Tai
štai – prisipažįstu – esu visiška ištiželė ir mane ši knyga sugraudino ir
sukėlė daug emocijų. Paskutiniu metu dažnai tokios knygos man patenka į rankas,
prieš skaitydama būnu pasiskaičiusi atsiliepimų ir galvoju, kad verksiu... ir
ne. Slogutis apima, ir tiek. O šioji tikrai graudi ir skaudi. Net esu tikra,
kad patiks mano mamai (kas mane ilgiau sekat, jau žinot, vis pasibėdavoju, kad
kas mane sužavi – mama netrunka numesti, tai va, mamyt, galėsi skaityt).
Trylikametė
mergaitė iš savo tetos ir dėdės namų staiga netikėtai grąžinama mamai, kuri ją
paliko dar kūdikį. Kuomet ji augo mylima, jai nieko netrūko, buvo rūpinamasi,
kad ji tik galėtų mokytis ir būtų sveika, viskas apsiverčia. Jai visiškai
naujuose namuose šilumos nerasta: mama jai abejinga, tėvo nebūna namie, o jei
ir būna, nekalba. O kur dar trys broliai ir sesutė, su kuria jos dalinasi lova,
o mažoji naktimis miega baloje... nuolat trūksta maisto, šilto vandens, švarių
rūbų.
Tai
tiesiog romanas apie gyvenimą. Su visokių rūšių prieskoniais, kaip ir priklauso
Itališkam kūriniui. Ir jame visko yra daug – ir tos keistos, nerangios
paaugliškos meilės ar simpatijų, kai mergaitė dar visiškai vaikas ir netgi tas
jausmas pilvo apačioje ją trikdo ir ji nesuvokia kodėl ir kaip... ir nebūtų
veiksmas Italijoje, jei nebūtų kalbama gana daug apie maistą, jo ruošimą – man
visai patiko, nors to maisto šioje istorijoje ir nebuvo itin daug...
Visą
knygą nepaprastai žavėjo sesučių vienybė. Skaičiau, kėlė šypseną, buvo jauku ir
gera. Nes argi tu įprastai taip greitai susidraugauji su nauju žmogumi,
įsileidi jį į savo širdį ir lovą? O čia, tiesiog vaikai labai gera skaityti
apie tuos tvirtus santykius.
Aš
labai norėčiau paanalizuoti veikėjų veiksmus. Ir pasipiktinti, bet to
nedarysiu, nes atskleisiu jums romano esmę, o malonumo gadinti aš nenoriu. Tik
galiu viena pasakyti – vaikai yra didelis sprendimas. Nesvarbu, kokiu būdu jie
atsiranda jūsų namuose, šeimose, širdyse. Negalima jų mėtyti vėtyti kaip
papuola. Man ši knyga priminė senuosius kūrinius – tokius kaip „Čiauškutė“,
„Viešnia iš šiaurės“, „Džeinė Eir“ – tik šiek tiek trumpesnė, gal labiau
koncentruota istorija, tačiau tas našlaitės santykis su aplinka atskleistas čia
buvo ne ką prasčiau.
Leidyklos dovana.
