pirmadienis, liepos 22, 2019

NUSTOKIM KRŪPČIOT. Prezidentė Dalia Grybauskaitė – Daiva Ulbinaitė

Labai gražiai sugalvota, parašyti knygą apie Prezidentę ir ją išleisti ties jos kadencijos pabaiga – toks simbolinis pagerbimas, užtvirtinimas, kad tie 10 metų buvo nudirbti gerai, teisingai, papasakota kaip viskas prasidėjo ir kodėl; pasakyta daugiau, nei nutylėta, esu tikra. Ko gero labiausiai stebino tai, kad knygoje nebuvo vien tik teigiami dalykai apie Grybauskaitę – nuolat buvo paminimos ir įvairios smulkmenos, niuansai.
Kalbant apie politiką galima susipykti. Ir labai stipriai. Gali išsiskirti nuomonės kalbant su pačiais geriausiais draugais. Net ir bandydama sudėlioti mintis apie šią knygą, vis galvoju, o jei kažkas atėjęs vemtels kažką, kad kokius čia š**** skaitai. Tada susimąstau – kodėl turiu kažkam teisintis ir įrodinėti, kad žinios, tų žinių bagažo pildymas ir plėtimas yra naudinga. Man ši knyga buvo labai įdomi. Sužinojau daug visko, ko tikrai nenumaniau buvus. Ne visos situacijos man buvo girdėtos, tad buvo įdomu. Apie dar kitas teko išgirsti tik apgraibomis – dabar sužinojau plačiau. Kiti vengia skaityti, nes rašyta patarėjos – venkite, koks skirtumas. Bet kaip ir su bet kokiais memuarais – primelavus, gali prisidaryti daug bėdų. Nutylėjus, gal nelabai, bet bent jau primeluoti nesigaus, kad ir kaip norėtum.
Daug dalykų mane nustebino, mažai ką žinojau apie žmogų, kuris reprezentavo mūsų šalį beveik trečdalį mano gyvenimo – puikiai pamenu, kaip ėjau balsuoti, kai Grybauskaitė buvo išrinkta antrą kartą.
„O pradžia visur buvo vienoda – tavim turi patikėti, o kad patikėtų, negalima nuvilti, netesėti žodžio ar mėginti apgauti. Jokiuose santykiuose negalima.“
Kas buvo įdomiausia? Skaityti apie jos asmenybę, kaip ji valdė, kaip bendravo, kaip lengvai su visais susidraugaudavo, nors atrodo šalta ir nepalenkiama, rūpinosi savo pavaldiniais, rūpinosi net jų artimaisiais. Kitų šalių vadovai ir svarbūs žmonės nevengdavo jai paskambinti ir pasiklausti patarimo, o ji mielai juos dalindavo. Buvo įdomu skaityti ir tai, kad ji pati gamindavo kavą, pati prikepdavo visai Prezidentūrai blynų per užgavėnes ar savo surinkto medaus stiklainėlį dovanojo Popiežiui. Ir jai nerūpėjo protokolas, kai lijo lietus, ir skėtį nešė pati. Ir daug visokių dalykų, tik liudijančių, kokia paprasta ji vis tik moteris – taip arti žemės. Kieta kaip vadovė, tačiau ir labai žmoniška.
„Todėl ji visada sakydavo: visur lemia asmenybė, asmenininis nuoširdus ryšys. Jo neįmanoma suplanuoti, neįmanoma išmokti, tai pasako intuicija ir širdis. <...> Protokolą sukūrė žmonės, žmonės gali jį ir taisyti, improvizuoti <...>.“
Ko man trūko? Trūko truputį platesnių paaiškinimų apie protokolą, apie aprangą, apie bendravimą. Šiek tiek buvo (ypač prajuokino dėl vienodų mėlynų kostiumėlių), tačiau aš vis tiek būčiau mielai sužinojusi daugiau informacijos. Bet vėl, tai buvo knygą apie Prezidentę kaip žmogų, o ne tik kaip instituciją.
Džiaugiuosi skaičiusi. Gyveni šalyje, turi turėti bent jau bendrą suvokimą apie tai, kas joje vyksta, o jei galima sužinoti kažką apie žmogų, kuris yra autoritetas, kodėl gi ne? Juk skaitome apie hitlerius, stalinus, kodėl visada blogiukai mums įdomiau, nei geri, kilnūs ir teisingi žmonės?



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥