Dar vienas trileris – ir žinote ką, neatspėjau. Įtarinėjau visus visos knygos metu, ir vis tiek lemiamu metu sustojau, apibėgau visus įtartus veikėjus ir... likau nustebusi. Čia jau bėgu įvykiams už akių, bet man trileris išsyk tampa geresniu, kai neatspėju kas viską organizavo ir juodus darbelius dirbo. O paskutiniu metu taip nutinka labai retai.
Ana ir Markas išeina į draugų namus kaimynystėje, o lovelėje palieka miegančią pusės metų dukrytę Korą. Tėvai pasiima monitorių ir kas pusvalandį eina tikrinti ar viskas gerai. Po kelių patikrinimų Ana dukrelės lovelėje neberanda. Iškviesta policija, tad tėvai netrukus tampa pagrindiniais įtariamaisiais.
Visų pirma, tai esminis dalykas, dėl kurio beveik norisi pasakyti, kad taip tiems tėvams čia ir reikėjo – kaip galima palikti vieną mažą leliuką ir išeiti baliavoti, nes kaimynai nemėgsta vaikų? Tai va šioji dalis, kurios (ne)logiškumas paaiškėja vėliau, mane pribaigė ir man yra nesuvokiama. Aš dar suprantu, kad tu neturi išeities ir vaiką kelioms minutėms palieki nes, nežinau... vaikas karščiuoja, o tau reik sulakstyt į vaistinę vaistų ir neturi kas tą padarytų... dar suprantu. Bet išeit vakaroti su draugais, ir vaiką palikti. Čia jau virš visko.
Bet iš esmės, įtampa laikėsi visą trilerį: įtarinėjau visus; o visi veikėjai buvo ne šiaip sau – vienas paranojikas arba labai geras aktorius, kitas su psichologinėmis problemomis ir silpnos psichikos, buvo ir šantažo, ir sultingų detalių, kurios maišė visiems kortas, ir slaptų santykių – na ko tik šiame trileryje nebuvo. Ir viskas tik padėjo skaitytojui dar labiau klaidžioti patamsiais nesuprantant, kas čia vis tik vyksta ir bus. Ir tai man patiko, neleido knygos padėti šalin.
Jei atvirai – po poros atsiliepimų mūsų padangėje jaučiau, kad knyga bus vos vidutinė, maniau, bus dar vienas iš tų trilerių, kur perskaitai su malonumu, tačiau po kelių dienų nieko nebepameni (tokių pasitaikė vos keli, bet buvo) – ir ką, žinokite, klydau. Skaičiau visų pirma su malonumu, visada buvo kažkokia detalė ar mozaikos dalis numesta, kurią reikėjo susirinkti ir neštis iki kažkurio skyriaus, kad įklijuoti ir keliauti toliau. Ir tas man ir tiko – kad visą knygą vyko veiksmas ir kažkas nuolat paaiškėdavo. Ir dar tai, kad pabaigoje nustebau, čia jau išvis didelis privalumas trileriui.
Žinokite, kam trileriai patinka, su malonumu perskaitysite ir šį. Bent jau man taip buvo.
Leidyklos dovana.
