Viena iš tų knygų, kuri mane sugebėjo nustebinti ne vieną kartą. Ne tik dėl to, kad čia nebuvo siaubo romanas, kuriame kažkas iš spintų kaišioja pirštus ir tamsoje šviečia akys. Čia baimės buvo kiek kitokios, neapčiuopiamos, o dėl to buvo dar baisiau skaityti.
Rašytojas Tomas po žmonos mirties atvyksta į naują vietą ir nusiperka keistai atrodantį namą, tačiau visai netrukus jo sūnelis Džeikas pradeda kalbėti keistus dalykus apie berniuką grindyse, nuolat atrodo, kad vaikas su kažkuo kalbasi... Piešia keistus piešinius, girdi garsus... O miestelyje prasideda sujudimas vos tik dingsta mažas berniukas. Ar tai vėl Šnabždėtojo auka, ar tik sutapimas? Viskas pradeda aiškėti detalė po detalės ir darosi vis kraupiau...
Jei man lengvai skaitosi, aš knygą įprastai perskaitau per dvi, tris dienas. Šios knygos negalėjau skaityti. Skaitau, viskas atrodo neblogai, ir vėl kokia akimirka ar maža detalė, dėl kurios suprantu bijosianti naktį nueiti atsigerti... Vienu metu atsisukau net į savo šešėlį ir turėjau įsitikinti, kad ten tik aš. Tad šia knyga negalėjau mėgautis vakarais prieš miegą. Turiu nusipirkusi dešimtis Kingo knygų ir perskaičiusi šią knygą visas jo knygas sudėjau į dėžę ir užklijavau. Esu bailė.
O šis trileris buvo kupinas įtampos, nenuspėjamas (na kai kurie dalykai buvo nuspėjami, bet tai netrukdė, nes juk buvo aiškūs nuo knygos vidurio) ir gerai išvystytas. Ne tik detektyvų darbas, bet ir žudiko perspektyva tik pagilina įspūdį ir priverčia skaitytoją krūpčioti kiekvieną kartą, kai nusileidžia saulė...
Patiko ir kai kurie psichologiniai niuansai: santykis su vaiku po mamos mirties. Vyro savijauta po netekties, auklėjimo ypatumai ir problemos. Kaip trileris, ši knyga palietė gerokai daugiau, nei tikėjausi. Ir atomazga aiški, tai knygai prideda daug pliusų.
