antradienis, gegužės 21, 2019

LAIŠKAI, KURIŲ TU NIEKADA NEGAUSI – Živilė Galdikienė

Vis tik šiomis dienomis aš susiduriu su tuo, kad knygos pačios mane susiranda. Skirtingais būdais, dėl skirtingų priežasčių. Živilės Galdikienės knygą ėmiau iš bibliotekos ir skaičiau, nes jau prieš beveik mėnesį žinojau, jog moderuosiu susitikimą su autore. Ar knyga mane domino? Nelabai. Viršelis neviliojo, o kažkaip kai nevilioja viršelis, neskaitai apie ką knygą ir nepasidomi. Tikėjausi labai moteriškos ir gal kiek naivios meilės istorijos, nors pavadinimas man išsyk išdavė apie ką bus knyga. Ar bent kai kuriuos mažus niuansus.
Dabartiniai laikai. Paula gyvena ne visai stabilioje santuokoje, yra jau įkopusi į ketvirtą dešimtį ir vis bando susilaukti vaikelio, tačiau nėštumai vienas po kito nutrūksta. Santykiai su vyru geryn nesirita, tad galiausiai ji pasiryžta pasisakyti mamai apie savo vargus. Po pokalbio su mama nepraėjus kelioms dienoms Paula gauna siuntinuką su laiškais. Pradėjusi juos skaityti ji supranta, kad laiškai rašyti jos prosenelės Katrinos ir pasakoja apie jos gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir vėliau... Paula atveria duris į įdomiais istoriniais įvykiais apipintą savo šeimos istoriją...
Kai per susitikimą su rašytoja sakiau, kad čia pasakojama apie keturių moterų likimus, netrukau pasitaisyti, kad kalbama apie daugiau moterų. Ir tikrai taip yra. Jos visos susipynusios vienokiais ar kitokiais ryšiais. Ir tie moterų likimai itin jautrūs, skaudūs, tačiau visur vis žybteli tas krislelis šviesos, kibirkštėlė, gerumas... taip juoda juoda juoda, ir vėl švysteli kas nors, dėl ko šypsaisi ar net balsu susijuoki skaitant.
Knygoje aptariama daug problemų. Sakydama daug – nejuokauju. Persileidimai ir moters savijauta. Alkoholizmas šeimoje. Brokuota moteris; vyrų nekalbėjimas ir „būk vyras“, „neverk kaip boba“ situacijos. Viskas priešpastatoma, itin jautru ir priverčia susimąstyti. Daug kalbama ir apie pagalbą, jos paieškas, senus stereotipus. Ir tai, kad „skaudėti turi tyliai...“. galėčiau vardinti ir vardinti, net nustebau skaitydama, kiek daug visko autorė čia sudėjo. Galbūt jutau tokį... šiek tiek neigiamą požiūrį į vyrus, bet vėl – šiame romane moterys tikrai ėjo per ugnį ir vandenį, tad ko gi galima tikėtis? Kad pagirs vyrą, kuris prageria pinigus ir nepareina namo?
Kas labiausiai žavėjo? Moterų stiprybė. Iš kur ji visa ten buvo, ir dar tokiais kiekiais, man protu nesuvokiama. Nepaisant to, kad karas, nepriteklius, liurbiai vyrai – vis tiek moterys liko itin stiprios ir tikros herojės. Ir dar negalėjau atsistebėti autorės gebėjimu atskirti tuos laikotarpius – stilistika ir žodynas kardinaliai skyrėsi, buvo labai įdomu skaityti ir lengva įsijausti. Daug sutapimų, kurie buvo knygoje ne veltui... net ir tų pačių simbolių radau.
Nesistebiu, kodėl ši knyga dar vis dešimtukuose. Daug moterų čia atranda save, savo mamas, gali pasisemti stiprybės. Tad už mus, moteris, kad visada būtume tokios stiprios.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥