šeštadienis, liepos 20, 2019

KIRKĖ - Madeline Miller

Jau kelias savaites sau ir kitiems kalbėjau, kad labai pasiilgau knygos, kuri mane taip įtrauktų, kad ją tiesiog ir norėčiau skaityti kol pabaigsiu, ir nenorėčiau pabaigti tuo pačiu metu. O „Kirkė“ dabar yra „ant bangos“ – ją skaito nuo paprastų mirtingųjų iki „žvaigždžių“ ir visokio plauko influencerių. Visi. Vieni ją pasiima, nes juk skaito kiti, kaip aš būsiu neskaitęs (na ir dėkui dievui už tokią įtaką, geriau nei dievai incognito) arba todėl, kad girdėjo gerų atsiliepimų ir puikiai suvokia, apie ką ši knyga pasakos.
Istorija pasakoja apie Kirkę – saulės dievo Helijo dukterį ir jos gyvenimą. Kirkė visada buvo kitokia – ji nekalba dievišku ir didingu balsu, nėra graži, šeimoje jos niekas nemėgsta, broliai ir seserys iš jos šaiposi, nes ji kitokia, nes ji moka ir nori kovoti už save, už teisybę. Kirkė, kitaip nei jos šeimos nariai – neturi galių. Arba bent jau taip galvoja. Kirkės maištas nepasibaigia tuo, kad ji slapta pagirdo kankinamą Prometėją, bet ir vėliau vieną labai nekenčiamą nimfą paverčia pabaisa šešiomis galvomis... ir tada Helijas su Dzeuso pritarimu, suvokęs, kad jo dukrelė ragana ir kad laisvai naudojasi neseniai atrastomis galiomis, ištremia Kirkę į negyvenamą Ajajos salą. Amžinybei.
Šioje knygoje visko taip gausiai: dešimtys progų prisiminti mokyklos laikais skaitytus mitus apie Prometėją, apie Penelopę ir jos audimo-ardymo seansus, apie Dzeusą, apie šelmį pasiuntinuką Hermį, rūsčiąją Atėnę ir kitus dievus, pusdievius, titanus ir ir jūrų pabaisas. Ir kartu ši knyga tokia žmoniška – skaitai apie dievus ir matai, kad nors ir nemirtingi, transliuoja tas pačias žinutes, susiduria su panašiomis problemomis, ypač knygai persiritus į antrąją pusę. Kirkė tampa vis mažiau nimfa ir daugiau žmogus. Moteris. Motina. Jos evoliucija visos knygos metu tiesiog įspūdinga – žiūrėk, maištaujanti „paauglė“, o po kelių šimtų puslapių ar kelių šimtmečių jau arši mama liūtė, kuri už savo vaiką eis vandenyno dugnu, kad gauti tai, kas išgelbės jos vaiką. Bet kartu ji pažeidžiama, su savo baimėmis, pajautimais. Juk reikia kovoti su tėvu – saulės dievu. Priešintis jo spaudimui ir jei pagalvoji, ar ne tas pats dabar mūsų laikais ir mūsų pasaulyje? Tėvų lūkesčiai vaikams ir tai, kaip jie priešinasi? Ir apie tai, kaip sunku yra paleisti vaikus, kuriuos mylavai, auginai, rūpinaisi, naktimis ir dienomis ėjai iš proto... ir vis tiek, vaikas užsimano skleisti sparnus – išplaukti laivu su nekenčiama deive, ar tiesiog įstoti į universitetą kitame mieste ar krašte... tiek daug paralelių su šiuolaikiu pasauliu ir tikrais žmonėmis, mums įprastomis patirtimis – imk ir braižyk kreives kaip nori, visada susikirs... Šeimos drama, santykių aiškinimasis, nieko titaniško, nieko magiško – viskas kaip ir tikrame gyvenime, tik įvilkta į mito sluoksnį kitą ir perteiktą iš graikų mitologijos personažų perspektyvos.
Labai daug akcentuojamos ir taisyklės, paklusimas normoms – ir tikrai ne dėl to, kad kažkas būtų aukščiau ar taptų didesniu autoritetu, o tam, kad būtų tvarka, harmonija. Dabar laikomės įstatymų, jei ne, susimokame baudas. Mite už nepaklusnumą gali būti prikaltas prie uolos, o tavo kepenis kapoti vanagas, arba būti amžiams ištremtas į negyvenamą salą. Visur yra ir blogo, ir gero; juodo ir balto. Tiek mituose, tiek mūsų pasaulyje. Ir tai nėra blogai.
Skaičiau, ir vis galvoju – nesibaik, nesibaik, dar ne... panašiai jaučiausi skaitydama paskutines Hario Poterio knygas, kai žinojau, kad viskas, daugiau nebus. Šiuo atveju yra geriau – yra viena knyga, kurią autorė parašė, išleido ir čia ji jau seniai buvo išversta, tačiau tokios bangos nebuvo. „Achilo giesmė“ – dabar tiesiog nekantrauju, kai susirasiu ją vienais ar kitais kanalais ir dar pasimėgausiu. Visi tikriausiai žinote, kad nemėgstu frazių „rekomenduoju“, „gera knyga“, „labai patiko“ – tai labai subjektyvu. BET. Knyga yra intelektuali, skirta skaitytojui, kuris nori pasinerti į Ajajos, Olimpo ir kitus pasaulius, įgauti daugiau žinių ir tiesiog mėgautis puikiu tekstu. Tad rekomenduoju. Knygą skaičiau penkias dienas – ne dėl to, kad nebuvo kada, ne todėl, kad nenorėjau – knygą taupiau, kad tik nesibaigtų, manau tai daug pasako.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥