Ši knyga mane privertė pasijusti labai kvaila. Ir tai nėra blogai, nes man patinka mokytis, sužinoti ką nors naujo ir įdomaus. Viskas taip sudėliota, kad ūch, perskaičius knygą bėgi skaityti kitų žmonių atsiliepimų ir įžvalgų, kad tik atrastum dar ką nors naujo ar kažką, ką pražiopsojai, neužčiuopei skaitydamas pats. Viskas šioje knygoje yra apie priežastis ir pasekmes, veiksmą ir atoveiksmį.
Knygos siužetas išmėtytas per devynis taškus, istorijas pasakoja devyni pasakotojai, pradedant nuo sektanto Okinavoje ir keliaujant vakarų kryptimi iki Niujorko.
Kiekvienas pasakotojas turi savo istoriją, savo aplinkybes, savo priežastis ir planus. Ir skaitant tokia nuojauta – viskas čia kažkaip susiję, kitaip negali būti. Ir tada staiga pradedi pastebėti smulkmenas, meistriškai Mitchello užmaskuotas ir paslėptas tekste arba net tarp eilučių. Kai Šventojo kalno papėdėje gyvenanti senutė atrodo niekuo dėta, vėliau supranti esmę... kai Ermitažo darbuotoja įsivelia į machinacijas, vėl pradeda aiškėti smulkmenos.
Pradžioje buvo labai įdomu skaityti. Ties viduriu labai stipriai kankinausi. Mongolijos skyrius mane pribaigė. Migdė. Nieko nesupratau. Ir tada įvyko lūžis ir viskas vėl pamažu skleidėsi kaip vandenin įmerkta Jericho rožė... lėtai, bet pamažu atskleisdama visus sluoksnius. Galėčiau, žinoma, apibėgti visus skyrius ir pakalbėti apie visus margus ir įstabius veikėjus, bet paliksiu skaitymo malonumą ir atradimo džiaugsmą būsimam skaitytojui.
Atskleisiu paslaptį. Jei jus gąsdina pavadinimas ir aprašymas, o dar ir fantastikos nemėgstate, tai čia dar vienas iš tų kūrinių, kur viskas kaip ir fantastika, bet tik pabaigus knygą viskuo suabejoji ir suvoki, kad gal čia jos mažokai ir buvo... arba ne joje esmė. Hario Poterio lazdelių mosavimo čia nebus. Čia labai intelektualiai bus papasakota apie žmoniją ir tai, kaip mes patys sau kasamės gilius griovius, duobes, šulinius ir patys vėliau iš jų kapanojamės.
Paskutiniai skyriai man asmeniškai buvo bomba. Viskas taip sukrito į vietas. Ir skaičiau greitai, tai kvėpuodama, tai pamiršdama įkvėpti. Nejuokauju. Labai būčiau norėjusi, kad tokia būtų visa knyga, bet deja, man aiškumo vietomis pritrūko, nors net neabejoju, kad autorius nenorėjo atskleisti visų kortų iškart.
Leidyklos dovana.
