padėti vėl (po visai sėkmingos iniciatyvos parduodant knygas surinkti pinigėlių Linai) ir kaip tą padaryti, aš lauke pamatau, kad kažkas skyrė begales laiko, dizainerius, kaštus popieriui ir pan. dėl vištų. VIŠTŲ. Ar jūs čia juokaujat??? Kai pasaulyje vyksta globalinis atšilimas, o šis terminas net kažkiek ir primirštas. Bet šią vasarą pamenat turbūt visi, nebuvo šalta, ane? Kai iš tiesų daugelis pasaulio vietų neturi prieigos prie vandens. Kai žmonės dėl to miršta. ŽMONĖS. Kažkas rūpinasi vištomis. Skalpuokit mane, ir žinau, kad skalpuosit. Bet žmonės yra aukščiau. Nors tu ką. Nelaiku man tas plakatas pasitaikė...
2017 metai. Signė plaukia savo nediduke jachta iš pačios Norvegijos šiaurės į Prancūziją, kad įrodytų savo jaunystės meilei savo tiesas – ledynai tirpsta, ir tai yra problema. 2041 metai, Prancūzija – Davidas su dukrele atskririamas nuo žmonos su sūneliu, abu atsiduria pabėgelių stovykloje, kurioje sąlygos tiesiog antisanitarinės, maisto stinga, vanduo normuojamas, o su kiekviena diena situacija tikrai ne geryn... Davidas su dukryte vaikšto, eina laukais ir netrunka aptikti Signės jachtą...
Vandens istorija. Dar viena distopija. Ne tokia įtaigi, kaip bičių knyga, ir veikėjai ne tokie stiprūs, nors Davido dukrelė buvo ne iš kelmo spirta. Romano pradžia mane labai kabino, greitai skaitėsi. Vidurys pasirodė toks... nežinau... nesupratau, kokia buvo esmė, prasmė, kodėl buvo pasakojami tam tikri dalykai... pabaiga vėl puiki, palikta vietos interpretacijoms, arba galų gale net leista veikėjui suprasti tą pabaigą kaip pačiam norisi... gražiai užbaigta. Nenusaldinta.
Kai skaičiau „Bičių istoriją“, man mintyse vis iškildavo daug minčių, prisiminimų. Nei Signės siužetinė linija, nei Davido rūpesčiai manęs kažkodėl taip stipriai nepalietė. Na nėra vandens. Nėra. Apsinuodijo vaikas – na apsinuodijo. Taip keistai... skaitai, atrodo, atjauti, supranti, tačiau vis tiek užjausti nesigauna. Nors esu kažkada galvojus, kad mirsiu, kai 40 laipsnių karštyje neturėjau vandens... buvau toje situacijoje. Žinau. Bet skaitant tas prisiminimas nepadėjo labiau įsijausti į istoriją.
Kaip pradžioje kunkuliavau, tai pasakysiu dar – rūpinkimės vieni kitais, nesikiškime į kišenes maišelių parduotuvėje... nedėkime vieno apelsino į maišelį... nusipirkime gertuves vietoje to, kad perkame buteliukus kaskart panorėjus atsigerti... nėra taip sunku. Juk jei Maja Lunde sukūrė siužetą apie labai netolimą ateitį, tai kalbame apie savo vaikūs. VAIKUS. Apie žmones, kurie gali atsidurti lygiai tokioje pačioje situacijoje, kurioje atsirdūrė Davidas. Aš labai tikiuosi, kad skaitysit. Ir kad bent jau privers susimąstyti. O jei jau susimąstysim, gal ir koks vienas kitas pokytis jūsų rutinoje jau duos daug. Gal metais, gal dvejais atitolins tą baisingą sausrą ir vandens trūkumą.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥