ketvirtadienis, liepos 04, 2019

VYRAS BE TRŪKUMŲ – Jane Gardam

Mačiau, jog ši istorija lyginama su knyga „Stouneris“, bet man čia gylio trūko. Vyriška istorija, skaudūs išgyvenimai, daug atvirumo, nemažai įvairių patirčių. Tokia, lyg ir labai kabinanti knyga, bet kabina kabina... ir neprieina iki to klimakso niekaip. Bet apie viską pamažu.
Seras Edvardas Federsas yra tobulas vyras. Jo marškiniai visada išlyginti, nagai nepriekaištingai sutvarkyti, kostiumai tarsi nulieti, o batus galėtum naudoti vietoje veidrodžio. Aštraus proto advokatas, nugyvenęs, atrodytų, tobulą gyvenimą – mylima žmona, pavydėtina karjera Europoje ir už jos ribų. Po žmonos mirties Edvardas grįžta į Dorsetą ir prisimena visą savo gyvenimą.
Skaitydama knygą vis ieškojau trūkumų. Ne knygos, o Edvardo. Ir spėkit, radau ar ne? Žinoma – juk jokia knyga nebus sukurta be konflikto, vidinio ar išorinio, kaip pagrindo. Romanas aprėpia svarbius istorinius įvykius – vaikų vėtymus ir mėtymus iš vienos vietos į kitą – vadinamieji Radžo našlaičiai, vaikai, gimę Britų kolonijose ir vėliau išsiųsti į Jungtinę Karalystę mokytis... Edvardas buvo vienas jų – skaičiau ir tikrai liūdėjau dėl tokio vaiko likimo. Turėtų būti labai nekoks jausmas, kai esi niekam nereikalingas. Mėtomas kaip koks daiktas iš rankų į rankas žaidžiant „karštą bulvę“.
Daugiau buvo užslėptos neapykantos. Nusivylimų. Skaudulių. Ir kažkodėl esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus, kuris nesugeba šių dalykų paleisti, negyvena visaverčio gyvenimo. Toks buvo Edvardas. Visų gerbiamas, visiems teisingas, tačiau nematęs tos meilės ir tikros šeimos.
„Jam buvo lemta visada būti paliktam. Nuolatos būti paliktam ir užmirštam. Dabar dingo visi. Nesusisieksi. Pirmą kartą Edis liko visiškai vienas.“
Prieš imdama šią knygą į rankas nė nežinojau ko tikėtis, perskaičius nežinau ir ką gavau – ar per daug, ar per mažai. Tikrai įtaigiai papasakota, išjausta, Edvardas toks pažeidžiamas ir kartu turintis tokią stiprią odą, kad toks jausmas, lyg kartais pats nesuprato, kada prisileisti žmones, o kada juos atstumti. Vaikystėje patirti dalykai velkasi per visą gyvenimą ir taip kankina tiek Edvardą, tiek skaitytoją.
„Jei vaikystėje tavęs niekas nemylėjo, tu nemokėsi mylėti vaiko. Meilę reikia patirti anksčiau.“
Gražiai parašyta žmogaus psichoanalizė. Nuo šaknų, iki šių dienų, kai jau atrodo, kad viskas turėtų būti pajausta, išjausta, išgyventa ir pergyventa, bet nėra, kažkas vis išlenda iš šešėlių.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥