Kailė gyvena idealų gyvenimą. Planuoja ateitį, o vestuvių pasiruošimas įgavęs patį įkarštį – likę išsiųsti pakvietimai ir mažos detalės... jos būsimas vyras Rajanas – puikus, nuoširdus vyras, atsidavęs Kailei. Tačiau viskas susikomplikuoja kuomet Kailė netyčia sutinka savo jaunystės meilę Keidą– buvusį itin populiarų prodiuserį, kuris šiandien – apšepęs benamis. Po dvylikos metų nesimatymo Kailė privalo išgelbėti savo buvusią meilę ir išsiaiškinti, kas nutiko, kad sėkmingas ir jaunas vyras tiesiog išgaravo nuo žemės paviršiaus?
Ko galima tikėtis iš Sarah Jio romano? Skaičiau seniai seniai jos knygą „Kovo žibuoklės“ – net nepamenu apie ką ji buvo... skaičiau ir „Pajūrio trobelė“ – labai patiko, iki šiol apie tą knygą pagalvoju. Į kurią kategoriją įkris šioji? Manau su kovo žibuoklėmis ir kitais lengvais skaitiniais, kuriuos sukremti kaip sėmkes ir po kelių savaičių konkretaus siužeto neatsiminsi. Man tikriausiai reikėjo emocinio ir literatūrinio poilsio. Pastarosiomis dienomis numečiau ne vieną ir ne dvi knygas, tiksliau, atidėjau šalin, nes prasidėjo neskaitadieniai... arba šių dienų (savaičių) įspūdžiai neleidžia susikaupti. Todėl ir ėmiau šią knygą, skaitant nereikėjo per daug mąstyti, buvo įdomu ir gražiai papasakota jautri meilės istorija (os). Viskas nuspėjama nuo...iki. Puikiai jaučiau kaip viskas baigsis, tiesiog negali nejausti ir nenorėti, kad visos kortos sukristų į vietas.
O dabar apie sudėtingąją knygos dalį. Kaip ir pagrindiniai knygos veikėjai esu ne kartą ir ne du susimąsčiusi apie benamius. Mes matome gatvėje pinigų prašantį žmogų, bet kažkas juk prie to turi privesti? Turi juk nutikti ne patys geriausi ar maloniausi dalykai, kad žmogus, susitaikęs su savo sunkiu likimu tiesiog sėdėtų ištiesęs delną. Tikrai tikiu, kad didesnė dalis be namų likusių žmonių jų neteko dėl priklausomybių, ar tai būtų narkotikai, ar lošimas, ar alkoholis. Bet yra ir ta nedidelė dalis žmonių, kuriems išties reikia pagalbos, o niekas rankos jiems netiesia ir neties. Gaila, skaudu. Apie šiuos dalykus autorė kalba daug, jie akcentuojami ne kartą ir ne du per visą romaną. Aš nesakau, kad reikia duoti kiekvienam prašančiam – tikrai ne. Bet jei kartais iš suvargusios bobutės nusipirksime puokštelę ar įmesime eurą tikrai badaujančiam, manau tikrai skurdesni nuo to netapsime.
Patiks visiems tos pačios Sarah Jio gerbėjams, Montefiore mėgėjams ir tiems, kam reikės kūrinio atsipalaidavimui.
