PERLŲ ŽVEJO ŽMONA – Roxane Dhand

Po visų holokaustų ir šiurpokų trilerių jau buvau bepradedanti sapnuoti visai kraupius sapnus, tad supratau, kad net organizmas arba pasąmonė liepia pailsėti nuo rimtų ir skaudžių istorijų. Viršelis tiesiog alsuoja vasara, gaiva ir karščiu viename... numaniau, kad laukia visai nesunkaus turinio romanas apie jauną merginą ir jos meiles. Visa tai buvo, bet buvo ir kiek daugiau: dar viena istorija, parašyta pasirėmus tikrais istoriniais faktais – ir vėl maloniai nustebau. Apie Australiją, jos apgyvendinimą ir vietinių genocidą jau buvo skaityta ne viena knyga, tačiau šioji buvo kažkas kitokio. Šįkart viskas sukosi apie perlus, pinigus ir rasizmą.
Devyniolikmetė Meisė niekieno neklausta įsodinama į laivą, paliekantį gimtosios Anglijos krantus ir plaukiantį link Australijos. Laive mergina kovoja su netašytais mergišiais, o atvykus paaiškėja, kad pusbrolis, už kurio ji turi būti ištekinta, yra frigidiškas bjaurybė. Dar laive Meisė sutinka vieną iš nardytojų – perlų žveją – Kuperį. Vos iš pirmo žvilgsnio jauna mergina nujaučia, kad viskas čia taip paprastai nepasibaigs. Australijoje tuo metu vykdoma „gryninimo“ politika ir bandoma atsikratyti visų azijiečių ir tiesiog „spalvotųjų“. Netrukus Meisė pastebi, kad naujuosius nardytojus, atvežtus iš pačios Anglijos, pradeda ištikti netikėtos mirtys.
Istorinė knygos dalis buvo labai įdomi. Apie Australijos istoriją jau žinojau nemažai, bet ir vėl kažkas naujo ir intriguojančio. Ir visai skaudaus. Nuolatinė diskriminacija, rimbai, grandinės, sudėtingos darbo sąlygos. Bet vis tik man patiko, kad šiame romane akcentuojami buvo būtent šie dalykai, o ne meilės seilės, kurios buvo labai nuspėjamos.
Skaitydama piktinausi ne kartą ir ne du, o feministė manyje tiesiog kunkuliavo, nes čia ir vėl buvo rašoma apie laikus, kai moteris buvo beveik niekas, turėjo būti nematoma ir negirdima. O Meisė, kita vertus, man priminė Margaretą iš romano „Šiaurė ir pietūs“ – merginą su nuomone ir aštriu liežuviu. Ir man visai patinka kai rašytojai sukuria į jokius laikmečio rėmus neįsipaišančius veikėjus, tokius, kurie nori daugiau, nori geriau, nori kitaip. Taip juk ir vyksta revoliucijos pasaulyje – kai kas nors supranta, kad gali būti geriau. Juk niekas negimėme, kad kentėtume, nesvarbu, kokios lyties mus tas gandras į kopūstų lysvę nudrėbė.
Nesakyčiau, kad tai labai įsimintina knyga, tikrai ne. Toks vienas lengvesnių atostogų romanų, bet tuo pačiu, būtinai praturtins skaitytoją istoriniais faktais ir motyvais. Kaip aš mėgdavau tokį žodį – daugiasluoksnis, nes daug visokių siužeto vingių, daug veikėjų, visi susipynę ir persipynę, intrigų irgi netrūksta. Bet skaitosi lengvai, vietomis pamąstai, susidėlioji viską į stalčiukus ir toliau mėgaujiesi Australijos kaitra, alsuojančia iš knygos puslapių.

Leidyklos dovana.