Visų pirma, man nėra lengva išsirinkti ką skaityti. Papirko šios knygos nuoširdus ir paprastas viršelis... dvi sesutės, ant lieptelio susitikusios...
Tai knyga, kurios prologas palieka tokį didelį ir riebų klaustuką, kad tiesiog negali nenorėti skaityti toliau. Tuo pačiu metu – tai gana nuspėjamas romanas, o kitose vietose – ne viena ir ne dvi staigmenos. Tik aš būčiau norėjusi, kad būtų jos kažkaip vietomis sukeistos... nes tas prologe užkabintas kabliukas kaip ir turėjo būti viso romano ašis, o buvo itin greitai atskleistas.
Dvi seserys gyvena skirtinguose žemynuose ir abiejų gyvenimai labai skirtingi: Lorena turi tobulą gyvenimą ir nuostabų vyrą, tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis per vieną vakarą... tuo tarpu jos sesuo Džena gyvena ne tokiame burbule: jos sesuo turi jau paauglę ir pasiutusią dukrą Makę, o pati Džena niekaip negali susilaukti vaikų... po vakaro, kai Lorenos gyvenimas apsiverčia ne tik aukštyn kojomis, bet ir atgal, abi moterys ir paauglė atvyksta į mamos Nensės namus, kur tikisi išspręsti problemas ir išnarstyti visas paslaptis...
Kai skaičiau knygą, su sese kalbėjomės, kad negi gali būti vienoje šeimoje tiek paslapčių ir abi sutikome, kad gali. Dažnai kažką nutylime dėl kito žmogaus ramaus miego, arba žinodami, kad nereaguos adekvačiai, ar todėl, kad mums paprasčiausiai gėda. Arba patiems per sunku kalbėti apie savo skaudulius. Ir šioje knygoje buvo ko gero visi variantai. Bet man buvo įdomu skaityti apie moteris, kurios sunkiai pačios sau pripažįsta, kad nori, bet vis tiek bando suartėti. Bando atsiimti laiką už visus iššvaistytus metus, kalbasi nuoširdžiai ir sugeba vienos kitų atsiprašyti. Išsipasakoja ir susivienija kaip niekada prieš tai dėl bendro ir nuostabaus tikslo.
Aišku, kad knyga nėra itin gili, tai daugiau atostogų romanas, kur viskas kaip aišku, žinai, kaip baigsis ir kas ką įsimylės ir kad pavyks išspręsti problemas, bet man vis tiek patiko čia buvę bendravimo niuansai, seserų meilė viena kitai, dukros santykis su tėvu, su mama, močiute. Ir dar patiko, kad nors ir buvo trys kartos moterų, autorė pasirinko bent jau nešokinėti laiku – ačiū jai už tai. Kad ir kaip patiktų ir tokie, kartais tiesiog norisi romano, kuriame viskas būtų chronologiška, aišku ir paeiliui išdėstyta.
„Paslaptys, kaip paaiškėjo, tai šlamštas. Jos užpildo sielą ir renka dulkes. Neleidžia užmegzti nuoširdaus ryšio su žmonėmis.“
Jautrus, lengvas, nuspėjamas romanas apie šeimą, norą viską sutaisyti, paslaptis ir seserišką meilę – atostogoms puikus pasirinkimas, o jei neatostogaujat, bet norisi kažko jautraus ir jaukaus, irgi puikiai tiks.
