šeštadienis, liepos 20, 2019

KIRKĖ - Madeline Miller

Jau kelias savaites sau ir kitiems kalbėjau, kad labai pasiilgau knygos, kuri mane taip įtrauktų, kad ją tiesiog ir norėčiau skaityti kol pabaigsiu, ir nenorėčiau pabaigti tuo pačiu metu. O „Kirkė“ dabar yra „ant bangos“ – ją skaito nuo paprastų mirtingųjų iki „žvaigždžių“ ir visokio plauko influencerių. Visi. Vieni ją pasiima, nes juk skaito kiti, kaip aš būsiu neskaitęs (na ir dėkui dievui už tokią įtaką, geriau nei dievai incognito) arba todėl, kad girdėjo gerų atsiliepimų ir puikiai suvokia, apie ką ši knyga pasakos.
Istorija pasakoja apie Kirkę – saulės dievo Helijo dukterį ir jos gyvenimą. Kirkė visada buvo kitokia – ji nekalba dievišku ir didingu balsu, nėra graži, šeimoje jos niekas nemėgsta, broliai ir seserys iš jos šaiposi, nes ji kitokia, nes ji moka ir nori kovoti už save, už teisybę. Kirkė, kitaip nei jos šeimos nariai – neturi galių. Arba bent jau taip galvoja. Kirkės maištas nepasibaigia tuo, kad ji slapta pagirdo kankinamą Prometėją, bet ir vėliau vieną labai nekenčiamą nimfą paverčia pabaisa šešiomis galvomis... ir tada Helijas su Dzeuso pritarimu, suvokęs, kad jo dukrelė ragana ir kad laisvai naudojasi neseniai atrastomis galiomis, ištremia Kirkę į negyvenamą Ajajos salą. Amžinybei.
Šioje knygoje visko taip gausiai: dešimtys progų prisiminti mokyklos laikais skaitytus mitus apie Prometėją, apie Penelopę ir jos audimo-ardymo seansus, apie Dzeusą, apie šelmį pasiuntinuką Hermį, rūsčiąją Atėnę ir kitus dievus, pusdievius, titanus ir ir jūrų pabaisas. Ir kartu ši knyga tokia žmoniška – skaitai apie dievus ir matai, kad nors ir nemirtingi, transliuoja tas pačias žinutes, susiduria su panašiomis problemomis, ypač knygai persiritus į antrąją pusę. Kirkė tampa vis mažiau nimfa ir daugiau žmogus. Moteris. Motina. Jos evoliucija visos knygos metu tiesiog įspūdinga – žiūrėk, maištaujanti „paauglė“, o po kelių šimtų puslapių ar kelių šimtmečių jau arši mama liūtė, kuri už savo vaiką eis vandenyno dugnu, kad gauti tai, kas išgelbės jos vaiką. Bet kartu ji pažeidžiama, su savo baimėmis, pajautimais. Juk reikia kovoti su tėvu – saulės dievu. Priešintis jo spaudimui ir jei pagalvoji, ar ne tas pats dabar mūsų laikais ir mūsų pasaulyje? Tėvų lūkesčiai vaikams ir tai, kaip jie priešinasi? Ir apie tai, kaip sunku yra paleisti vaikus, kuriuos mylavai, auginai, rūpinaisi, naktimis ir dienomis ėjai iš proto... ir vis tiek, vaikas užsimano skleisti sparnus – išplaukti laivu su nekenčiama deive, ar tiesiog įstoti į universitetą kitame mieste ar krašte... tiek daug paralelių su šiuolaikiu pasauliu ir tikrais žmonėmis, mums įprastomis patirtimis – imk ir braižyk kreives kaip nori, visada susikirs... Šeimos drama, santykių aiškinimasis, nieko titaniško, nieko magiško – viskas kaip ir tikrame gyvenime, tik įvilkta į mito sluoksnį kitą ir perteiktą iš graikų mitologijos personažų perspektyvos.
Labai daug akcentuojamos ir taisyklės, paklusimas normoms – ir tikrai ne dėl to, kad kažkas būtų aukščiau ar taptų didesniu autoritetu, o tam, kad būtų tvarka, harmonija. Dabar laikomės įstatymų, jei ne, susimokame baudas. Mite už nepaklusnumą gali būti prikaltas prie uolos, o tavo kepenis kapoti vanagas, arba būti amžiams ištremtas į negyvenamą salą. Visur yra ir blogo, ir gero; juodo ir balto. Tiek mituose, tiek mūsų pasaulyje. Ir tai nėra blogai.
Skaičiau, ir vis galvoju – nesibaik, nesibaik, dar ne... panašiai jaučiausi skaitydama paskutines Hario Poterio knygas, kai žinojau, kad viskas, daugiau nebus. Šiuo atveju yra geriau – yra viena knyga, kurią autorė parašė, išleido ir čia ji jau seniai buvo išversta, tačiau tokios bangos nebuvo. „Achilo giesmė“ – dabar tiesiog nekantrauju, kai susirasiu ją vienais ar kitais kanalais ir dar pasimėgausiu. Visi tikriausiai žinote, kad nemėgstu frazių „rekomenduoju“, „gera knyga“, „labai patiko“ – tai labai subjektyvu. BET. Knyga yra intelektuali, skirta skaitytojui, kuris nori pasinerti į Ajajos, Olimpo ir kitus pasaulius, įgauti daugiau žinių ir tiesiog mėgautis puikiu tekstu. Tad rekomenduoju. Knygą skaičiau penkias dienas – ne dėl to, kad nebuvo kada, ne todėl, kad nenorėjau – knygą taupiau, kad tik nesibaigtų, manau tai daug pasako.



MEILĖS NEĮMANOMYBĖ — Hannah Rothschild

Labai mėgstu dideles knygas. O jei dar užkabina ir nesinori paleisti, tada išvis puiku!
Kukli virėja Anė nežino ko nori iš gyvenimo, blaškosi tarp vaikinų, o visai naujam kadrui nutaria gimtadienio proga ką nors padovanoti. Užsukusi į sendaikčių krautuvę ji visai netikėtai įsigija tapybos darbą - dar sunkiai dėl jo derasi, o jo būsimas savininkas nė nepasirodo pasimatyme! Anė pasimetusi, jos gyvenime vėl pasirodo alkoholikė mama, o ji netikėtai gauna kone svajonių darbą. Tik kad viskas būtų taip paprasta. Netrukus paaiškėja, kad Anė netyčia įsigijo seniai visų ieškomą meno šedevrą - paveikslą su daug pikantiškų istorijų, o vien jo pavadinimas - Meilės neįmanomybė!
Apie muziejus aš galiu kalbėti labai daug, ir mane visada apima kitokios emocijos nei daugumą. Arba aš bent jau taip manau. Muziejuose man sunku kvėpuoti. Aš negaliu juose ilgai būti. Bet viskas turi dvi medalio puses - man muziejai sukelia daug prisiminimų apie meiles ir romantikas, ir pasimatymus, ir bučinius besislapstant už skulptūrų. Tai šioje knygoje buvo vienas veikėjas, kuris išpasakojo skaitytojui visas tas pikantiškas istorijas ir dar jas pakomentavo! Tai buvo pats paveikslas. Labai patiko šitas visažinis pasakotojas, jo istorijos mane sudomino labiausiai – pasakoja kritikas viską, ką mato, visus pletkus, visas intrigas ir pačias sultingiausias istorijas išpliotkina.
Meno pasaulis žiaurus, jame dalyvaujantys veikėjai be skrupulų padarys viską, kad tik gautų savo paveikslą, vazą ar skulptūrą. Šlykstėjausi tais žmonėmis skaitydama, ir suvokdama, kad panašiai viskas ir gyvenime, kai norima lipti visiems per galvas nepaisant nieko. Ir dėl ko? Dėl garbės ir „Va, koks aš, turiu, o jūs neturit!“ ir dar, kad pasirodyti, kad turiu pinigų daugiau, nei jūs.
Šioje knygoje visko labai daug. Labai. Ir net per daug. Čia kaip gamintum šaltibarščius ir dar guminukų ar konservuotų ananasų įmestum. Vis norisi ką nors su maistu lyginti. Bet visai aiškiai gaunasi, tai tęsiu tradiciją. O ir į temą, nes pagrindinė veikėja pati kūrė šedevrus, tik ne tapė, o iš maisto.
Jaučiuosi labai daug sužinojusi apie meną, tapybą, restauraciją ir aukcionų užkulisius. Tokios knygos stipriai plečia akiratį. O ir istorija visai graži, nors ir kiek perkrauta ir ištempta.



PASKUTINĖ MALONĖ – Elizabeth H. Winthrop

Aš jau seniai laukiau tokios knygos, kurią skaityčiau ir kartu negalėčiau skaityti. Kuri užimtų kvapą didesnį laiką. Kuri priverstų susimąstyti apie daug dalykų, kurie yra susiję su žmogiškumu, tolerancija, pagarba. Tokia knyga mane susirado.
Vilis sėdi vienutėje ir žvelgia į paskutinį saulėlydį savo gyvenime. Vos po kelių valandų jam bus įvykdyta mirties bausmė už išprievartavimą. Mergina netrukus po įvykio nusišauna, tad juodaodžio jaunuolio gyvenimas pasmerktas, jis neturi jokių šansų. Pasinaudoję keistomis aplinkybėmis Vilį jie nuteisia mirti.
Baltaodės merginos vardas Greisė, kaip puikiai parinktas vardas, iš anglų kalbos išvertus, būtent ir reiškiantis malonę... Ir kiek čia simbolių, pradedant vardais... Baigiant paros metu. O gal aš čia ieškau to, ko neturėčiau? abejoju...
Jau pirmuose puslapiuose galima suprasti kas yra kas - niekas neatskleista tiesmukai, viskas slypi detalėse. Supranti, kad būtent Vilo tėvas važiuoja su asilėnu ir gabena akmenį. Supranti, kad saldainių kaulijantys vaikai yra juodaodžiai. O kas baisiausia, viskas vyksta ne taip ir seniai, o tas rasizmas toks stiprus, o dar labiau norima susidoroti. Su laiku puikiai supranti, kad niekas nieko neprievartavo, o jauni žmonės buvo tiesiog įsimylėję.
Viso romano metu kuriama stipri įtampa. Tokia stipri, kad gali girdėti tą šiugždančią minią, kad gali matyti tą saulėlydį. Gal net gali užuosti veikėjų abejonės ir jų apmąstymuose atrasti daugiau, nei perskaitai juoda ant balto... Autorė ir vėl pasitelkia vaikus ir jų paprastus klausimus, atskleisdama tas skaudžias tiesas ir papasakodama apie dideles problemas, kurios yra analizuojamos ir narstomos po kaulelį šiame romane. O moterų maištas prieš savo vyrus – skaičiau ir žavėjausi – toks nebylus, ir kartu, toks reikšmingas ir garsus.
Apie romano pabaigą galėčiau kalbėti visą naktį. Buvau per daug sukrėsta, kad verkčiau. Stojau ties kiekvienu skyreliu ir dariau pertraukas, kad nepamirščiau kvėpuoti. Knyga nedidelės apimties, tačiau net ir norėdamas jos neperskaitysi greitai - per daug kerta per emocijas. Per daug nežmogiškos neteisybės.
Stipriai. Netoli nuo realybės atitrūkęs pasakojimas atskleidė tikras problemas. Juk šiose situacijose buvo atsidūrę tikri žmonės. Su tikrais jausmais ir tikrais kūnais. Dar viena knyga šiemet, kuri keliaus į dešimtuką. Sakiau ne kartą – esu itin jautri žmogaus skausmui ir diskriminacijai, o ši knyga sujudino visko vidujai pakankamai.



TOBULA PORA — Elin Hilderbrand

O kokia drama! O kiek maišalynės! O kokie visi veikėjai intrigantai, buvo labai netikėta. Trilerius mėgstu labiau nei detektyvus, bet šį buvau mačiusi ne viename sąraše ir daug visokių gerų atsiliepimų girdėjau. O galų gale, kada geriausia skaityti vasarišką atostogų romaną, jei nei vasarą?
Tobula sala, beveik utopija, visi labai turtingi, visi gali sau leisti bet ką. Netrukus po Liepos ketvirtosios šventės turi įvykti milijonieriaus Bendžio ir protingos zoologės Selestės vestuvės. Tačiau naktį prieš vestuves įvyksta nelaimė - būsima nuotaka paryčiais randa negyvą savo vyriausiąja pamėgę Merit...

Ir tada prasideda! Paslaptys kyla į paviršių šviesos greičiu, o jų turi kiekvienas veikėjas. Aš stebiuosi, kad taip net įmanoma. Visi su visais susiję, visi vieni su kitais miega. Visada skaitydama tokias knygas ar žiūrėdama filmus pagalvoju, kad realybėje taip nebūna. Ir tada suprantu, kaip aš klystu! Būna, tik gal sudėliota ne tokiame mažame laiko tarpe, kokį aprėpia romanas ar filmas... Arba tiesiog toks įspūdis susidaro dėl to, kad pažiūrėt filmą apie visą žmogaus gyvenimą trunka nuo 2 iki 3 valandų, o nugyventi prireikia... viso gyvenimo. Tad meilužiai, intrigos, santykių peripetijos, baisios ligos ir neištikimybės - jos vyksta, yra, egzistuoja. Tik kai sumeta į vieną katilą, gali pasirodyti kaip bomba!
Pradžioje buvo klaidu, labai daug veikėjų, labai daug veiksmo, daug visokių įvykių, pletkų ir intrigų. Bet atostogoms ar norint pailsėti nuo kokios emociškai sunkios literatūros - pats tas. Man skaitėsi lengvai, tačiau romanas didelės apimties ir gerai, kad kartais buvo tam tikri dalykai pakartojami, primenami skaitytojui, nes kitaip buvo galima greitai pasiklysti romano vingiuose.
Vasara, kokteiliukai, balius, daug dramos ir isterijos - net pati žmogžudystė nublanksta. Pabaigoje net kilo mintis, kad vis tik kiek mažai mes galime sukontroliuoti, sužiūrėti ar numatyti. Jei būtų kitaip, gyvenimas būtų žymiai nuobodesnis.



BE IŠEITIES - Taylor Adams

Toks kitoks trileris. Aš paprastai esu pratusi, kad trilerio veiksmas vyksta labai lėtai, kad siužetas skleidžiasi kaip lupamas svogūnas, o ir tie sluoksniai būna trapūs ir labai daug neatidengia išsyk. O šis romanas visiškai kitoks - čia lyg paleistum kažką ridentis nuo kalno - jau kai pagauna pagreitis, vargiai sustos.
Derbė vyksta aplankyti vėžiu sergančios mamos į Jutą. Viduryje ilgos kelionės ji yra priversta sustoti - užklumpa stipri pūga ir paralyžiuoja visus kelius, visas galimybes ir išeitis tarsi pats likimas pasiima ir neketina grąžinti... Taigi Derbė sustoja vienoje iš poilsio stotelių, o ten jau įstrigę keli žmonės - viskas būtų gerai, tačiau Derbė netrukus pastebi autobusiuke, narve, užrakintą mažą mergaitę. Nuo tos akimirkos viskas ir pradeda riedėti.
Žiauriai nervino pagrindinė veikėja. Jos sprendimai pasirodė labai neadekvatūs ir neprotingi. Ypač tomis akimirkomis, kai jau tikrai viskas kybojo ant plauko, kai tai galėjo nulemti žmonių likimus. Tada ji nusprendė būti geroji samarietė ir pasielgti nelogiškai. Skaitydama pora kartų net cyptelėjau, na ne, neik, nedaryk, bėk...
Kodėl trileris kitoks? Todėl, kad viskas čia vyko greitai ir veiksmo buvo tiek, kaip kokiame įtempto siužeto filme. Šaudo gaudo, dega, sprogsta, apgauna, manipuliuoja, dar keli niuansai, kurių nenoriu atskleisti. Bet aš vis tik padariau išvadas, kad man labiau patinka lėtesni trileriai ir mažiau tu saliutų. Skaitydama mačiau tą medinį labai amerikietišką namą, mačiau kaip jis sprogsta, kaip dega ir viskas lekia į orą. Viskas įtikinamai atsiskleidžia, priežastys aiškios, motyvai irgi, ir jei ne pagrindinės veikėjos veiksmai, sakyčiau, gerai sukaltas trileris.
Kaip visada norėtųsi pasakyti daugiau, bet baisu, kad išduosiu ką nors svarbaus ir kitas skaitytojas neteks malonumo. Taip jau būna su tais trileriais.



VESTUVIŲ SVEČIAS - Zara Stoneley

Man vėl reikėjo pailsinti smegenis. Ir kartais tam rasti knygas nėra lengva - vienos gali netikėtai nustebinti, kai aprašymas ir viršelis rėkte rėkia, kad čia viskas labai paprasta, o skaitant paaiškėja, kad yra niuansų, kurie būna slogūs ar sudėtingi. O būna knygų, kur tikiesi lengvo skaitinio, ir gauni labai labai lengvą. Ši knyga man pasirodė puikiai tinkama atostogoms, nelabai intelektuali, bet smegenims pravėdinti tiko puikiai.
Samanta išsiskiria po ilgos draugystės, tačiau jai verkiant reikia partnerio į vestuves, nes per ilgą liežuvį visiems prikarksėjo, kad jau susirado naują vyruką ir su juo pasirodys vestuvėse. Deja, realybė yra kitokia - Samanta jaučiasi stora ir nelaiminga, tad su draugų pagalba ji pasisamdo aktorių - žavų šunis mylintį vyrą Džeiką.
Visiškai nuspėjamas romanas, bet kartu tuo visai ir žavus - skaitai ir krizeni iš jos prisigalvojimų, nes, kaip skaitytojas, iškart jauti, kad viskas čia gerai baigsis. Kitaip tiesiog negali būti.
Labai patiko visi juokeliai, bet tik kol buvo subtilūs ir skaniai pateikti. Keistokai pasirodė moters šaipymasis iš kitos nėščios moters, nes ji laukiasi ir atrodo stora. Aš suprantu, kad čia buvo neapykanta dėl išdavystės, bet vis tiek. Moteriai šaipytis iš kitos moters? Kad ir kokia bjauri ji bebūtų, nėštumas nėra tas dalykas, dėl kurio galima taip tyčiotis.
Patiko chemija tarp Džeiko ir Samantos. Jų juokeliai, net ir nešvankūs - tiesiog jutosi, kad jiems gera.
Džeikas pasirodė tobulas vyras. Ypač dėl motyvacijos. Nuolat stūmė ir skatino Samantą daryti vieną ar kitą dalyką, buvo įdomu visa tai pergyventi kartu su jais, matyti, kaip Samanta tiesiog pražysta. Tokie santykiai ir turėtų būti, aš manau, kur žmonės vienas kitą besąlygiškai palaiko ir padeda judėti į priekį.
Visiškas pliažinis skaitinys, net mąstyti nereikės. Bus ir iš ko pasijuokti, ir dėl ko pasipiktinti, ir romantikos, ir gražių draugysčių, nors viskas man pasirodė naivoka.


GALI BĖGTI – Steve Mosby

Dar vienas trileris. Ir vis stebiuosi, kaip aš tiek daug metų jų neimdavau į rankas. Gal nejutau skirtumo tarp trilerio ir detektyvo, kurie man mintyse buvo asimiliavęsi? Nežinau, ko gero. Nes detektyvai iki šiol nėra mano mėgstamas žanras, nors visokių CSI seniau nevengdavau. Ko gero, skonis su laiku keičiasi, nieko keisto.
Detektyvas Vilis Terneris su įdomia partnere atsiduria įvykių centre – lemtingo sutapimo dėka atrandama daugiau nei dešimt „užkonservuotų“ moterų palaikų, o netrukus paaiškėja, kad jos visos, ko gero, Raudonosios upės žudiko aukos. Paskutinė maniako auka išgyvena, tačiau sužalojimai ir išsekimas tokio lygio, kad iš aukos pagalbos nesulaukę, Vilis su partnere imasi tyrimo patys: kiekvienas dėl savų priežasčių, Vilis, kankinamas praeities šešėlių, kurie jį itin stipriai sieja su šia byla, o kolegė tai mato kaip gerą karjeros galimybę.
Pakankamai standartinis trileris, bet buvo keli dalykai, kurie man buvo įdomūs ir patiko – pasakojimas iš skirtingų perspektyvų, o ypač, iš žudiko-organizatoriaus, tyrėjų. Patiko, kad Vilis vadovavosi tuo „šeštuoju jausmu“ tirdamas bylas – tiesiog jautė, kuria kryptimi judėti. Toks nestandartinis tyrėjas, kuris ne reglamentais ir protokolais vadovaujasi, o jausmais ir nuojautomis. Kažkaip man šie dalykai netrukdė, nes nebuvo tokių situacijų, kur neįtikino. O gal ta nuojauta pačios gyvenime dažnai pasitvirtina, dėl to ir lengva patikėti?
Dar patiko pati esmė, idėja, žudymo motyvai ir visas žudiko organizuotumas. Žinau, skambu kaip sociopatė, bet tai knygą darė tik įdomesne: smulkmenos prie smulkmenų ir visai gyva mozaika susidėliojo. Reikalaujantis atidumo žudikas, ir tai, kad mes visą laiką žinome kas jis, ir net pakankamai greit sužinome ir motyvus. Viskas taip išversta į kitą pusę. Beeeet, manęs neįtikino atskleidimas, pati kulminacija. Kai minėjau detales, tai pati pagrindinė detalė mane ir suglumino – kaip? Ką? Kodėl?
Poilsiui tinkamas trileris, net ir tų kūnų aprašymų ar žudymo metodų čia nedaug ir kraupių detalių nerasite. Knyga visomis prasmėmis panaši į „Mergina rūke“ ir man ana pasirodė stipresnė.


NEREGIMIEJI – Roy Jacobsen

Vis tik man pakankamai sunku kalbėti apie šią knygą... toks sunkumas širdyje ir slogutis paliko perskaičius. Nei graudintis čia nebuvo dėl ko, nei nervintis, bet kažkas šioje knygoje vis tik yra, kad pradedi abejoti net ir savo gyvenimo pasirinkimais ją perskaičius.
Mažytėje Bariojos saloje gyvena nedidelė šeima, tokia pat pavarde, koks ir salos pavadinimas. Martinas ir jo du suaugę vaikai – Hansas su žmona ir duktė Barbra. Ir žinoma, unikalioji Hanso ir Marijos dukrytė Ingrida. Niekas saloje nėra šiaip sau, viskas yra apgalvota iki smulkmenų, o šeima gyvena atskirta nuo viso pasaulio ir tiesiog... gyvena. Visas pasakojimas tuo ir paremtas – ramus, lėtas tempas mus plukdo jų gyvenimo srovėmis tolyn...
Visa knyga parašyta tokiu lėtu, šiaurietišku tempu, kai skaitai, ir slenki per tekstą, tačiau pats tekstas toks gražus, toks vaizdingas, kad tiesiog mėgaujiesi, kramtai, užkabina visus receptorius ir tik po kelių minučių gali nuryt... Bariojos salos gyventojams už viską svarbiausia yra jūra – jų maitintoja ir kankintoja viename, ir horizontas, kuris jiems suteikia laisvę ir matymą. Tik tas matymas, sakyčiau, neapsiriboja ta riba, ties kuria dangus su žeme liečiasi, viskas kiek giliau.
Panašiai jaučiausi skaitydama vos porą knygų per savo gyvenimą – „Vogti arklius“ ir „Dinos knyga“ – tas įspūdis ir jausmas, kurį sukelia ši knyga, yra nenusakomas ir neaprašomas. Tiesiog... veiksmo maža, didžioji jo dalis vyksta veikėjų galvose, yra išreiškiama nežymiais judesiais, žvilgsniais ir simboliais.
Vėl mintyse kėliau sau klausimus: kodėl? Kodėl jūs taip įsikabinę tos salos, kaip ir veikėjai knygoje „Pakrantės medžiai“ savo namų... juk audros ir jūra viską suniokoja, o jūs kaip užstrigusi plokštelė... vėl viską atstatinėjat, iki kitos audros, net ir puikiai žinodami, kad ji bus. Ir visi katastrofiški kontrastai – vasara ir žiema, diena ir naktis, šilta ir šalta, jaunas ir senas. Viskas taip įtaigu, žmogiška ir tikra. Ir vis tiek liūdna, ypač perskaičius knygą, nes jos pabaigoje atsiradę veikėjų pamąstymai draskė man širdį.
Sunku parašyti kažką geriau ar gražiau, nei tą padarė autorius, sukurdamas šį romaną, tad paliksiu jums malonumą ir nebekapstysiu... o ir negalėčiau, nes tarp tų mažų detalių, viską niokojančių vėjų, negailestingų audrų ir nepaprastai stiprių moterų portretų slypi tiek daug gyvybės ir noro svajoti.


šeštadienis, liepos 13, 2019

EIME SU MANIMI – Karma Brown

Kai ant knygos viršelio pamačiau, kad gali būti kažkas panašaus į „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ pasakotą istoriją (knygos neskaičiau, filmą žiūrėjau dešimtis kartų), iškart supratau, kad noriu ją skaityti. Juk kelionės gydo, gydo kaip niekas kitas, nes jų metų sutinki tuos, kuriuos labiausiai reikia sutikti tą akimirką, nes pamatai būtent tuos vaizdus, kuriuos tau lemta pamatyti... ir atsiduri situacijose, kurios dažnai priverčia į viską pažvelgti atviromis akimis.
Tigana su Geibu yra laimingi. Netrukus į jų gyvenimus turi pasibelsti vaikelis, jie džiaugiasi vienas kitu ir mėgaujasi gyvenimu. Iki to vieno lemtingo vakaro, kai viską dengia plikledis – Geibas nesuvaldo automobilio ir viskas pasidaro juoda juoda... Tigana atsibunda – vaikelio nebėra, o santykiai byra, nes kaltės jausmas ir kaltinimai yra pagrindinis jos variklis gyventi toliau, o Geibas stengiasi iš paskutiniųjų sulipdyti tai, kas dužo avarijos metu...
Nepaprastai skaudi knyga. Verkiau ir pradžioje, ir pabaigoje, ir užvertus paskutinį puslapį rašiau sesei, kad bliausiu dvi valandas... neįtikėtai stiprios moters istorija – išgyventi, atsistoti ant kojų, kai žemė slysta iš po kojų, tu netenki vaiko ir žinai, kad daugiau jų neturėsi... ir tas vyro palaikymas, kai jis dėl tavęs stengiasi, o tau taip skauda, ir tu viską išlieji ant jo. O jis taip stengiasi, taip stengiasi, kad dar sunkiau apie viską skaityti.
Dar prieš susituokiant Tigana su Geibu sumąsto, kad mes į stiklainį lapelius su idėjomis ateičiai, tad po tragiškos avarijos praėjus kuriam laikui jie nutaria išsitraukti tris – išvyka į Tailandą, kad pamatytų piešiančius dramblius, maisto gaminimo pamokos Italijoje ir kiti nuotykiai Havajuose. Siužetas nėra naujas ar prieš tai niekur negirdėtas (jau minėjau, kur), bet kaip jau sakiau – kelionės gydo, tad buvau tikra, kad jie pasveiks. Kad sulipdys santykius, kad viskas galiausiai bus gerai. Bet skaitant skaudėjo kartu su Tigana, tačiau tuo pačiu vis norėjau ją imti ir purtyti – kad kelkis, gyvenimas bėga prieš akis, pora skyrelių toliau, vėl ją supratau.
Tai buvo atgaiva. Ši knyga buvo tokia netikėta, ir taip giliai mane palietė. Ir čia nėra nei juoda, nei balta – pabaiga mane pribaigė. Aš nesitikėjau, likau šokiruota. Visomis prasmėmis, ir stebiuosi, kaip nepastebėjau tam tikrų dalykų, detalių, kurios man tik paskui sukrito į vietas, kai jau pabaigiau knygą...
Tokia kupina gyvenimo, vilties, netikėtumų, ašarų, juoko, juoko pro ašaras ir atvirkščiai, nuostabių patirčių ir tikrumo. Kitaip šios knygos neapibūdinsi. Ir pati stebiuosi, bet jos net banalia nepavadinsi, nes viskas čia gerai, romantiška, tačiau labai skaudi istorija su keliais krisleliais vilties ir pamoka, kad kartais reikia tiesiog sugebėti paleisti...
Na va, parašiau visa tai, ir vėl verkiu...



POPIERINĖS SIENOS – Shari Lapena

Dar vienas trileris – ir žinote ką, neatspėjau. Įtarinėjau visus visos knygos metu, ir vis tiek lemiamu metu sustojau, apibėgau visus įtartus veikėjus ir... likau nustebusi. Čia jau bėgu įvykiams už akių, bet man trileris išsyk tampa geresniu, kai neatspėju kas viską organizavo ir juodus darbelius dirbo. O paskutiniu metu taip nutinka labai retai.
Ana ir Markas išeina į draugų namus kaimynystėje, o lovelėje palieka miegančią pusės metų dukrytę Korą. Tėvai pasiima monitorių ir kas pusvalandį eina tikrinti ar viskas gerai. Po kelių patikrinimų Ana dukrelės lovelėje neberanda. Iškviesta policija, tad tėvai netrukus tampa pagrindiniais įtariamaisiais.
Visų pirma, tai esminis dalykas, dėl kurio beveik norisi pasakyti, kad taip tiems tėvams čia ir reikėjo – kaip galima palikti vieną mažą leliuką ir išeiti baliavoti, nes kaimynai nemėgsta vaikų? Tai va šioji dalis, kurios (ne)logiškumas paaiškėja vėliau, mane pribaigė ir man yra nesuvokiama. Aš dar suprantu, kad tu neturi išeities ir vaiką kelioms minutėms palieki nes, nežinau... vaikas karščiuoja, o tau reik sulakstyt į vaistinę vaistų ir neturi kas tą padarytų... dar suprantu. Bet išeit vakaroti su draugais, ir vaiką palikti. Čia jau virš visko.
Bet iš esmės, įtampa laikėsi visą trilerį: įtarinėjau visus; o visi veikėjai buvo ne šiaip sau – vienas paranojikas arba labai geras aktorius, kitas su psichologinėmis problemomis ir silpnos psichikos, buvo ir šantažo, ir sultingų detalių, kurios maišė visiems kortas, ir slaptų santykių – na ko tik šiame trileryje nebuvo. Ir viskas tik padėjo skaitytojui dar labiau klaidžioti patamsiais nesuprantant, kas čia vis tik vyksta ir bus. Ir tai man patiko, neleido knygos padėti šalin.
Jei atvirai – po poros atsiliepimų mūsų padangėje jaučiau, kad knyga bus vos vidutinė, maniau, bus dar vienas iš tų trilerių, kur perskaitai su malonumu, tačiau po kelių dienų nieko nebepameni (tokių pasitaikė vos keli, bet buvo) – ir ką, žinokite, klydau. Skaičiau visų pirma su malonumu, visada buvo kažkokia detalė ar mozaikos dalis numesta, kurią reikėjo susirinkti ir neštis iki kažkurio skyriaus, kad įklijuoti ir keliauti toliau. Ir tas man ir tiko – kad visą knygą vyko veiksmas ir kažkas nuolat paaiškėdavo. Ir dar tai, kad pabaigoje nustebau, čia jau išvis didelis privalumas trileriui.
Žinokite, kam trileriai patinka, su malonumu perskaitysite ir šį. Bent jau man taip buvo.


pirmadienis, liepos 08, 2019

NIEKADA NESUSTOK – Christina Rickardsson

Christiana gimė ir iki septynerių metų augo Brazilijoje. Atrodytų, nieko čia ypatingo? Christiana su mama gyveno urvuose, lūšnynuose, gatvėse; joms teko susidurti su tokiais baisumais, apie kuriuos nė vienas iš mūsų be kriminalų skilties daugiau niekur nepamatysime ir neišgirsime. Ir staiga Christiana tampa Christina – atsiduria kitoje pasaulio pusėje kartu su broliuku ir nauja mama, nauju tėčiu. Jai tenka prisitaikyti ir susitaikyti. Suaugusi Christina nusprendžia grįžti į tas vietas, kuriose buvo Christiana; pabandyti sužinoti kuo daugiau apie savo praeitį.
„Nepaisydama skurdo ir vargo, mano mama norėjo ir sugebėjo mylėti. Jau buvo svarbu auklėti mane, mokyti gerumo, o ne tik rūpintis, kad išgyvenčiau.“
Nežinau ar nustebinsiu pasakydama, kad tai yra tikra istorija, tikri išgyvenimai, tikros patirys – knygos autorė aprašė skaudžias ir neįtikėtino sunkumo patirtis, kai skaitai, ir vos gali patikėti, skaitai, ašaros pačios rieda. Stebiesi žmonių pasirinkimais ignoruoti kitą, žmonių apatija ir nenoru matyti, kas vyksta tau po nosimi. Kai skaičiau šią knygą, kai kurie dalykai mane net siutino – ypač paskutinės scenos iš vaikų namų – kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma nuspręsti už vaikus ir jų tikrą motiną, ir juos vienus nuo kitų atplėšti? Nes šioje vietoje viskas buvo panašu į Taros Westover istoriją, pasakotą knygoje „Apšviestoji“ – nežinau kodėl, bet man tai vis iškildavo galvoje ir mintyse, kai skaičiau. Tik kad Christiana buvo mylima, ja buvo rūpinamasi tiek, kiek tik mama išgalėjo. Ir ne, nemanau, kad joks vaikas turi augti tokiomis sąlygomis, kokiomis augo Christiana su broliuku. Bet vis tik?
„Neskaičiuojant draugų vaikų namuose, žmonės, kuriems aš rūpėjau, buvo arba mirę, arba išstumti iš mano gyvenimo.“
Dar nebuvo lengva skaityti apie Christinos, jau suaugusios moters, baimes. Kaip ji bijojo grįžti į San Paulą, pamatyti visas vietas, kuriose praleido ryškią vaikystę, abejojo, kas nutiks su jos prisiminimais. O labiausiai mane ir žavėjo ir glumino jos požiūris į motiną – nei kruopelės neapykantos, tik meilė, beribė, tokia pati, kokią ji, būdama vaikas gaudavo iš jos. O gal mes kaip vaikai kitaip formuojame prisiminimus? Gal turime kažkokį filtrą, kuris palieka tik geras akimirkas? Bet juk ne, iš visko, ką pasakojo Christina, man mintyse įsirėžė daug skirtingų ir baisių dalykų. Tiek ginklai, tiek bėgimas, nuolatinis bėgimas nuo visų, kas jauti, sukels tau skausmą. Ir visos tos situacijos, kai savo akimis matai, kaip užsibaigia geriausios draugės gyvenimas, o pati tiesiog... bėgi. Bėgi taip greitai, kad net nustoji kvėpuoti...
„Kartais sutinki žmonių, su kuriais praleidi tik trumpą laiką. Sunkiausia susitaikyti su tuo ir eiti toliau. Bet galbūt kartais privalai padaryti būtent tai – susitaikyti, kad ryšys tarp žmonių yra paskola, o kai jo nelieka, turi džiaugtis, kad turėjai garbės būti su tuo žmogumi, kad gavai tiek daug, o iš tavęs nereikalavo duoti.“
Christina buvo išgelbėta nuo skurdo ir gyvenimo gatvėse, buvo priimta į mylinčią šeimą. Tik gyvenime viskas taip neteisinga ir laikina... skaičiau, liejau ašaras ir dar pagalvojau, kaip apie tokią knygą galima sakyti kažką labai blogo? Kritikuoti žmogaus pasirinkimus, jo motyvus, norą išgyventi? Galų gale, ji pati ne vieną kartą per visus memuarus minėjo, kad gailisi dalykų, kuriuos padarė, kad sapnuoja, kad kankinasi. Aš manau, pati nešasi pakankamai sunkų ir aštriai jai širdį kapojantį akmenį, kad dar skaitytojai ją moralizuotų ar iš šios istorijos pasisemtų ne gerumą, motyvaciją, norą gyventi. Turėtume tiesiog apkabinti savo artimą dažniau. Ir tiek.


sekmadienis, liepos 07, 2019

TOBULI GYVENIMAI LIEPSNOJA SKAISČIAU – Celeste Ng

Man visada labai sunku kalbėti apie knygas, kurios man nesukelia minčių ir nieko daug nesinori apie jas pasakyti. Pasidaro taip nuoširdžiai gaila ir to, kad kažkam knyga labai patiko, ir liūdna, nes rašytojas stengėsi, tikėjo savo idėja, rašė, liejo širdį. Nes Goodreads knyga buvo išrinkta kaip geriausia prieš porą metų. O man va kažkaip... Nulis emocijų... Ir pati taip norėjau ją skaityti. Taip džiaugiausi gavusi knygą į rankas. Net neskubėjau jos skaityti, maniau, pasimėgausiu po to, kai jau pajausiu, kad va, noriu, reikia.
Šeiker Haitsas - tobulas miestelis. Jame viskas suplanuota iki smulkmenų - iki kiek centimetrų turi būti pjaunama žolė, kokiomis spalvomis dažomi namai. Vaikų lankoma mokykla yra geriausia valstijoje, darbuotojai žino savo darbus, pareigas ir viskas veikia lyg tobulai suderintas laikrodis. Tačiau miestelio gyvenimas sukirba vos tik į Elenos Ričardson nuomojamą namą atsikrausto vieniša motina Mija su dukra Perla, kuri netrunka susidraugauti su Elenos sūnumi Mudžiu. Staiga paaiškėja, kad Miją atveda senos paslaptys, tačiau, paslapčių turi visi, net ir gyvenantys tobuloje visuomenėje.
„Taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas.“
Man labai patiko utopinė romano idėja. Paprastai skaitau distopijas, tad čia buvo šis tas kitokio - tobulai sukonstruota visuomenė, tobuli žmonės, tobulos šeimos. Bet ar tikrai?
Antroje knygos dalyje prasidėjo nemažai kapstymosi ten, kur nereikia kapstytis, ir drabstymosi purvais, kur jo galėjo nebūt. Bet juk visi mėgstame dramą, kas nemėgsta? Skaičiau, ir tokia Santa Barbara virė tame Šeiker Haitse!
Bet vienas siužeto vingis man vis tik patiko - Mijos praeitis ir jos labai sudėtingi pasirinkimai. Kas buvo konkrečiai, nenoriu pasakoti. Bet esu tikra, kad daugelis motinų būtų pasielgusios panašiai. Ir šioji dalis man suteikė vilties visoje šioje istorijoje. Nes liūdna, kai manai, kad taisyklės padės gyventi tobulą gyvenimą. Nėra viskas tik juoda ar balta. Visos taisyklės turi išimčių. Ir ši knyga tą tik patvirtina.
Aš labai tikiuosi, kad knyga daugiau kam patiks, nei nepatiks, nes parašyta ji gerai.


NEKENČIU TAVĘS — Sally Thorne

Aš tokių knygų skaitau labai mažai, bet ši labai domino dėl puikių atsiliepimų. Seniai seniai skaičiau "50 pilkų atspalvių" ir taip ir nepabaigiau, nes tada įsimylėjau ir tiesiog nebuvo noro skaityti apie kitų nuotykius, kai turėjau savų. O dabar ši knyga man pateko į rankas ir žinojau - arba susiskaitys smagiai kaip "Bridžitos Džouns dienoraštis", arba mesiu knygą šalin ir net nenorėsiu pabaigti. Ir labai norėjau, kad patiktų! Ir knyga tikrai patiko!
Liusė yra gera darbuotoja. Ji dirba savo svajonių darbą leidykloje. Bet yra vienas trūkumas - per kelis metrus nuo jos sėdi Džošua - jos kolega, kurio ji nekenčia. Du metus jie žaidžia jos įsivaizduojamus žvilgsnių žaidimus, kovoja vienas su kitu aštriomis pastabomis ir nebyliais ginčais. Iki tol, kol vieną dieną Liusė prasitaria, kad eis į pasimatymą. O Džošua ją lifte priremia prie sienos.
Knygos į sieną nemečiau, vietoj to visam vakarui pradingau ir kol nepabaigiau, negalėjau nueiti miegoti. Kai visa istorija atrodė visiška klišė (nors kėlė šypseną, ir net ne dėl blogų priežasčių), pabaigoje buvo daug man patikusių dalykų. Sugriovė tam tikrus stereotipus. Patiko santykių peripetijos tarp tėvo ir sūnaus, patiko tai, kad vyras nebijojo pripažinti savo silpnųjų savybių. Kad nebijojo garsiai kalbėti apie savo trūkumus ar skaudžią praeitį.
Beveik visą romaną skaičiau tokiomis bangomis - pradžioje labai erzino ta neapykanta. Nesupratau, iš kur toks vaikų darželis ir jo priežasčių. Ir šiaip nemanau, kad neapykanta, juolab tokio stiprumo, yra gera emocija. O vėliau šypsojausi kaip nenormali beveik visą laiką. Skaičiau, viskas buvo taip akivaizdu, ir taip aišku, bet kažkodėl nesinorėjo užversti knygos ir sau pasižadėti, kad nieko, pabaigsiu tuos 70psl ryte... Koks dar gali būti ryte, kai visa esmė tuoj turi paaiškėti?
Va taip ir nemėgstu tokių knygų, arba man dabar tokios labai reikėjo. Daug erotikos, daug laaaaabai karštų scenų. Ir visai smagūs veikėjai, kurių nesinorėjo išbraukti iš siužeto. Va taip kartais ir būna, nebespjaudysiu į šulinį. Knyga visiškai ne mano skonio, pasakyčiau, bet suskaičiau su pasimėgavimu. Ūch.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/nekenciu-taves/


šeštadienis, liepos 06, 2019

ŽINAU, KAS TU ESI – Alice Feeney

Eimė gyvena su vyru, vaikų neturi, yra kylanti kino žvaigždė. Vieną dieną grįžusi namo neberanda vyro: likę jo batai, raktai, piniginė, telefonas ir net automobilis... – daiktai, be kurių toli nenueisi. Moteris netrukus kreipiasi į policija ir pati tampa įtariamąja.
Labai įdomiai pasakojama visa istorija – dabar, kai Eimė suaugusi ir bando atlaikyti spaudimą po vyro dingimo, ir prieš daug metų – kai jai buvo penkeri, o visas pasaulis vertėsi aukštyn kojomis ne kartą ir ne du. Kuri linija buvo įdomesnė? Vaikystės. Nenuspėjama, protu nesuvokiama, įšgąsdinusi mane ir manau panašiai priverčianti jaustis kiekvieną skaitytoją. Skaitant šią romano pusę man vis iškildavo prieš akis visokie panašūs kūriniai, bet kažkaip su laiku supratau, kad vis tik šis juos perspjauna ir net nebūdama mama aš galėjau lengvai įlįsti į pagrindinės veikėjos mintis, su ja galvoti, abejoti ir bijoti.
Labai sunku rašyti apie trilerius, kai norisi atskleisti kuo mažiau – tai čia nei pakunkuliuosi, nei pasiskųsi, nei situacijas paanalizuosi, nes, patys puikiai žinote, ant kokios smulkmenos gali būti pastatyta viso trilerio esmė. Tačiau čia tikrai labai noriu pagirti pabaigą – viskas taip nesveikai, šlykščiai, bet kartu oho kaip stipriai. Skaičiau išsižiojusi, nors buvau beveik tikra, kad žinau kas kaltas. Tik va nežinojau kodėl, ir net purto prisiminus knygos pradžią, kai kuriuos epizodus, kai kurias priežastis vienam ar kitam veiksmui.
Buvo čia ir žiaurumo (bet ne per daug, išskyrus gal kelis epizodus, kur mielai būčiau leidusi vaikų teisių organizacijoms pasireikšti) ir baisių veikėjų, ir tokių veikėjų, kurie nieko nedarė, bet dėl to buvo tik blogesni. Buvo ir kelios situacijos, kur supranti, kas vyko, aiškiai tas neparašyta, bet suvokus net nupurto. Puikiai. Jau net mąstau, kad jei ne ta dalis, kur smulkmenos (paminėtos dukart) išdavė man kas kas kaltas ir kodėl, sakyčiau, kad tai vienas iš tų trilerių, skaitytų šiemet, vertas 5 žvaigždučių – nors ne, meluoju, net ir atspėjus, vis tiek vienas geresnių.

ketvirtadienis, liepos 04, 2019

BALTA JŪRA – Roy Jacobsen („Neregimieji“ antroji dalis)

Ingrida grįžta į Bariojos salą. Visiškai viena atsiduria ir taip negyvenamoje saloje, kur siautėja audros, vasaros neateina, ir daugiau nakties, nei dienos. Besitvarkydama gimtoje žemėje ji pradeda pastebėti keistus dalykus, o pamažu atranda ir žmonių kūnus. Vyksta karas, sala nuklota sudraskytomis uniformomis ir paukščių išmėsinėtais kūnais. Ingrida tvarkosi kaip tik išgali, o jos šaltumas ir abejingumas jai tik padeda susidoroti su užduotimi. Iki tol, kol ji randą vieną leisgyvį kareivį.
Ingrida jau nebe ta maža mergaitė, kuri su tėvu maudydavosi palei krioklius – ji subrendusi, išaugusi, ir, sakyčiau, visomis prasmėmis ir ne pagal amžių. Per anksti atsidūrusi vienui viena pasaulyje, per anksti tapusi mama, per anksti susidūrusi su tokiais sunkumais, apie kokius pagalvoję mes tik sudrebėtume ir oda pašiurptų.
Visos knygos metu tvyro neišmatuojamas ir nenupasakojamas skausmas, artumo troškimas, meilės poreikis, nostalgija ir prisiminimai. Vėl begalės nutylėjimų ir sakinių, kurie sudėlioti pažiūrėjus keistai, vienok, pripranti prie stiliaus ir puikiai viskas paaiškėja. Taip turi būti. Taip ir gyvenime juk būna – skuti bulves ir gauni skambutį, kad artimas mirė. Telpa į vieną sakinį, telpa ir į realybę.
Knygoje labai mažai dialogų. Ir tai, jie tokie neužbaigti, nepilni sakiniai, nepilni ir trumpi atsakymai – nukerta, ir gana. Tik tie kone nebylūs dialogai gerokai iškalbingesni už bet kokius įmanomus pokalbius ar mintijimus.
O žuvys ir jų išdarinėjimo procesai taip įtaigiai aprašyti - žiaukčiojau skaitydama. Toks paprastas tekstas, o visuma paveikia skaitytoją. Ne visi rašytojai tą pasiekia.
Kai sakiau, kad pirmoji dalis poetiška, graži, lėta... plaukianti – taip buvo ir čia. Vien todėl taip greitai ją ir ėmiau – norėjosi dar kartą tos gražios kalbos skonio ir kvapo. Tikrai, galiu girti be perstojo tiek rašytoją, tiek vertėjos darbą – tiesiog preciziškas tekstas ir nuostabus vertimas. Pirmoji dalis man patiko daug labiau, neneigsiu. Šioje ir vardai pabaigoje ėmė maišytis, ir tų priežasčių ar net pretekstų kai kuriems veikėjų veiksmams pritrūko. Kartojuos – bet kalba, kuria parašyti šie romanai, atperka viską. Skaitai, plauki, mėgaujiesi. Kada nors tikrai abi knygas skaitysiu darsyk – o taip man yra buvę tik su Hariu Poteriu ir „Mergina su perlo auskaru“.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/romanai/Balta-jura/


KNYGŲ GELBĖTOJAI VILNIAUS GETE – David E. Fishman

Oooo, norisi pasakyti labai daug visko, tad sunkiai, bet bandysiu pakalbėti apie tikrai sudėtingą ir niūrią knygą. Visų pirma – ji man į nagus pateko tik leidyklos dėka, kuo be proto džiaugiuosi, kai jau pagaliau ją perskaičiau.
Esu visiška vilnietė. Užaugau čia, mokiausi čia, gyvenu visą gyvenimą. Kai buvau maža, ėjau į Vytės Nemunėlio pradinę mokyklą (vos metus, bet ėjau, nes mus vėtė ir mėtė iš vienos vietos į kitą). Tada, būdama maža, tikrai nežinojau, kas yra man po kojomis – ir tik užaugusi pradėjau girdėti gandus, kad va, pradinę mokyklą ant sinagogos pamatų pastatė... bet niekas nieko konkrečiau nepasakojo. Net nupurto prisiminus ir suvokus – nugriauti šventyklą, kartu su ja sunaikinti milžiniškus dokumentų ir literatūros lobynus, ir pastatyti ugdymo įstaigą. Ar ne skaudi ironija? Arba Tauro kalnas ir jo laiptai? Pamenu, kaip su keliais draugais buvome pastebėję, kad laiptai iš antkapių sudėlioti. Ir vėl, koks turi būti šaltakraujis žmogus, jokios pagarbos... niekam... nei gyviems, nei mirusiems.
Mokykloje (gal net ir toje pačioje, kuri ant sinagogos pamatų stovėjo) mes visi buvome mokomi apie knygnešius – žmones, kurie rizikuodami gyvybe nešė knygas per sienas ir gelbėjosi nuo sovietinės cenzūros. O ar kada nors esate girdėję apie Popieriaus brigadą, veikusią Vilniaus gete Antrojo pasaulinio karo metais ir šiek tiek po jų? Tai buvo grupė žydų, kurie suprato, kad turi išsaugoti savo kultūrą, savo identitetą, savo istoriją; žmonės, kurie, kaip ir knygnešiai, kilo prieš sistemą, kilo prieš valdžią ir tiesiog norėjo išsaugoti tai, kas jiems brangu.
Knyga – tai studija, parašyta net ne lietuvio, o žmogaus, kuris domėjosi, tyrė, rašė, aiškinosi ir aprašė Lietuvos žydų likimus.
Knygoje kalbama, kaip skaitymas jiems buvo būdas užsimiršti apie visus baisumus. Kaip įnikę į knygas žydai gete primiršdavo alkį. Kaip knygos buvo saugomos ir gerbiamos – kaip jos eidavo iš rankų į rankas, tačiau to net nesimatė. Buvo pastebėta, kad skaitomos buvo lengvesnio turinio knygos – romanai, detektyvai; žmonės pakankamai baisumų regėdavo realybėje, kasdien. Geto bibliotekoje imamų knygų skaičiai išaugo iki niekada prieš tai neregėtų.
Patiko tai, kad buvo aprašyti ne tik tie žmonės, kurie gelbėjo knygas, bet ir tie, kurie jas naikino. Tie, kurie davė tam įsakus. Bet kai skaitai, kaip toros ritiniai buvo išgabenami ir vokiečių kariams iš jų gamino vidpadžius... kaip knygas tiesiog laistė benzinu ir degino kiemo vidury; pradedi galvoti, ar tie knygų naikintojai išvis verti žmogaus statuso...
Ir žinoma, baisiausia buvo tai, kad kai tik sovietai pakeitė vokiečius, visi tikėjosi išsigelbėjimo. Geresnio gyvenimo. Mažiau persekiojimo. Situacija nebuvo „nuo vilko ant meškos“ – tikrai ne. Tiesiog buvo „nuo vilko ant kito vilko“. Kitaip ir neįmanoma apibūdinti. Skaudu buvo skaityti apie žmonių likimus – ypač apie Šmerkę – pagrindinį knygų gelbėtojų iniciatorių – organizatorių, jauną ambicingą ir protingą jaunuolį. Viskas taip negerai buvo. Taip negerai, ir taip sunku apie šiuos žmones skaityti, dar sunkiau rašyti.
Skaitant knygą nuvažiavau ir į Panerius – kad pajusti tą atmosferą, kad pamatyti duobes, jų dydį, tarsi kraterius, liudijančius istoriją. Dar skaitant vis kilo mintis – ar rizikuočiau gyvybe dėl knygų? Manau, kad taip. Manau, kad jei (neduok Dieve) vyktų karas, knygos būtų vienas pirmųjų dalykų, kuriuos aš įsimesčiau į kuprinę su druska, cukrumi ir degtukais... nes negali būti nieko baisiau, nei atimtas identitetas ir atėjęs išprotėjimas. Jei yra galimybė pasilaikyti kažką, kas padėtų išlikti, aš tą ir daryčiau – ši knyga tą tik įrodė.
Ar skaityti? Skaityti ir dar kartą skaityti. Toks svarbus ir mažai aprašytas istorinis aspektas. Tiek visko šioje knygoje daug – aš viename lape niekaip neužgriebsiu visko, ką šioje studijoje radau. Tai yra begalės vardų – herojų vardų, daug įdomių vietų, dėl kurių paminėjimo aš niekada į Vilnių nebežvelgsiu taip, kaip seniau; ir begalės patirčių – gerų, ne tokių gerų, ir tragiškų. Bet svarbiausia, daug įrodymų, kad jei labai kažkuo tiki, kovoti verta.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/biografijos-ir-tikros-istorijos/knygu-gelbetojai-vilniaus-gete-partizanai-poetai-ir-lenktynes-su-laiku-gelbstint-zydu-kulturos-vertybes-nuo-naciu


VYRAS BE TRŪKUMŲ – Jane Gardam

Mačiau, jog ši istorija lyginama su knyga „Stouneris“, bet man čia gylio trūko. Vyriška istorija, skaudūs išgyvenimai, daug atvirumo, nemažai įvairių patirčių. Tokia, lyg ir labai kabinanti knyga, bet kabina kabina... ir neprieina iki to klimakso niekaip. Bet apie viską pamažu.
Seras Edvardas Federsas yra tobulas vyras. Jo marškiniai visada išlyginti, nagai nepriekaištingai sutvarkyti, kostiumai tarsi nulieti, o batus galėtum naudoti vietoje veidrodžio. Aštraus proto advokatas, nugyvenęs, atrodytų, tobulą gyvenimą – mylima žmona, pavydėtina karjera Europoje ir už jos ribų. Po žmonos mirties Edvardas grįžta į Dorsetą ir prisimena visą savo gyvenimą.
Skaitydama knygą vis ieškojau trūkumų. Ne knygos, o Edvardo. Ir spėkit, radau ar ne? Žinoma – juk jokia knyga nebus sukurta be konflikto, vidinio ar išorinio, kaip pagrindo. Romanas aprėpia svarbius istorinius įvykius – vaikų vėtymus ir mėtymus iš vienos vietos į kitą – vadinamieji Radžo našlaičiai, vaikai, gimę Britų kolonijose ir vėliau išsiųsti į Jungtinę Karalystę mokytis... Edvardas buvo vienas jų – skaičiau ir tikrai liūdėjau dėl tokio vaiko likimo. Turėtų būti labai nekoks jausmas, kai esi niekam nereikalingas. Mėtomas kaip koks daiktas iš rankų į rankas žaidžiant „karštą bulvę“.
Daugiau buvo užslėptos neapykantos. Nusivylimų. Skaudulių. Ir kažkodėl esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus, kuris nesugeba šių dalykų paleisti, negyvena visaverčio gyvenimo. Toks buvo Edvardas. Visų gerbiamas, visiems teisingas, tačiau nematęs tos meilės ir tikros šeimos.
„Jam buvo lemta visada būti paliktam. Nuolatos būti paliktam ir užmirštam. Dabar dingo visi. Nesusisieksi. Pirmą kartą Edis liko visiškai vienas.“
Prieš imdama šią knygą į rankas nė nežinojau ko tikėtis, perskaičius nežinau ir ką gavau – ar per daug, ar per mažai. Tikrai įtaigiai papasakota, išjausta, Edvardas toks pažeidžiamas ir kartu turintis tokią stiprią odą, kad toks jausmas, lyg kartais pats nesuprato, kada prisileisti žmones, o kada juos atstumti. Vaikystėje patirti dalykai velkasi per visą gyvenimą ir taip kankina tiek Edvardą, tiek skaitytoją.
„Jei vaikystėje tavęs niekas nemylėjo, tu nemokėsi mylėti vaiko. Meilę reikia patirti anksčiau.“
Gražiai parašyta žmogaus psichoanalizė. Nuo šaknų, iki šių dienų, kai jau atrodo, kad viskas turėtų būti pajausta, išjausta, išgyventa ir pergyventa, bet nėra, kažkas vis išlenda iš šešėlių.

MEILĖS LAIŠKAI IŠ MONMARTRO - Nicolas Barreau

Nuo labai senų laikų aš visada svajojau pamatyti Paryžių. Ne kaip meilės miestą, bet kaip kultūros, meno ir gražios architektūros katilą... kai tik pradėjau keliauti iškart puoliau domėtis bilietais būtent į Paryžių, tačiau likimas nulėmė miestą pamatyti kiek vėliau, nei tikėjausi. Nuvykus, manau, priklauso nuo nusiteikimo – gali matyti kalnus turistų, o gali pastebėti smulkmenas, gražias detales... mane miestas sužavėjo. Ne sparkling Eifelis, net ne Luvras, o tos akimirkos, kai gulėjau Tiuilri soduose su Morrison „Sula“ ir ilsinau kojas, kurios jau nuo skausmo grasino sulįsti patys žinote kur. Man Paryžius reiškė įrodymą sau, kad kai labai nori, gali viską.
Su šiuo autoriumi esu pažįstama, tad nieko stebuklingo nesitikėjau – tiesiog jautrios, gražios ir nuoširdžios istorijos. Tą ir gavau. Žiuljenas yra rašytojas, kuris liko vienas auginti sūnelio kai tik nuo vėžio mirė jo 33 metų žmona Elena. Prieš mirtį žmona Žiuljenui paliko užduotį – parašyti tiek laiškų, kiek Elena nugyveno metų. Žiuljenui prireikia laiko, kad imtųsi užduoties, tačiau galiausiai jis pradeda ir parašytus laiškus neša į Monmartro kapines – sudeda į žmonos kape įrengtą seifą, paslėptą angelo skulptūroje. Po kelių laiškų Žiuljenas seifą randą tuščią. Na beveik – jame laiškų nebėra, tačiau įdėta akmeninė širdelė.
Labai graži knyga. Nuostabus žmonos būdas grąžinti vyrą į gyvenimą. Visai spalvingi veikėjai, o kur dar mezgamos netikėtos pažintys kapinėse. Patiko tai, kaip Žiuljenas bendravo su vaiku – o Arturas, judrus ir smalsus, daug klausimų užduodantis vaikas. Be jo šitas romanas būtų netekęs didelės dalies šarmo.
Nors ir lengvas bei nuspėjamas, romanas vis tik palietė skaudžią temą: kaip? Kaip gyventi toliau, kai netenki gyvenimo meilės? Kai žinai, kad nebegrįš, o staiga prasideda mistiški dalykai, paliekamos smulkmenos, tarsi atsakymai į laiškus. Kaip atsikelti ryte, apsirengti ir tiesiog gyventi toliau? Man asmeniškai sunkiai suvokiama, tačiau šioje situacijoje Žiuljenas buvo ne tik vyras, netekęs žmonos, bet ir tėvas, turėjęs rūpintis vaiku. Yra apie ką pamąstyti skaitant šią istoriją. Viskas atrodo lengva ir paprasta, bet giliau yra ir sluoksnis ar du.
„Mirusiesiems reikia turėti kambarį mūsų prisiminimuose. Galime juos ten aplankyti, bet visada turime palikti ir uždaryti duris.“
Optimistiška, sakyčiau gydanti istorija, ypač tiems, kurie nori vėl patikėti, kad viskas bus gerai, ir kad nereikia bėgti nuo jausmų ir savo silpybių. Poilsiui ar atostogoms, puikus pasirinkimas. Arba kai norisi teigiamų emocijų.


NEKALTOJI ŽMONA – Amy Lloyd

Kad jau pasiėmiau į rankas trilerį, tai vieną po kito graužiu. Tik va problemų kyla: pasidaro sunkiau mane nustebinti. Buvau skaičiusi atsiliepimų ir apžvalgų, kad BALTO leidžia kitokius trilerius, tad nekantravau ir aš susipažinti su kuriuo nors.
Samanta yra teisybės ieškotoja. Interneto platybėse aptinka netikėtas temas apie myriop nuteistą kalinį. Denisas jau dvidešimtį sėdi kalėjime už žiaurų mergaitės nužudymą, tačiau visuomenė yra susiskaldžiusi į dvi puses: vieni tiki jo kalte ir laukia nuosprendžio įvykdymo, kiti yra nusiteikę priešingai ir ryžtasi teisybės paieškoms. Samanta, nustebindama pati save, Denisui parašo laišką ir tarp jų užsimezga ryšys... visai netrukus ji išvyksta iš Anglijos į Ameriką, kur susituokia su Denisu ir padeda jam morališkai, o tuo tarpu – byloje lemtingas posūkis. Denisas išeina į laisvę ir pradeda savo gyvenimą iš naujo. Su nauja žmona.
Oj... kai jau perskaičiau knygą vis pagalvoju apie pavadinimą. Kodėl jis toks? Nesupratau iki šiol. Trileris irgi kitoks, viskas kaip ir labai paprasta ir elementaru iš pradžių. Tuomet kyla įtampa nuo jo išėjimo iš kalėjimo, ir rašytoja įdomiai viską sukurpia: kuriamas „atpirkimo ožio“ portretas, ir taip visą knygą. Bet man tas ir kliuvo – vis mąsčiau, kad čia bandomas klaidinti skaitytojas. Denisas mėginamas parodyti iš geros pusės, nes... tiesiog, juk negali būti visuomenė susiskaldžius dėl nieko. Tuomet ties kažkuria trilerio vieta aš pradėjau galvoti, kad čia ir žmonos, Samantos, gali būti kur nors prikišti nagai ir paaiškės kažkas visai svarbaus iš praeities. Paprastai tariant – skaitydama vis kūriau sau galvoje papildomus scenarijus, kurie, tarsi laistomi geriausiomis trąšomis, puikiai vešėjo.
Romane ir vėl veikė socialiniai tinklai, media, viskas buvo pateikiama intriguojančiai, įdomiai – skaitai, ir atrodo, matai, kas akivaizdu, bet ir vėl mums numetama kokia detalė, ar pasakomas koks žodis, ir abejoji...
Žvelgiant iš psichologinės pusės – juk kaip sunku turėtų būti žmogui, išėjusiam iš kalėjimo po dvidešimties metų, kai turėjai neišeiti gyvas? Kaip integruotis? Kaip? O kas turi suktis moters galvoje, kad susituoktų, su tuo, kas yra manoma, išniekino ir nužudė jaunutę mergaitę? Naivumas? Meilė? Tikėjimas? Bet juk ji nė nebuvo jo mačiusi realiai. Nesuvokiama. Šiurpu.
Gerai susukta, nors aš beveik nuo pačios pradžios jaučiau, kas čia kaltas ir kodėl. Moteriška nuojauta? Gal atkreipiu dėmesį į kitus dalykus, nei atkreiptų kiti? Nežinau atsakymo, ir nors kelissyk buvau priversta šiek tiek savimi suabejoti, vis tik pradiniai mano spėjimai pasitvirtino. Bet nebūtinai čia reikėjo tos nuostabos, užteko ir nestandartinio siužeto su labai keista pradžia.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/nekaltoji-zmona/


PASLAPČIŲ SAUGOTOJA - Kate Morton

Keturiolikmetė Lorelė vieną vasaros dieną tampa tragiško įvykio liudininke: į jų namus ateina nepažįstamas vyras ir jos motina Dorotė jį be skrupulų nuduria. Antrasis Pasaulinis karas, Anglija – karo metas, Londonas ir visa Anglija bombarduojama. Jaunutė Dorotė bando išgyventi, sukasi kaip išmano, susipažįsta su Džimiu – jaunu fotografu ir jį įsimyli. Tačiau viskas nėra taip paprasta – netrukus jų gyvenimuose atsiranda Vivjena, charizmatiška mergina, kuri slepia savo gyvenimą po devyniais užraktais nuo visų, ypač nuo savo vyro... na ir žinoma šie laikai – Dorotė miršta, o jos vaikai jau pasiruošę išlydėti mamą anapilin. Visiškai netikėtai atradusi porą smulkmenų Lorelė ima kapstytis po mamos praeitį ir savo prisiminimus. Kas buvo tas vyras, kurį mama taip šaltakraujiškai nužudė tą vasaros popietę?
Romanas aprėpia labai daug skirtingų dalykų: meilė, karas, šeimos santykiai, lūkesčiai vaikams iš tėvų pusės ir atvirkščiai, psichologinės problemos ir dar pora LABAI aktualių ir skaudžių dalykų, apie kuriuos net drebu, kaip noriu užsiminti, bet negaliu, nes atskleisiu visą tragedijos(-ų) esmę.
Pasakysiu atvirai – iki vidurio romano nebuvau tikra, kad vertinsiu labai teigiamai – siužetas pasirodė girdėtas ir matytas daug kartų. O pabaiga, kai viskas išaiškėja – didelis pagyrimas autorei už istorijos atskleidimą. Visiškai nesitikėjau kad bus taip, kaip buvo. Ir jei jau atvirai – man labai patiko, kaip viskas baigėsi; dalykai, kurie paaiškėjo, pasirodė itin teisingi.
Kate Morton kūrybą aš pažįstu jau iš seniau – skaičiau jos beveik gotikinį romaną „Tolimos valandos“, kuris buvo visiškai kitoks. Ir patiko mažiau nei šis. Vis tik nenustebčiau, jog atradau dar vieną labai mylimą rašytoją: turtinga kalba, mane dominantys laikotarpiai, netoli nuo realybės atitrūkę veikėjai. Net nebuvo tokių pasirinkimų, kurie mane būtų erzinę, kad būčiau nesupratusi ar abejojusi. Kad ir piršlybos ir mergiočių aikštymaisi – suprantu net ir anuos, juk koks metas buvo! Virš galvų bombonešiai skraidė ir viskas lakstė į visas puses. Tuo metu tikrai norėjosi tvirtesnio pagrindo po kojomis, o ne tik meile gyvoms būti – suprantu veikėjas.
Tiesą pasakius, visai norėčiau šios knygos ekranizacijos – esu tikra, sužiūrėčiau su malonumu. Būtų ir mylimi herojai, ir įkvepiančios moterys ir labai šlykštūs blogiukai, į kuriuos būtų galima varvinti seilę. Tokia spalvinga knyga, epizodiškai pilkesnė, bet iš tiesų joje daugiau buvo to gero, nei blogo. Bent jau man taip pasirodė. Jei tikėtis lengvo atostogų romano? Nežinau, man karas, bombos, našlaičiai ir maisto stygius atostogoms netinka. Bet čia jau skonio reikalas. Romanas didelės apimties – sugraužiau per dvi dienas ir noriu dar.

https://www.svajoniuknygos.lt/kate-morton-paslapciu-saugotoja