antradienis, gegužės 28, 2019

KAI VISKAS PASAKYTA - Anne Griffin

Sako, visada apie viską reikia pradėti kalbėti nuo gerų dalykų. Tai čia pasielgsiu atvirkščiai ir iškart apsaugosiu visus, kurie apie knygą sprendžia iš jos viršelio. Tiek viršelis, tiek pavadinimas, banalūs. Taiklūs, bet belenkaip banalūs ir netraukiantys. Knygyne man akis neužkliūtų, nors viršelis beveik neoninis. Tai štai, draugai ir skaitytojai – nepakibkit ant šito nudilusio kabliuko, nes knyga visiškai verta kiekvieno žmogaus dėmesio. Čia kai perskaitai „Antradieniai su Moriu“ ar ką nors iš Seethalerio ir žinai, kad daug metų apie ją vis pamąstysi. Tai ši knyga tokia pati – atrodo, nieko per daug ypatingo, bet širdyje liks ilgam.

84-rių metų senukas Morisas sėdi viešbučio bare ir vieną po kito užsisako penkis gėrimus. 
Kiekvienas gėrimas – tarsi tostas, skirtas pagerbti tam tikriems žmonėms jo gyvenime, tačiau kartu su tais gėrimais senučiukas papasakoja savo gyvenimo istoriją... pasidžiaugia už puikiai praleistą gyvenimą, pasidalina prisiminimais apie sutiktus žmones, priešus, sukurtą šeimą, prarastus jam brangius žmones ir tiesiog mąsto... apie viską, apie visus.

Šios istorijos man labai gerai susirezonavo su praeitą savaitę skaityta „Laiškai, kurių niekada negausi“ – čia buvo atvirkštinė knygos versija – žmogiškos, jautrios temos ir istorijos, tik iš vyriškos perspektyvos – tėvas viską pasakoja sūnui. Ir vėl buvo paliesta daug svarbių dalykų, tokių kaip vyrų stiprybė-silpnumas, netektys, vaikai, santykiai su žmona; nemažai kalbama ir apie vaikystėje padarytus, atrodo, nereikšmingus sprendimus, ir tai, koks šleifas vėliau velkasi per gyvenimą... galėčiau pasakoti ir pasakoti, tačiau su kiekvienu tostu, kiekviena taure ir kiekvienu veikėju atsirasdavo naujos taisyklės, naujos problemos ir vis kiti džiaugsmai.

„Argi ne įdomu, argi neverta aprašyti, kaip sąmonė nusprendžia, ką prisiminti, o ką pamiršti?“

Jei jums būtų likę gyventi labai mažai. Pagalvokite, ar rastumėte penkis žmones, už kuriuos galėtumėte pakelti po taurę prieš mirtį? Už tokius žmones, kurie pakeitė jus, pakeitė jūsų gyvenimą tokia linkme, jog niekada apie tai nė nebūtumėte susimąstę... aš pati labai norėčiau savo gyvenimo pabaigoje turėti tokių žmonių. Ir lygiai taip pat, manau, kiekvieno iš mūsų siekiamybė turėtų būti, kad tostus kas nors keltų ir už mus...

Puiki knyga. Gražiai parašyta, gal ne iš tų optimistiškų istorijų, bet vis tik, tokia žmogiškai paprasta ir įdomi, manau net nesvarbu kas ir kokiomis aplinkybėmis ją skaitys, visi pasiims kažką gero ir nukeliaujančio tiesiai į širdį.




penktadienis, gegužės 24, 2019

PERLŲ ŽVEJO ŽMONA – Roxane Dhand

Po visų holokaustų ir šiurpokų trilerių jau buvau bepradedanti sapnuoti visai kraupius sapnus, tad supratau, kad net organizmas arba pasąmonė liepia pailsėti nuo rimtų ir skaudžių istorijų. Viršelis tiesiog alsuoja vasara, gaiva ir karščiu viename... numaniau, kad laukia visai nesunkaus turinio romanas apie jauną merginą ir jos meiles. Visa tai buvo, bet buvo ir kiek daugiau: dar viena istorija, parašyta pasirėmus tikrais istoriniais faktais – ir vėl maloniai nustebau. Apie Australiją, jos apgyvendinimą ir vietinių genocidą jau buvo skaityta ne viena knyga, tačiau šioji buvo kažkas kitokio. Šįkart viskas sukosi apie perlus, pinigus ir rasizmą.

Devyniolikmetė Meisė niekieno neklausta įsodinama į laivą, paliekantį gimtosios Anglijos krantus ir plaukiantį link Australijos. Laive mergina kovoja su netašytais mergišiais, o atvykus paaiškėja, kad pusbrolis, už kurio ji turi būti ištekinta, yra frigidiškas bjaurybė. Dar laive Meisė sutinka vieną iš nardytojų – perlų žveją – Kuperį. Vos iš pirmo žvilgsnio jauna mergina nujaučia, kad viskas čia taip paprastai nepasibaigs. Australijoje tuo metu vykdoma „gryninimo“ politika ir bandoma atsikratyti visų azijiečių ir tiesiog „spalvotųjų“. Netrukus Meisė pastebi, kad naujuosius nardytojus, atvežtus iš pačios Anglijos, pradeda ištikti netikėtos mirtys.

Istorinė knygos dalis buvo labai įdomi. Apie Australijos istoriją jau žinojau nemažai, bet ir vėl kažkas naujo ir intriguojančio. Ir visai skaudaus. Nuolatinė diskriminacija, rimbai, grandinės, sudėtingos darbo sąlygos. Bet vis tik man patiko, kad šiame romane akcentuojami buvo būtent šie dalykai, o ne meilės seilės, kurios buvo labai nuspėjamos.

Skaitydama piktinausi ne kartą ir ne du, o feministė manyje tiesiog kunkuliavo, nes čia ir vėl buvo rašoma apie laikus, kai moteris buvo beveik niekas, turėjo būti nematoma ir negirdima. O Meisė, kita vertus, man priminė Margaretą iš romano „Šiaurė ir pietūs“ – merginą su nuomone ir aštriu liežuviu. Ir man visai patinka kai rašytojai sukuria į jokius laikmečio rėmus neįsipaišančius veikėjus, tokius, kurie nori daugiau, nori geriau, nori kitaip. Taip juk ir vyksta revoliucijos pasaulyje – kai kas nors supranta, kad gali būti geriau. Juk niekas negimėme, kad kentėtume, nesvarbu, kokios lyties mus tas gandras į kopūstų lysvę nudrėbė.

Nesakyčiau, kad tai labai įsimintina knyga, tikrai ne. Toks vienas lengvesnių atostogų romanų, bet tuo pačiu, būtinai praturtins skaitytoją istoriniais faktais ir motyvais. Kaip aš mėgdavau tokį žodį – daugiasluoksnis, nes daug visokių siužeto vingių, daug veikėjų, visi susipynę ir persipynę, intrigų irgi netrūksta. Bet skaitosi lengvai, vietomis pamąstai, susidėlioji viską į stalčiukus ir toliau mėgaujiesi Australijos kaitra, alsuojančia iš knygos puslapių.


Ačiū Baltų lankų leidyklai už naujieną mano rankose :)


antradienis, gegužės 21, 2019

LAIŠKAI, KURIŲ TU NIEKADA NEGAUSI – Živilė Galdikienė

Vis tik šiomis dienomis aš susiduriu su tuo, kad knygos pačios mane susiranda. Skirtingais būdais, dėl skirtingų priežasčių. Živilės Galdikienės knygą ėmiau iš bibliotekos ir skaičiau, nes jau prieš beveik mėnesį žinojau, jog moderuosiu susitikimą su autore. Ar knyga mane domino? Nelabai. Viršelis neviliojo, o kažkaip kai nevilioja viršelis, neskaitai apie ką knygą ir nepasidomi. Tikėjausi labai moteriškos ir gal kiek naivios meilės istorijos, nors pavadinimas man išsyk išdavė apie ką bus knyga. Ar bent kai kuriuos mažus niuansus.
Dabartiniai laikai. Paula gyvena ne visai stabilioje santuokoje, yra jau įkopusi į ketvirtą dešimtį ir vis bando susilaukti vaikelio, tačiau nėštumai vienas po kito nutrūksta. Santykiai su vyru geryn nesirita, tad galiausiai ji pasiryžta pasisakyti mamai apie savo vargus. Po pokalbio su mama nepraėjus kelioms dienoms Paula gauna siuntinuką su laiškais. Pradėjusi juos skaityti ji supranta, kad laiškai rašyti jos prosenelės Katrinos ir pasakoja apie jos gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir vėliau... Paula atveria duris į įdomiais istoriniais įvykiais apipintą savo šeimos istoriją...
Kai per susitikimą su rašytoja sakiau, kad čia pasakojama apie keturių moterų likimus, netrukau pasitaisyti, kad kalbama apie daugiau moterų. Ir tikrai taip yra. Jos visos susipynusios vienokiais ar kitokiais ryšiais. Ir tie moterų likimai itin jautrūs, skaudūs, tačiau visur vis žybteli tas krislelis šviesos, kibirkštėlė, gerumas... taip juoda juoda juoda, ir vėl švysteli kas nors, dėl ko šypsaisi ar net balsu susijuoki skaitant.
Knygoje aptariama daug problemų. Sakydama daug – nejuokauju. Persileidimai ir moters savijauta. Alkoholizmas šeimoje. Brokuota moteris; vyrų nekalbėjimas ir „būk vyras“, „neverk kaip boba“ situacijos. Viskas priešpastatoma, itin jautru ir priverčia susimąstyti. Daug kalbama ir apie pagalbą, jos paieškas, senus stereotipus. Ir tai, kad „skaudėti turi tyliai...“. galėčiau vardinti ir vardinti, net nustebau skaitydama, kiek daug visko autorė čia sudėjo. Galbūt jutau tokį... šiek tiek neigiamą požiūrį į vyrus, bet vėl – šiame romane moterys tikrai ėjo per ugnį ir vandenį, tad ko gi galima tikėtis? Kad pagirs vyrą, kuris prageria pinigus ir nepareina namo?
Kas labiausiai žavėjo? Moterų stiprybė. Iš kur ji visa ten buvo, ir dar tokiais kiekiais, man protu nesuvokiama. Nepaisant to, kad karas, nepriteklius, liurbiai vyrai – vis tiek moterys liko itin stiprios ir tikros herojės. Ir dar negalėjau atsistebėti autorės gebėjimu atskirti tuos laikotarpius – stilistika ir žodynas kardinaliai skyrėsi, buvo labai įdomu skaityti ir lengva įsijausti. Daug sutapimų, kurie buvo knygoje ne veltui... net ir tų pačių simbolių radau.
Nesistebiu, kodėl ši knyga dar vis dešimtukuose. Daug moterų čia atranda save, savo mamas, gali pasisemti stiprybės. Tad už mus, moteris, kad visada būtume tokios stiprios.
#47


trečiadienis, gegužės 15, 2019

PRARASTA ŽMONA – Alyson Richman


Kaip menas gali išgelbėti pasmerktas sielas

Jaunutė žydaitė Lenka susipažįsta su nauja mokslo drauge ir nuvyksta į jos šeimos namus šabui. Daug laiko neprireikia tam, jog Lenkai pakirstų kojas kai prieš akis išnyra draugės brolis Jozefas. 
Jauni ir naivūs žmonės įsimyli. Staigiai, stipriai ir neatšaukiamai, tad prasidedant vokiečių invazijai jauna pora nutaria susituokti. Aplinkybės susidėlioja nepalankiai visiems, nes Jozefas palieka Europą, o Lenka su šeima lieka Čekijoje. Tačiau, neilgam, nes likimas jos šeimai paruošęs skaudžių išbandymų. Prieš išsiskiriant jauni įsimylėjeliai pasižada vienas kitam vėl susitikti... ir susitinka. Po šešiasdešimties metų...

„Tikėjau tais žodžiais kaip vienintele tiesa. Įsakymu, kurį buvau pasiryžusi išrėžti akmeny.“
Kas čia buvo kitaip, nei kituose romanuose, pasakojančiuose apie šituos baisumus? Ogi daug kas. Pirma, tai veikėjai nebuvo skubiai gabenami į Aušvicą, kuris buvo paverstas naikinimo mašina, o į eksperimentinę tvirtovę Terezyne. Tai buvo miestukas, kaimukas, kuriame visi sugrūsti žydai gyveno palyginti laisvai (Su kuo lyginam? Su Aušvicu ir kitomis koncentracijos stovyklomis.) – galėjo statyti, kurti, gyventi. Tačiau vis tiek baimėje, nes bet kurią dieną galėjo gauti pranešimą, jog jų jau laukia Aušvice pakurta krosnis ar „jauki“ dūjų pilnutėlė kamera...

Kitoks buvo ir pats pasakojimas – pirmoje knygos dalyje viską išsamiai pasakojo Lenka, o Jozefas į viską žvelgė per emocijų ir jausmų prizmę. Viskas buvo perpildyta meilės, aistros, naujų potyrių, kuomet iš Lenkos pusės viskas buvo praktiška ir racionalu. Antroje knygos dalyje jie tartum susikeitė vietomis. Racionalioji Lenka virto emocionalia moterimi, o Jozefas analizavo savo gyvenimo sprendimus ir juos bandė logiškai paaiškinti ar net pasiteisinti.

„Juk tie, kuriuos mylime, lanko mus sapnuose, o tie, kurie kankina, visada pasirodo dar neužmigus.“
Knygoje labai svarbiu smuiku grojo menas. Ne veltui pasirenku tokią metaforą, nes ir smuikų, ir tapybos, ir piešimo ar vaidybos šiame romane bus labai daug. Nenoriu atskleisti aplinkybių, bet jos logiškos, norint likti žmogumi, darysi viską, ką gali tuo metu padaryti...
Skaitant knygą mane ištiko viena akimirka, kai nuo teksto grožio ir tikrumo per kūną perėjo šiurpuliai. Ten buvo kalbama tiesiog apie meilę, bet man tas šiurpas suvaikščiojo kūnu ir pirmyn, ir atgal. Linkiu, kad ir jums taip nutiktų skaitant.

Dvasinga, jautri. Jei neverksit ją skaitydami, labai nustebsiu. Aš paskutinius trisdešimt puslapių vos perskaičiau, nes per ašaras nieko nebemačiau. Ir nieko ten jau tokio ypatingo ar negirdėto nevyko. Toks pats antisemitizmas, tokia pati diskriminacija, pavirtusi į holokaustą, aušvicus, birkenau ir terezynus... tačiau kažkas knygoje vis tik buvo. Tam tikros smulkmenos. Detalės. Negalėjau nustoti kūkčioti ir tada staiga... labai staiga... nustojau. Ir pabaigiau skaityti knygą iki galo. Stipru, ypač žinant tai, jog knyga paremta tikrų žmonių pasakojimais ir išgyvenimais.


Norintiems įsigyti: bit.ly/2HgMvsI




ŠIAURĖ IR PIETŪS - Elizabeth Gaskell


Kontrastų kupinas romanas, atskleidžiantis niūrią pramonės revoliucijos pusę

Vaje, kaip netikėta. Gavusi knygą iš leidyklos pamačiau ant viršelio „Jausmų klasika“ – mintyse sukosi visi įmanomi meilės romanai, kuriuos yra tekę skaityti, jei kalbama apie klasiką. Čiauškutė, Džeinė Eir, Vėtrų kalnas... tai kažko panašaus ir tikėjausi. Bet kaip aš klydau! Buvo labai gerai, ir nei vieno bučinio, įsivaizduojat?
Elizabeth Gaskell visą siužetą įvelka į pramonės revoliucijos laikotarpį Anglijoje. Jaunutė mergina Margareta gyvena su tėvu pastoriumi ir motina šalies pietuose, kol tėvas staiga nusprendžia, kad… nebenori būti pastoriumi ir visa šeima netrunka išvykti į šalies šiaurę – kur garsai, kvapai, suodžiai ir fabrikai pakeičia ramų šeimos gyvenimą. Vienos iš kompanijų savininkas netrukus įsilieja į Heilų šeimą – Torntonas pradeda jausti šį tą daugiau pastoriaus (gerai jau gerai, buvusio pastoriaus) dukteriai Margaretai…
Romanas didelės apimties. Penki šimtai puslapių tikrai mažomis tiek raidėmis, tiek siauromis paraštėmis. Užtrukau. Bet tai tikrai nereiškia, kad man nepatiko, tiesiog kaip jau minėjau – tikėjausi daugiau alpinėjimų nuo meilės, o ne ligų, sukeltų nuo sunkaus darbo ir sveikatai žalingos aplinkos.
Visų pirma, veikėjai. Jei romanas būtų rašytas šiuolaikinės rašytojos – Margareta būtų feministė, o Torntonas užkietėjęs darboholikas senbernis. Labai gerai sukurti veikėjų portretai – skaitai ir tarsi matai jų veido minas ir dėl kandžių replikų žybsinčias akis. Gražiai parašyta, tiesiog turtingas tekstas, puikus vertėjos parinktas žodynas. Nežinau kodėl, bet nebuvo labai lengva skaityti, nors norėjosi sužinoti, kas bus toliau. Reikėjo jaudintis dėl kiekvieno veikėjo, juos palaikyti, nes gyvenimas nebuvo lengvas.
Autorė dažniausiai ir rašė apie skaudžias ir sunkias temas, apie žemesnio socialinio sluoksnio žmones, o šiame romane buvo pasirinkta streikuojantys fabrikų darbuotojai ir konfliktas tarp jų bei jų darbdavių. Toks kontrastų romanas – žmogiška, tačiau užsispyrusi Margareta ir despotas savo pavaldiniams, tačiau be proto geras žmogus artimiesiems Torntonas; valdžia ir pavaldiniai, šiaurė ir prietūs, švara ir smalkės, turtas ir skurdas… galėčiau tęsti, nes kontrastų čia buvo ir daugiau.
Įdomu buvo tai, kad čia buvo visko daug – ir veiksmo, ir mirčių, ir netekčių, ir draugysčių, priešų, melų ir paslapčių, dramos, šeimos santykių peripetijų. Daug sluoksnių, viskas pinta perpinta tarpusavy. Ir taip keista, kad apie šią autorė veik nekalbama, kaip apie Austen, Bronte seseris ar kitus klasikus. Ypač, kai paliečiamos tokios temos, kurios yra be galo aktualios šiandien – darbuotojų teisės, moterų teisės, lygybė, mokslas. Parašyta prieš beveik 170 metų, o aktualu kaip niekad.
Tai nėra lengvas kūrinys, apie fabrikus čia gal net daugiau, nei apie meiles, bet tikrai vertas dėmesio. Pamąstymui, naujoms žinioms, akiračio praplėtimui. Jei į rankas patektų kitas šios autorės romanas, tikrai imčiau ir skaityčiau, vien dėl gražiai parašyto teksto ir svarbių žinučių, kurias Gaskell puikiai ištransliavo šiuo romanu.

Norint įsigyti: bit.ly/2YpOrEO



MAMOS PASLAPTIS - Clare Swatman


Visai ramų gyvenimą gyvena dvi seserys Keitė ir Džordžė. Mama jas augina viena, tačiau nuo pat paaauglystės jos junta, kad ta kiek per didelė apsauga yra ne iš piršto laužta. Keitė laimingai susituokusi, gyvena su vyru, keliauja po pasaulį, turi vaikų. Džordžė turi antrą pusę, nėra nė kojos iš šalies iškėlusi ir vieną dieną nutaria, kad jai reikėtų kažką daugiau nuveikti gyvenime. Deja, mama jau sena, ją kankina demencija ir iš jos nieko nepavyksta išpešti, tad ji nutaria, jog visko imsis į savas rankas – netrukus Džordžė pradeda kratą mamos namuose ieškodama savo gimimo liudijimo, tačiau... randa tik sesers. Jai netrukus kyla daug klausimų ir įtarimų.
Užbėgsiu įvykiams už akių ir paminėsiu, jog gyvenant Jungtinėje Karalystėje pasas nėra privalomas, žmonės nugyvena visaverčius gyvenimus ir be jo, net vietiniams skrydžiams pilnai pakanka vairuotojo teisių ar kitokio dokumento, tad nesiklaidinkite, paso neturėjimas čia nėra staigmena ar stebuklas. Bet va gimimo liudijimas, čia jau kita istorija...
„Niekada daugiau neišleisiu savo mergaičių iš akių. Geriau nei bet kas kitas žinau, kas gali atsitikti, jei taip padarai.“
Čia yra citata, kurioje telpa visas knygos siužetas, apie kurį nenoriu per daug kalbėti. Kaip ir sugadinčiau malonumą, kaip ir nelabai – knyga labai, LABAI nuspėjama. Skaičiau ir toks jausmas, kad žinojau, kas įvyks, kodėl įvyks ir kokios bus to veiksmo pasekmės kiekviename žingsnyje ir keliavau kartu su veikėjomis.
Istorija pasakojama dviejomis linijomis – Džordžės ir vėliau mamos pasakojimas, kuris man pasirodė gerokai įdomesnis. Ir vėliau atsirado dar vienas, tik jau neatskleisiu kas ir kaip, bet patikėkit, pastabesnis skaitytojas greitai supras kame čia šuo pakastas. Tik vis tiek autorė net ir pastabiąją mane apgavo – pabaigoje jau tikėjausi, kad bus vienaip, tačiau autorė pasirinko gražią įvykių versija ir paliko skaitytojui galimybę patikėti tikra meile ir santykiais, kuriuose neapgaudinėjama.
Skaityti vis tiek buvo emociškai skaudu ir sunku. Pati vaikų dar neturiu, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip jautėsi viena ar kita šio romano veikėja, bet tai nepalengvino mano „moralinių pagirių“ pabaigus knygą. Patiko aprašomi seserų santykiai ir tai, kaip jos viena kitos laikėsi. Kartu pykau dėl viso romane tvyrančio pykčio ir kaltės jausmo, kuris buvo persisunkęs kiaurai puslapius.
Jei skaitėte knygą „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ ir jums patiko, patiks ir šioji. Panaši tema, širdį draskantis siužetas, daug vietos apmąstymams. Bet gal tiek ir liks... pagalvosiu apie tas kelias akimirkas, kai nepamatai, užsimerki, apsisuki ir bum... viskas griūna. Lūžta. Dingsta tarsi miražas stipriau sumirksėjus.



šeštadienis, gegužės 11, 2019

ŠVIESI VALANDA - Nina Riggs

Aš dažnai išsikeliu sau gana aukštą kartelę. Ir vis mokausi ją nuleisti – jei perskaičiau rimtą ir gerą knygą, vėliau paskaičius ką nors lengvesnio neišdėti į šuns dienas, suprasti, kad yra įvairių, skirtingo kalibro knygų skirtingiems skaitytojams. Vieni mėgsta psichologinę literatūrą, bet tai nereiškia, kad jei MAN ji nepatinka, yra kažkuo blogesnė už romanus ir atvirkščiai. Taip pat mokausi per daug nelyginti knygų apie panašius dalykus. Kiekvienas rašytojas įdeda širdį, sudeda visą save, atiduoda mintis, patiki viską skaitytojui kaip tik jis geriausiai moka.
Nina tik įpusėjusi ketvirtą dešimtį atranda, kad serga krūties vėžiu ir puola su juo kovoti. Tuo pačiu metu su vėžiu jau kovoja ir jos mama...
Turėjo būti labai jautri istorija ir vietomis aš norėjau daugiau emocijos, kitose vietose man visko trūko, o dar kitais atvejais viskas pasirodė labai amerikietiškai nenatūraliai perspausta. Nežinau, aš, neduok dieve, sužinojusi, kad sergu mirtina liga, ko gero norėčiau prisigerti su geriausiomis draugėmis arba viena iki žemės graibymo, išsiverkti, išsiklykti... o čia... ėjo būgnais groti ir verkti. Ir tai jau pabaigoje. Aš žinau, kad negaliu sakyti kaip turėtų gedėti ar stresuoti vienas ar kitas žmogus, tikrai ne, visi esame skirtingi – bet man čia labai pritrūko emocijos. Tikriausiai tas kultūrų skirtumas ir amerikietiškas paviršutiniškumas ir pakišo koją man bandant suprasti autorę.
Patiko juodas humoras ir visi juokeliai su drauge, ne ką mažiau ir su vyru. Tai kažkiek gelbėjo visą knygą, dar labai patiko visi su Emersonu susiję pamąstymai apie gamtą ir būtį. Taip vietoje ir laiku man pasirodė, ypač kai su Emersono kūryba esu pažįstama, tai iškart pajutau ryšį...
Tam tikri vertimo niuansai ir sprendimai man asmeniškai trukdė skaityti ir įsijausti. Gal kai kreipiau dėmesį į visai kitus dalykus, nei reikėjo, pražiūrėjau ką nors labai svarbaus? Gali būti. Kai pernai skaičiau „Įkvėpti tylą“ stėbėjausi – kaip galima taip gražiai rašyti apie mirtį, nors žinai, kad netrukus mirsi. Kad paliksi žmoną, vaikus. Tai čia buvo priešingai. Ir vaikus Nina buvo bepaliekanti, ir mylintį ir mylimą vyrą, ir pati jauna buvo, bet čia tekstas taip nesiskaitė. Nesukirbėjo viduje niekas, nors aš ištiželė, man mažai reikia.
Niekam nelinkiu atsidurti Ninos ar jos vyro, ar mamos situacijoje. Niekam. Niekada. Šioje knygoje puikiai perteikti šeimos santykiai, ypač vaikų santykis su mama.
Ačiū mano mylimai Baltos Lankos leidykai už knygą.
Norintiems įsigyti:
http://bit.ly/2GYzId3


antradienis, gegužės 07, 2019

BALTOJI CHRIZANTEMA - Mary Lynn Bracht

Knyga parašyta remiantis tikrais faktais -  Antrojo pasaulinio karo metu merginas, mergaites ir moteris iš Korėjos ir aplinkinių šalių  iš tiesų grobdavo tiesiog tėvams iš po nosies, jas apgaudavo ir išveždavo į Mandžiūriją, Mongoliją, Kiniją ir jomis tarsi lėlėmis naudodavosi japonų kareiviai. Buvo manoma, jog pasismaginęs karys bus geresnis kovoje, produktyvesnis, tad mergaitės buvo nelaikomos žmonėmis, o tiesiog įrankiu vyrams patenkinti. Dar kitaip, buvo vadinamos Guodėjomis.
Iki šių dienų Japonija sunkiai pripažįsta tokį dalyką egzistavus (panašiai, kaip ir vokiečiai užtruko su Hitlerio genocidu) ir jų skaičiai gerokai skiriasi nuo kitų istorikų. Yra manoma, jog taip išvežtos iš išnaudotos galėjo būti net ir 200 000 mergaičių. DU ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ. Ir neištrūkdavo niekas. Japonijos valdžia, vis tik, nuliuką kitą mielai savo pateikiamose statistikose, nubraukia. Įdomu, kurie iš jų teisūs? Įdomus faktas, net ir praėjus tiek metų, yra likusios kelios gyvos guodėjos, anglų kalba vadinamos comfort women, pasieškokit informacijos beskaitant knygą, bus stipresnis efektas.

Istorija pasakoja apie dvi seseris. Apie nardytoją Haną, kuri pasiaukoja dėl savo sesutės Emi ir patenka į japonų sekso vergiją. Istorija pasakojama dviem laikais – apie Hanos gyvenimą ir viso to siaubo pergyvenimą, kurį jai teko patirti japonų „dėka“. Ir dabar – Emi jau sena, tačiau jaučia kaltę ir ieško, dar vis tebeieško sesers... mintyse visą gyvenimą dėlioja tuos kankinančius „kas būtų jei...“, „o jei aš nebūčiau...“ ir kitus pasiteisinimus ar mazochistines mintis. Ir kažkodėl tiki ar tikisi, kad seseriai viskas gerai. Kad tai, ką tada jauna būdama išgirdo iš mamos, tėra tik išgąstis, sumišęs su gandais.

Manau, jog per šiuos metus laiko, kai keliu apžvalgas, jau turėjote pastebėti, kad knygų labai nepuolu girti. Iškritikuoti, supeikti – būsiu labai greita. Gal ir nėra gerai, kad taip jau gaunasi. Bet vėl, aš perskaitau daug knygų. Ir kartais mane nustebinti jau nėra taip paprasta. Tai štai, pasiruoškite, girsiu. Labai stipriai.

Istorija įtikinanti, veikėjai tokie paprasti ir tikri, taip lengva įsijausti skaitant – jausti Emi kaltę ir neviltį, jausti Hanos baimes, jos pasidavimą, jos optimizmą, jos skausmą (tiek psichologinį, tiek fizinį), jos, toks jausmas, nepalaužiamą dvasią, jos kraujuojančių pėdų skausmą, peilio ir ne tik dūrius, smingiančius jos kūnan... viską galėjau tarsi užuosti, matyti, girdėti, jausti. Kai kurie vaizdai, kuriuos susikūriau, esu tikra, liks galvoje ilgam. Buvo nepaprastai įdomu skaityti ir apie „henajo“ – nardytojas moteris, kurios pragyvena iš nardymo – vandeniu gilyn ir gilyn, kol pasiekia dugną ir gramdo ten augančias jūros gėrybes... moka sulaikyti orą taip ilgai, kad normaliam žmogui užtemtų akyse... Hanai ši savybė pravers ne kartą ir ne du...

Ech, kiek daug noriu papasakoti. Kaip noriu pasidalinti mintimis, pakalbėti apie detales, bet tai būtų savanaudiška ir nesąžininga iš mano pusės. Tai viena geriausių knygų, kurias perskaičiau per paskutinius pusę metų. Nemeluoju. Niekas nekliuvo (išskyrus korektūros klaidas, kurių, neneigsiu, čia buvo daugiau nei norėjau...) ir siužetas vystėsi taip, kad puslapius verčiau nė nejausdama, o pačioje pabaigoje nustojau kvėpuoti minutei kitai, kaip tikra henajo... sužinojau daug naujo, neįtikėtino, bet nepaprastai įdomaus ir perskaičiau puikią istoriją. Skaitantys knygą, būtinai perskaitykite pabaigoje esančias autorės pastabas, ten daug įdomių faktų.



sekmadienis, gegužės 05, 2019

TYKUSIS AMERIKIETIS – Graham Greene


Vietnamas. Vyksta karas, kuriame britų reporteris Fauleris susipažįsta ir susidraugauja su amerikiečiu Pailu, kuris ten veikia neaišku ką, o kartais atrodo, kad ir pats to nežino. Netrukus susiformuoja meilės trikampis, vos tik atsiranda moteris, kuri domina abu vyrus. Graham Greene, pasitelkęs žiaurias karo aplinkybes ir tą meilės trikampį, analizuoja žmogaus prigimtį ir visus „turėtų ar neturėtų?“, „būti ar nebūti?“, „veltis ar nesivelti?“... knygoje daug pasvarstymų apie karą, jo priežastis ir būtinybę, apie dalyvavimą jame.

„Anksčiau ar vėliau žmogus turi pasirinkti, kieno pusėn stoti. Jei jis nori likti žmogumi.“
Kaskart, kai skaitau knygas apie karą, man kyla panašios mintys, kokios nuolat kildavo Fauleriui: jei mes abejojame, ar kovotume net ir už savo valstybę, tai kodėl kiti važiuoja ir kaunasi ne savo kovoje, svetimuose karuose... jis kelis kartus net pasakė, kad čia ne jo karas; ne jo kova.

Baisiausia, kad tokiuose karuose žūsta visiškai niekuo dėti žmonės, vaikai, moterys. Tiesiog atsiduria netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Gaila, liūdna, bet toks jau tas karas yra, o ypač šioje istorijoje dar prie viso to prisidėjo ir naivumas. Tik ar visada tas naivus nežinojimas gali būti pakankamai svarus pasiteisinimas? Aš nenorėjau, nežinojau, negalvojau, kad taip ar kitaip nutiks... taip pasiteisinti nebent mamai gali mažas vaikas, pamiršęs į šaldytuvą padėti pieną, kuris vakare randamas sugižęs... netyčia. Pamiršau. Bet ne tais atvejais, kai išsprogdinama pusę aikštės ir mirtis žmones suplėšo į skutelius. Tiesiogine ta žodžio prasme.

Knygoje daug informacijos, tačiau tuo pačiu daug kas neatskleista iki galo, palikta vietos skaitytojo interpretacijai ar tiesiog pasidomėjimui. Perskaičiau, buvo įdomu, sukėlė minčių, tačiau emociškai man kažko čia pritrūko, siužetas toks, kad ko gero atsiminsiu mintis, kurios kilo skaitant, o ne jį.
„Taip jau visada būna – jei pabėgi dykumon, tyla ima rėkti tiesiai į ausis.“


Įsigyti galite štai čia: