Vietnamas. Vyksta karas, kuriame britų reporteris Fauleris susipažįsta ir susidraugauja su amerikiečiu Pailu, kuris ten veikia neaišku ką, o kartais atrodo, kad ir pats to nežino. Netrukus susiformuoja meilės trikampis, vos tik atsiranda moteris, kuri domina abu vyrus. Graham Greene, pasitelkęs žiaurias karo aplinkybes ir tą meilės trikampį, analizuoja žmogaus prigimtį ir visus „turėtų ar neturėtų?“, „būti ar nebūti?“, „veltis ar nesivelti?“... knygoje daug pasvarstymų apie karą, jo priežastis ir būtinybę, apie dalyvavimą jame.
„Anksčiau ar vėliau žmogus turi pasirinkti, kieno pusėn stoti. Jei jis nori likti žmogumi.“
Kaskart, kai skaitau knygas apie karą, man kyla panašios mintys, kokios nuolat kildavo Fauleriui: jei mes abejojame, ar kovotume net ir už savo valstybę, tai kodėl kiti važiuoja ir kaunasi ne savo kovoje, svetimuose karuose... jis kelis kartus net pasakė, kad čia ne jo karas; ne jo kova.
Baisiausia, kad tokiuose karuose žūsta visiškai niekuo dėti žmonės, vaikai, moterys. Tiesiog atsiduria netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Gaila, liūdna, bet toks jau tas karas yra, o ypač šioje istorijoje dar prie viso to prisidėjo ir naivumas. Tik ar visada tas naivus nežinojimas gali būti pakankamai svarus pasiteisinimas? Aš nenorėjau, nežinojau, negalvojau, kad taip ar kitaip nutiks... taip pasiteisinti nebent mamai gali mažas vaikas, pamiršęs į šaldytuvą padėti pieną, kuris vakare randamas sugižęs... netyčia. Pamiršau. Bet ne tais atvejais, kai išsprogdinama pusę aikštės ir mirtis žmones suplėšo į skutelius. Tiesiogine ta žodžio prasme.
Knygoje daug informacijos, tačiau tuo pačiu daug kas neatskleista iki galo, palikta vietos skaitytojo interpretacijai ar tiesiog pasidomėjimui. Perskaičiau, buvo įdomu, sukėlė minčių, tačiau emociškai man kažko čia pritrūko, siužetas toks, kad ko gero atsiminsiu mintis, kurios kilo skaitant, o ne jį.
„Taip jau visada būna – jei pabėgi dykumon, tyla ima rėkti tiesiai į ausis.“
