antradienis, vasario 05, 2019

SUGRĄŽINTOJI – Donatela di Pietrantonio


Tai štai – prisipažįstu – esu visiška ištiželė ir mane ši knyga sugraudino ir sukėlė daug emocijų. Paskutiniu metu dažnai tokios knygos man patenka į rankas, prieš skaitydama būnu pasiskaičiusi atsiliepimų ir galvoju, kad verksiu... ir ne. Slogutis apima, ir tiek. O šioji tikrai graudi ir skaudi. Net esu tikra, kad patiks mano mamai (kas mane ilgiau sekat, jau žinot, vis pasibėdavoju, kad kas mane sužavi – mama netrunka numesti, tai va, mamyt, galėsi skaityt).

Trylikametė mergaitė iš savo tetos ir dėdės namų staiga netikėtai grąžinama mamai, kuri ją paliko dar kūdikį. Kuomet ji augo mylima, jai nieko netrūko, buvo rūpinamasi, kad ji tik galėtų mokytis ir būtų sveika, viskas apsiverčia. Jai visiškai naujuose namuose šilumos nerasta: mama jai abejinga, tėvo nebūna namie, o jei ir būna, nekalba. O kur dar trys broliai ir sesutė, su kuria jos dalinasi lova, o mažoji naktimis miega baloje... nuolat trūksta maisto, šilto vandens, švarių rūbų.

Tai tiesiog romanas apie gyvenimą. Su visokių rūšių prieskoniais, kaip ir priklauso Itališkam kūriniui. Ir jame visko yra daug – ir tos keistos, nerangios paaugliškos meilės ar simpatijų, kai mergaitė dar visiškai vaikas ir netgi tas jausmas pilvo apačioje ją trikdo ir ji nesuvokia kodėl ir kaip... ir nebūtų veiksmas Italijoje, jei nebūtų kalbama gana daug apie maistą, jo ruošimą – man visai patiko, nors to maisto šioje istorijoje ir nebuvo itin daug...

Visą knygą nepaprastai žavėjo sesučių vienybė. Skaičiau, kėlė šypseną, buvo jauku ir gera. Nes argi tu įprastai taip greitai susidraugauji su nauju žmogumi, įsileidi jį į savo širdį ir lovą? O čia, tiesiog vaikai labai gera skaityti apie tuos tvirtus santykius.

Aš labai norėčiau paanalizuoti veikėjų veiksmus. Ir pasipiktinti, bet to nedarysiu, nes atskleisiu jums romano esmę, o malonumo gadinti aš nenoriu. Tik galiu viena pasakyti – vaikai yra didelis sprendimas. Nesvarbu, kokiu būdu jie atsiranda jūsų namuose, šeimose, širdyse. Negalima jų mėtyti vėtyti kaip papuola. Man ši knyga priminė senuosius kūrinius – tokius kaip „Čiauškutė“, „Viešnia iš šiaurės“, „Džeinė Eir“ – tik šiek tiek trumpesnė, gal labiau koncentruota istorija, tačiau tas našlaitės santykis su aplinka atskleistas čia buvo ne ką prasčiau.




1 komentaras:

  1. Be galo jautri knyga, įtraukusi mane iki pat pirštų galiukų... Perskaičiau per keletą valandų ir dar ilgai negalėjau jos paleisti iš savo minčių... Rekomenduoju

    AtsakytiPanaikinti

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥