sekmadienis, birželio 02, 2019

NAKTIS VIRŠ TANŽERO - Christine Mangan

Alisa netrukus po vestuvių išvyksta į Tanžerą su vyru. Gerai svetimame mieste nesijaučia, viskas svetima, o Maroko karštis ir kvapai tiesiog alina... tarsi situacija negalėtų pablogėti, visiškai staigiai ir netikėtai Tanžere apsireiškia Alisos draugė Liusė. Mergina išdygsta lyg grybas po lietaus – nustebindama Džoną ir dar labiau, Alisą. Liusei įsikūrus po jų stogu, netrukus pradeda dėtis keisti dalykai...
Opa, man patiko šitas romanas. Išlaikyta įtampa, karštis, tvankuma, kvapai, musės, mėtų arbata – na atmosfera sukurta įtikinamai. Visko tiek, kiek reikia, aprašymai paveikūs, bet neperkrauti detalėmis, veikėjai irgi netuščiažodžiauja. Vietomis pasakojama šiokie tokie prisiminimai iš Alisos ir Liusės praeities ir netrukus atidesnis skaitytojas gali susidaryti vaizdą ir visai lengvai nuspėti kas bus ir kodėl. Bet kas keisčiausia, vienuose romanuose tas nuspėjamumas nervina, o kituose visai tinka. Tai čia buvo pastarasis variantas – galėjai lengvai numanyti kaip čia viskas bus ir kodėl, tas veiksmo lėtumas palikdavo skaitytojui daug laiko ir erdvės įsigilinti ir į viską pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.
O jei kalbėtume apie pačios istorijos esmę – nevyko čia labai daug veiksmo, bet kartu ir vyko. Viskas buvo taip lėta ir užglaistyta, jog tikrai galėjo pasirodyti, kad judesio mažoka. Bet melo, išnaudojimo, manipuliacijos ir draugių-gyvačių-antžmogių viename čia netrūks. Ir tikrai, tokiose situacijose gaila tų nekaltųjų, kai net artimiausi nebetiki... gerai suvyniota viskas. Pabaiga man irgi visai tiko ir patiko. Bet man atrodo, kad vieną dieną kažkam labai atsibosiu dėl kritikavimo. Va prieš rašydama apie šią knygą, išsyk žinojau neigiamą dalyką, kurį pasakysiu: kodėl anotacijoje atskleista siužeto detalė, kuri įvyksta paskutiniame romano trečdalyje? Žinoma, juokauju, čia tokia knyga, kur reikia atskleisti nors kažką, nes nepasakyčiau, kad tų didelių įvykių čia daug tebuvo... Pati Liusė buvo šio romano "razinka", bet vis tiek, kažko man dar norėjosi.
Ir aaaa vos nepamiršau - šitas viršelis man - bomba. Pasiliksiu knygą namų bibliotekoje vien dėl jo.
Rekomenduoju jei jums trūksta karščio ir spalvų. Ir jei patiko B.A.Paris romanas „Palūžusi“.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/naktis-virs-tanzero


HERAKLIS NR.4 – Marius Repšys

„Aš juk nebuvau banditas. Ir visą laiką norėjau būti geresniu žmogumi. Tik man neišeidavo.“
Va kažkodėl šita mintis man labai padeda kalbėti apie tokią sunkią knygą. Oj ne, literatūrinio šedevro čia nerasit, siužeto gal irgi nelabai – tiesiog priešokiais prie skirtingų gyvenimo periodų Marius pasakoja apie savo gyvenimą. Nuo pačios vaikystės, iki tada, kai pats ligoninėje į glėbį pasiėmė savo vaikus (nelabai atskleidžiu, vis tiek prieš imant knygą į rankas jau žinote apie jo gyvenimą daugiau nei žinojau aš) ar joje atsidūrė prifarširuotas vaistų. Aš žinojau, kad šioje knygoje bus paliečiamos skaudžios temos. Kokios jos vis tik yra stigmos šiandien, aš nė nenumaniau. Kaip iki šiol yra gėda garsiai pasakyti, kad tau reikia pagalbos. Kad nebežinai, ką daryti. Kad tau sunku. Kad geriau kankintis, nei būti psichu.
Skaitant šią knygą man vis sukosi tokia mintis, ir aš galiu klysti. Aš galiu būti neteisi. Bet. Psichinė sveikata priklauso nuo daugelio dalykų – genetika, aplinka, kažkokie kiti sunkumai gyvenime arba viskas kartu – ir dabar žmogus, kuris nuo vaikystės girdi „nebliauk kaip boba“, yra smukdomas mokytojų, vedamas boksuotis, į kung fu treniruotes, ar kokias kitokias, o treneris ten vaikus lupa? Jei jam prasideda tokios manijos ir tokie amerikietiški nuotaikų kalneliai, kad žmogus per porą savaičių išmoksta groti pianinu arba žaisti šaškėmis, arba vidury nakties nori išbėgti į gatvę nuogas... Ir kad dirba teatre – tokiame darbe, kur reikia apsimetinėti, nebūti savimi, nuolat atrodyti ar net jaustis taip, kaip nori režisierius, o ne tu pats... skaitai, ir va, galvoji – gal, o gal, jei ne tas teatras? Gal jei nebūtų to spaudimo, nuolatinio engimo ir kovos iki kraujo, gal ir tas bipolinis sutrikimas taip stipriai neišsišautų lyg šampano kamštis? Ir ta nuolatinė saviplaka, sumišusi su stipriu perfekcionizmu. Argi ne mirtinas kokteilis?
„Man septyneri ir aš noriu nusidurti.“
Viskas ir taip skaudu, o tada pradedi apie Mariaus vaikystę skaityti, supranti, kad nu šūdas. Ir ten buvo viskas blogai. Jau tada. Maži, atrodytų nereikšmingi dalykai, o kaip suformuoja asmenybę? Šiuo atveju – nepaprastai įdomią, charizmatišką, kitokią (na tą tai bandė mokykla gesinti, nesigavo, dėkui dievui...) – bet su savo demonais, ir su labai ryškiais, kartais net užgožiančiais visą tą charizmą.
Skaitantys knygoje atras ir dar vieną istoriją – apie varną. Tik paminiu, kad ten buvo labai gera alegorija. Taip stipriai parašyta, kai ji pasibaigė – supratau išsyk ir net aiktelėjau.
Kodėl skaityti? Aš pati, kad jau nežiūriu televizoriaus, o ir tas pats teatras yra retas reginys mano gyvenime, sakau atvirai – kažkokių aukštesnių jėgų vedina užsimaniau šios knygos. O kur dar geriausia draugė, kuri apie ją kalbėjo prieš kelias dienas – jei jau ji nori... čia kažkas gero bus... o jei rimtai – skaityti tam, kad suprastumėte, kokie laimingi esate. Skaityti tam, kad kitą kartą pamatę keistai besielgiantį ar atrodantį žmogų, jo nesmerktumėte. Skaityti todėl, kad jei neduokdie, jūsų aplinkoje kažkam atsitiktų panašūs dalykai, jūs bent jau kaip deja vu atsimintumėte kažką kažkur skaitę ir pultumėte ieškoti; garantuoju, taip atsakymus rastumėte greičiau nei Marius su žmona. Ir skaityti todėl, kad tai yra ne garsaus žmogaus, ne aktoriaus, ne personažo, o tikro žmogaus istorija. Žmogaus, su savo klaidomis, ligomis, trūkumais.
„Aš esu Heraklis. Pusdievis. Išsikapstysiu.“

https://www.knygos.lt/lt/knygos/heraklis-nr--4/