trečiadienis, rugpjūčio 28, 2019

ŠILKO SIŪLŲ DĖŽUTĖ – Susan Meissner

Padariau didžiulę klaidą. Viskas baigėsi gerai, bet vis tiek: įsivaizduokit, perskaičiau nuostabias knygas apie Antrąjį pasaulinį karą, apie evakuojamus vaikus, knygos nunešė stogą, nieko TOKIO šiemet neskaičiau ir visai netyčia pasiėmiau šią knygą... ir toks deja vu... viskas matyta, girdėta, skaityta... prieš dvi dienas. Žinoma, galėjau knygą padėti šalin, pasiimti dar kartą vėliau, kai būtų nuslūgęs anų romanų įspūdis, tačiau nesigavo, nes buvo labai įdomu. Labai.
Romanas ir vėl pasakojamas dviem laikais – dabar, ir prieš daug daug metų – Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse... kadangi dabartis buvo visiškai nesureikšminta, jos buvo vos keli skyreliai, intrigai sukurti, tad apie juos net nesiplėsiu... karo laikotarpis, kita vertus, buvo stipru: dvi sesutės – Emelina ir Džulija yra išsiunčiamos iš Londono į kažkokį užkampį ir apsigyvena vyresnių seserų, Šarlotės ir Rozos, namuose. Viskas būtų nuostabu, tačiau penkiolikmetė Emelina trūks plyš nori grįžti į miestą ir dirbti vestuvinių suknelių salone, mokytis siūti, toliau kurti sukneles ir tobulėti. Tačiau tai pats nedėkingiausias laikas svajonėms: viską iš po kojų išmuša karas...
Kad jau minėjau Bradley knygas, tai dar paminėsiu, kad iki vidurio jos LABAI panašios. Du vaikai išsiunčiami, vyresnis rūpinasi mažesniu... tik žinote ką... šioje viskas buvo tiek pat blogai, bet ji buvo daug negatyvesnė. Iš kitos pusės, kaltės jausmas yra nepaprastai stiprus, kad ir kaip su juo kovosi, lengva nebus, o ir neturėtų būti. Šioje knygoje norėjau verkti, ne vieną kartą, bet ką tai būtų pakeitę?
Prieš kelis mėnesius buvo itin populiarūs romanai apie holokaustą, koncentracijos stovyklas, o dabar banga tarsi pasidavė plačiau: karas ir skirtingos aplinkybės kitose šalyse, nes, pripažinkime, viskas tikrai skyrėsi priklausomai nuo šalies... šiuo atveju vėl romanas apie nepažeidžiamus, saloje gyvenančius anglus. Ir vėl skauda skaityti apie žmonių likimus, kaip jų gyvenimus išdrasko, kaip jie turi toliau gyventi ir apsimesti, kad nematė nutrauktų galūnių, suguldytų mirusių kačių, apsidirbusių ir rėkiančių kareivių, nes ką daugiau gali daryti, kai supranti, kad mirsi?
Stipru. Ties pabaiga man jau visko buvo kiek per daug, tačiau vis tiek labai patiko. Romanai apie karą nėra tiesiog istorijos... juk tokie dalykai iš tiesų vyko, žmonės juos pergyveno arba ne... tik susimąstau, kad gaila, kad neturiu nieko, kas man apie tuos laikus papasakotų, pasidalintų, juk taip įdomu.
Vėl knygoje apstu sutapimų, kuriems įvykus staiga užsikerta visi keliai. Ir labai liūdna. Beveik nieko neatspėjau, ir tai yra gerai, džiaugiuosi kaskart, kai autoriui pavyksta mane apgauti... knygą labai greitai perskaitysite. Suvirpins širdis, bent jau turėtų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥