ketvirtadienis, kovo 14, 2019

APŠVIESTOJI - Tara Westover

Tara gyvena mormonų survivalistų šeimoje. Despotas tėvas visus vaikus verčia dirbti rūšiuojant metalo laužą, niekas neina į mokyklą, neturi asmens dokumentų, nevaikšto pas gydytojus, nebendrauja beveik su niekuo už jų kiemo ribų. Pasaulyje jie yra niekas, patys net nežino, kurią dieną kuris gimęs. Mama dirba pribuvėja, tėvas kasa bunkerius ir yra įsitikinęs, jog artėja pasaulio pabaiga. Visi vaikai auga su iškreipta pasaulėžiūra, tačiau Tara nuolat sau mintyse kelia įvairius klausimus ir vieną dieną įsigija algebros vadovėlį, kuris, sakyčiau, pakeičia jai gyvenimą...
Žinau, kad išsiplėsiu kalbėdama apie šią knygą. Ir labai norėčiau daug kalbėti apie religiją, bet to nedarysiu iš pagarbos autorei. Pasižiūrėjus vieną interviu supratau jos perspektyvą – net ji pati nieku gyvu nenorėjo parodyti, jog mormonų religija yra kažkuo bloga. Bet mintyse sukasi begalės kitų dalykų. Pavyzdžiui – izuoliuotos mormonų gyvenvietės, kuriose tokių atvejų, apie kokius ji kalba, apstu. Kur vyras ar brolis gali skriausti, kankinti mažesnius už save šeimos narius. Toks jausmas, kad ta izoliacija ir slaptumas atsiranda vien tam, kad būtų lengviau tokius dalykus užglaistyti. Ir aš nekalbu tik apie mormonus, yra be galo daug kitokių bendruomenių, kuriose vyksta baisūs dalykai, atskirtis, žmonės , ypač bejėgiai vaikai neturi pasirinkimo, nesimoko, tad nežino, jog gali būti kitaip. Kur moteris yra „žemiau plintuso“ (nežinau iš kur ši frazė, bet ji čia taip tinka...), kur ta patriarchija taip skaudžiai kerta visiems aplinkiniams.
Kažkada skaičiau romaną apie amišų bendruomenę. Situacija panaši, valdymas panašus. Tik skaitant apie tokias bendruomenes man visada kyla klausimas, kodėl žmonės tą pasirenka, kai pasaulis taip tobulėja? Kodėl norima atitrūkti nuo medicinos, skiepų, mokslų ar patogumų ir gyventi kaip senais laikais? Ne veltui vyko evoliucija ir mes vaikštome stačiomis. Ne veltui žmonės paaukoja savo gyvenimus, sveikatą ir visus išteklius, kartais net praranda sveiką protą, kad sukurtų kažką, kas padės, kažką, kas palengvins gyvenimą. Tad kodėl, po velnių, atsiranda tokių, kurie įsikanda vienos tiesos, jos nepaleidžia ir kankina artimus sau žmones? Juk jei manai, kad skiepai blogai – nesiskiepyk. Bet nerizikuok savo vaiko gyvybe. Jei manai, kad Dievas visus išgelbės, neišimk visų saugos diržų iš mašinos, neva „angelai neskris lėčiau nei mes“. Jei kažkas patiria didelę trauma, nesitikėk, kad Dievai sustabdys smegenų kraujavimą... ir daug daug panašių situacijų, kai tas tikėjimas, paranoja, įsitikinimai verčia kitus kankintis! Ir žinau, jog kalbant apie Taros tėvą veikė ir kiti veiksniai, nelabai noriu atskleisti, bet vis tiek, kodėl niekas nieko nesakė? Kodėl niekas nesikreipė aukščiau? Juk užtektų paskambinti 911. Atsakymas – baimė. Aš kitokio nerandu.
Tėvo personažas man buvo kaip ta piktžolė, rauni, atrodo, o dar labiau bujoja. Visą knygą tikėjausi, kad jis nusibaigs, tačiau kartu bijojau, kad pribaigs ir kai kuriuos šeimos narius kartu. Bet viskas susidėliojo ne taip, kaip būčiau norėjusi.
Ir baisiausia dalis, smegenų plovimas. Amžinas, nesustabdomas, ir kas blogiausia, veiksmingas kaip jokia kita priemonė. Tik tam tikrų atsitiktinumų dėka Tara nusprendžia pasipriešinti tėvui, sužino, kad egzistuoja visai kitoks pasaulis už jų kiemo. Įgauna išsilavinimą, apie kokį daugelis tik pasvajotų. Tarsi įrodydama sau ir kitiems, kad „aš galiu, aš stipri“. Evoliucionuojant Taros asmenybei, jai bręstant, nusprendžiant eiti savo pasirinktu keliu, negalėjau nesigraudinti. Pradžia man buvo tokia sunki, emociškai jaučiausi sugniuždyta, nenorėjau į rankas imti knygos dėl ten aprašomos neteisybės ir žiaurumo.
Žinau, jog šiuo metu ši knyga yra labai visų skaitoma. Apie ją daug kalbama. Tarsi fenomenas. Bet juk taip ir yra. Labai nedaug kas pasiryžta pasipriešinti patiems artimiausiems žmonėms ir ta istorija pasidalinti su pasauliu. Pagarba ir padėka autorei už tai. Už motyvaciją, jog net ir tamsiausiam kelyje galima surasti takelį, kur bus ta lemputė, tas įkvėpimas, ta šviesa, idėja. Ir apsišviesti.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥