Irisė gyvena su vyru, turi du suaugusius vaikus ir skausmą. Nepakeliamą, niekur nedingstantį skausmą. Prieš dešimt metų Irisė pateko į teroro išpuolį – iki šių dienų jos kūnas surinktas iš dalelių ir suveržtas varžteliais... prie viso to skausmo prisideda atsakomybės reikalaujantis darbas valdant mokyklą, vyras, kuriam labiau rūpi šachmatai nei šeima, dukra, kuri eina neaiškiais keliais. O kaip vyšnia ant torto, atsiranda sena Irisės vaikystės meilė Eitanas, staiga vieną skausmą pakeičia kitas...
Sulaukiau pastabų, kad per mažai giliai kapsčiau po „Meilės gyvenimą“ – analizuoju ir kalbu tiek, kiek man atrodo tinkama; tiek, kiek manau galinti atskleisti negadinant kitam, būsimam, skaitytojui malonumo. Jei išanalizuosiu iki smulkmenų, kitam nebebus reikalo skaityti, o čia ne teksto suvokimas mokykloje.
Ar čia daug religijos, metaforų, alegorijų? Tikrai taip. Juk kalbame apie Izraelį. Jų šventieji raštai buvo nuolat cituojami, minimi. Knygoje stebino tas požiūris, kad arba viena, arba kita. Nebus taip, kad galėtų dalykai vienas kitą papildyti. Ir šitas požiūris skaitytoją gali nuvaryti į depresiją.
Buvo ir situacija kuomet kilo mintis: Zeruya Shalev kartais rašo apie tai, ką mes kartais visi pagalvojame, tačiau garsiai niekada to nepasakytume. Tiesiog mintis, kuri galbūt yra logiškai paaiškinama, suprantama, tačiau amorali, neteisinga... kad ir ta akimirka, kai įvykus nelaimei, Irisė susirūpina, ar Eitanui viskas gerai, o nė nepagalvoja apie savo vyrą ir vaikus. Bet čia tik vienas iš pavyzdžių. Galima pagalvoti apie situacijas, kuomet mamos labai pavargsta ir mintyse trenkia vaiką, išeina pro duris, viską palieka... galima pagalvoti apie paprastesnius dalykus, kai turi vyrą, jį myli, tačiau pamąstai, kad va – anas visai nieko... visiems būna. Tik niekas apie tai nekalba.
Knygoje tokie žmogiški dalykai apkalbami... tie kaltinimai: kas būtų, jeigu būtų, dėl teroro akto... ir nesibaigiantys klausimai su tuo kaltinimo atspalviu...
Ir tikriausiai įdomiausia dalis pasirodė motinos ir dukters santykiai. Tas viena kitos gelbėjimas, ir kaip viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Taip įtaigu, skaičiau, puslapius verste verčiau... galėčiau ir išsiplėsti, bet to nedarysiu.
„Skausmas“ man daug labiau patiko nei „Meilės gyvenimas“. Šioji irgi slogi, bet man pasirodė gerokai stipresnė, išbaigta, o niekas iš veikėjų neerzino.
Leidyklos dovana.
