Knyga parašyta remiantis tikrais faktais - Antrojo pasaulinio karo metu merginas, mergaites ir moteris iš Korėjos ir aplinkinių šalių grobdavo tiesiog tėvams iš po nosies, jas apgaudavo ir išveždavo į Mandžiūriją, Mongoliją, Kiniją ir jomis tarsi lėlėmis naudodavosi japonų kareiviai. Buvo manoma, jog pasismaginęs karys bus geresnis kovoje, produktyvesnis, tad mergaitės buvo nelaikomos žmonėmis, o tiesiog įrankiu vyrams patenkinti. Dar kitaip, buvo vadinamos Guodėjomis.
Iki šių dienų Japonija sunkiai pripažįsta tokį dalyką egzistavus (panašiai, kaip ir vokiečiai užtruko su Hitlerio genocidu) ir jų skaičiai gerokai skiriasi nuo kitų istorikų. Yra manoma, jog taip išvežtos iš išnaudotos galėjo būti net ir 200 000 mergaičių. DU ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ. Ir neištrūkdavo niekas. Japonijos valdžia, vis tik, nuliuką kitą mielai savo pateikiamose statistikose, nubraukia. Įdomu, kurie iš jų teisūs? Įdomus faktas, net ir praėjus tiek metų, yra likusios kelios gyvos guodėjos, anglų kalba vadinamos comfort women, pasiieškokit informacijos beskaitant knygą, bus stipresnis efektas.
Istorija pasakoja apie dvi seseris. Apie nardytoją Haną, kuri pasiaukoja dėl savo sesutės Emi ir patenka į japonų sekso vergiją. Istorija pasakojama dviem laikais – apie Hanos gyvenimą ir viso to siaubo pergyvenimą, kurį jai teko patirti japonų „dėka“. Ir dabartis – Emi jau sena, tačiau jaučia kaltę ir kankinasi, dar vis tebeieško sesers... mintyse visą gyvenimą dėlioja tuos kankinančius „kas būtų jei...“, „o jei aš nebūčiau...“ ir kitus pasiteisinimus ar mazochistines mintis. Ir kažkodėl tiki ar tikisi, kad seseriai viskas gerai. Kad tai, ką tada jauna būdama išgirdo iš mamos, tėra tik išgąstis, sumišęs su gandais.
Manau, jog per šiuos metus laiko, kai keliu apžvalgas, jau turėjote pastebėti, kad knygų labai nepuolu girti. Iškritikuoti, supeikti – būsiu labai greita. Gal ir nėra gerai, kad taip jau gaunasi. Bet vėl, aš perskaitau daug knygų. Ir kartais mane nustebinti jau nėra taip paprasta. Tai štai, pasiruoškite, girsiu. Labai stipriai.
Istorija įtikinanti, veikėjai tokie paprasti ir tikri, taip lengva įsijausti skaitant – jausti Emi kaltę ir neviltį, jausti Hanos baimes, jos pasidavimą, jos optimizmą, jos skausmą (tiek psichologinį, tiek fizinį), jos, toks jausmas, nepalaužiamą dvasią, jos kraujuojančių pėdų skausmą, peilio ir ne tik dūrius, smingiančius jos kūnan... viską galėjau tarsi užuosti, matyti, girdėti, jausti. Kai kurie vaizdai, kuriuos susikūriau, esu tikra, liks galvoje ilgam. Buvo nepaprastai įdomu skaityti ir apie „henajo“ – nardytojas moteris, kurios pragyvena iš nardymo – vandeniu gilyn ir gilyn, kol pasiekia dugną ir gramdo ten augančias jūros gėrybes... moka sulaikyti orą taip ilgai, kad normaliam žmogui užtemtų akyse... Hanai ši savybė pravers ne kartą ir ne du...
Ech, kiek daug noriu papasakoti. Kaip noriu pasidalinti mintimis, pakalbėti apie detales, bet tai būtų savanaudiška ir nesąžininga iš mano pusės. Tai viena geriausių knygų, kurias perskaičiau per paskutinius pusę metų. Nemeluoju.
Niekas nekliuvo (išskyrus korektūros klaidas, kurių, neneigsiu, čia buvo daugiau nei norėjau...) ir siužetas vystėsi taip, kad puslapius verčiau nė nejausdama, o pačioje pabaigoje nustojau kvėpuoti minutei kitai, kaip tikra henajo... sužinojau daug naujo, neįtikėtino, bet nepaprastai įdomaus ir perskaičiau puikią istoriją. Skaitysiantys knygą, būtinai perskaitykite pabaigoje esančias autorės pastabas, ten daug įdomių faktų.
