sekmadienis, balandžio 07, 2019

KOL NEPRIKLAUSĖME JUMS - Lisa Wingate

TADA: Rilė gyvena valtyje su tėvais, kuriuos vadina vardais ir trimis sesutėmis ir broliuku. Kadangi mamos gimdymas komplikuojasi ir dvynių paleisti į pasaulį ji išvyksta į ligoninę, vaikai lieka vieni namuose – laive. Netrukus prisistato policininkai ir visus vaikus pasiima, prižadėdami, jog nuveš juos tiesiai į ligoninę pas mamą ir tėtį. Vaikai netrunka suprasti, kad viskas yra kiek kitaip. DABAR: garbaus politiko šeimoje užaugusi Eiverė staiga susipažįsta su keista senole ir po šio susitikimo pradeda skleistis kraupios šeimos paslaptys...
Dar viena knyga, kuriai buvo labai aukštai iškelta kartelė. Goodreads apdovanojimai, bendras vertinimas labai aukštas, istorija iš aprašymo intriguoja: kuomet Europoje vyksta karas, Memfyje ir aplink vyksta ne ką tragiškesni dalykai. Džordžija Tan yra įsukusi tokio stiprumo tinklą, kad nepavyksta išsprūsti niekam. Ji, pasitelkusi teisėsaugos ir politikų pagalbą grobia vaikus. Apsimeta socialiniais darbuotojais, policija, ir grobia vaikus neįtikėtinais mastais ir aplinkybėmis. Baisiausia, kad vaikus grobia ir organizuotai iš ligoninių – gimus vaikui tėvams yra pasakoma, kad vaikas neišgyveno, pasinaudojama jų silpnumu ir susirenkami parašai, neva jie atsisako vaiko. Vaikui pakeičiami ar sukuriami vardai ir jie patenka į ponios Merfi valdomus „vaikų namus“. Jokios higienos, jokios priežiūros, tik gąsdinimai, grasinimai, kartais kankinimai ir mirtys. Manote atskleidžiu knygos siužetą? Oj ne, pasakoju apie realybėje vykusius dalykus. Kas buvo daroma su vaikais? Jie buvo parduodami pasiturinčioms šeimoms. Parduodami. Kaip prekė, pagal skelbimą laikraštyje.
Jei tik kas paremta tikrais faktais, skaitysiu su didžiuliu malonumu. Ir dar vėliau skaitysiu plačiau, pasidomėsiu. Taigi, Džordžija Tan buvo tikras asmuo, tikras monstras, autorė net vardo nekeitė. Rilė ir jos šeima, kita vertus, išgalvoti personažai, tačiau tikrai ne mažiau tikri. Įdomiausia, Džordžija Tan niekada nestojo prieš teisingumą ir neatsakė už savo nusikaltimus.
Sunku buvo skaityti vietomis, aš tokia ištižusi esu, mane greitai galima sugraudinti, ypač kai skriaudžiami vaikai. Niekuo dėti vaikai. Žinoma, labai stėbėjausi, kad jie nesipriešino, iki kol pamačiau, kas gali nutikti, jei pasipriešins. Liūdna, labai net, kažkaip slogumas toks nepalieka perskaičius.
O dabar apie tai, ko nesupratau. Kam išvis buvo reikalinga ta Eiverės linija? Tas šokinėjimas per du laikus? Pirmus šimtą puslapių išvis nesupratau kam skaičiau, nes ten apie tėvo politiką ir jų giminę ir šiaip tokius visiškai nereikšmingus dalykus, apie kuriuos vėliau nė nebuvo užsiminta. Svarbiausia buvo Rilė su savo sesėmis ir broliu bei „vaikų namai“ – mano labai subjektyvi nuomonė, nes visa kita... suprantu, kad parodo „kas būtų, jeigu būtų buvę kitaip“, bet vis tiek... gerą, stiprią istoriją tarsi „praskiedė“ kažkokiais šių laikų politiniais žaidimėliais ir šeimos problemomis. Ir pabaigoje tam tikri dalykai, taip neaiškiai. Skaičiau ir mąsčiau, ir knygą varčiau pirmyn atgal, kol sukrito kortos į vietas.
Geras romanas, nes sužinai be galo daug visko naujo. Nes prieš gaunant šią knygą net neįsivaizdavau, kad tokie dalykai vyko, kad ne tik vergus pardavinėjo kadaise... įkeliu nuorodą į trumpą dokumentinį klipuką, jei sudomins, tikrai turėtų patikti ir pats romanas. Neįprasta tema, kitokia ir istorija.
O man dabar širdelę spaudžia...



1 komentaras:

  1. Dėkoju Brigita, pasidalinsiu su savo knygyno skaitytojais jūsų įžvalgomis.

    AtsakytiPanaikinti

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥