sekmadienis, rugsėjo 15, 2019

ISTORIJŲ PASAKOTOJOS PASLAPTIS - Sejal Badani

Istorijos apie Indiją mane visada nukelia labai toli ir pasijuntu, lyg skaitydama iš tiesų matyčiau aprašomas vietas, ragaučiau jų maistą ir bendraučiau su žmonėmis... Indijoje niekada nebuvau, bet labai norėčiau ten nuvykti: šimtai kalbų, tūkstančiai skirtingų miestų, nuostabi gamta... o vien maistas... be visų tų gerumų, Indija turi ir labai giliai įsišaknijusias tradicijas – anos man labai nepatinka. Galėčiau daug istorijų papasakoti net ir apie gana pasaulietiškus indus, tačiau iš tiesų, kas mums neatrodo labai blogai – na, negerai, bet būtų gerai, kad tai nebūtų įvykę – ten prilygsta tragedijai. Ten užmėtymas akmenimis ar mirtinas nuplakimas, nes nori išvaryti demonus iš kokia maliarija sergančio žmogaus, yra normalu. Aš pati pažįstu moteris iš Indijos, kurios, atvykusios į Lietuvą pirmą kartą pamatė tualetinį popierių. O kalbant apie mokslą ir technologijas – viena pažangiausių valstybių pasaulyje. Ir demografiją bando "gelbėti", deja, pavyksta.
Istorija pasakojama dviem siužeto linijomis (ir vėl...): apie šiuos laikus ir Niujorke gyvenančią Džėją, kuri vieną po kito patiria persileidimus, santuoka kabo ant plauko. Moteris susikrauna daiktus ir išvyksta į Indiją, į senelės namus, kur jos ištikimas tarnas Ravis papasakoja apie Amišos, Džėjos senelės, gyvenimo paslaptis. Penktajame ano šimtmečio dešimtmetyje Amiša gyvena "laimingoje", tėvų suorganizuotoje santuokoje, gimdo sūnus vieną po kito, o laisvu metu rašo gražias istorijas. Netrukus mieste britai atidaro mokyklą – Amiša nori išmokti rašyti angliškai, tad sudaro sandorį su britu Stivenu – mokyklos vadovu: ji mokys vaikus kurti istorijas, o jis mainais mokys ją anglų kalbos. Viskas pakrypsta būtent taip, kaip ir tikėtųsi bet kuris skaitytojas...
Indija man visada kelia dvejopas mintis, o tokios problemos, kokios buvo paminėtos čia, ta didžioji paslaptis, tos baimės – mums, mūsų visuomenėj, šiame kontekste – drama. Beprasmė drama. Su draugėmis apkalbėtume, delfyje būtų straipsnis su skambia antrašte, po savaitės niekas nebeatsimintų. O ten – mažas kaimas, žmonės viską mato, žmonės kalba. O kur dar įsisenėjusios tradicijos, dėl kurių viskas hiperbolizuojama ir visiškai pasikeičia kontekstas. Ir ta sudėtinga moterų vieta visuomenėje, skaičiau, bet šįkart net nelabai ir baisėjausi. Mane labiau gąsdina našlių deginimas, kuris iki šiol Indijoje tebevyksta. Ar moterų išmėsinėjimas Afrikoje.
Šią istoriją perskaičiau kaip gražią pasaką: apie skaudulius, norą mylėti, norą būti mylimam, atradimo džiaugsmą, šeimą. Labai daug visko čia gražaus, skaičiau, šypsojaus, pabaigoje net susigraudinau. Visiškas atostogų romanas, kurį atsiverti ir per kelis prisėdimus perskaitai ir pasijunti, lyg iš tiesų būtum pabuvus Indijoje.



šeštadienis, rugsėjo 14, 2019

KARAS, KURĮ GALIAUSIAI LAIMĖJAU - Kimberly Brubaker Bradley (Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą II dalis)

Jei sakyčiau, kad antroji dalis pozityvesnė, nežinau, ar iš tiesų nemeluočiau. Ada su broliuku Džeimiu gyvena globėjos Suzanos namuose. Karas tebevyksta. Bombos tebekrinta, visi ir toliau tik ir girdi apie pažįstamų žmonių mirtis... Ados gyvenime daug pokyčių, ir viskas tik į geresnę pusę...
Šioje dalyje viskas simboliška, tarsi prabundant Ados asmenybei ir vaikiškam smalsumui kyla ir labai daug diskusijų apie religiją, dievą, mirtį, rojų, pragarą. Ada bando visą tai išsiaiškinti ir pamažu jos baimę pradeda keisti noras žinoti ir suvokti. Vietoje bailios ir susigūžusios mergytės atsiranda asmenybė, kuri pradeda daugiau visko norėti ir pati vis nustemba, kad norėti jai galima. Ir kad norai pildosi.

„Kai pagalvoju, karas toks pat sudėtingas, kaip ir religija.“

Tačiau ir vėl buvo skaudu ir liūdna tomis akimirkomis, kai Adai buvo liūdna. O emocijų reikšti aikštinga, gyvenimo vėtyta ir mėtyta mergaitė, nemokėjo. Nė nežinau, iš kur Suzana ėmėsi tos stiprybės apsiimti auginti du svetimus vaikus, tačiau tuo pačiu suvokiu: vyko karas, o tokiu metu galimi tik du variantai, arba padedi, arba ne. Ar tikrai rūpintis mažesniu broliuku buvo Ados darbas? Kodėl ji taip jautėsi? Atsiradus katinui, manau, supratau. Pamatysite kai skaitysit.
„Jeigu leisiu sau bijoti – niekada nebepajėgsiu liautis.“
Teisingumu paremti santykiai, tai mane labiausiai žavėjo šioje knygoje. Tiksliau, abi dalys turėjo šį tvirtą pagrindą, tad nieko čia daug neprigalvosi. Ir analizuoti nėra būtina, nes tiesiog, žmonės vieni su kitais elgėsi žmogiškai, pagarbiai, dalinosi vieną bananą gal aštuoniese ir visi dėl to buvo laimingi.
Tikrai manau, kad šios knygos galėtų būti traukiamos į mokyklos skaitinių sąrašus, vaikai sužinotų daug ne tik apie karą, bet ir apie žmogiškumą, atlaidumą, empatiją. Šios knygos tiesiog persunktos emocijų: nuo begalinės, neaprėpiamos baimės ir pasimetimo, iki vaikiško naivumo, sumišusio su meile ir rūpesčiu. Ir buvo nuostabu stebėti, kaip tos emocijos galiausiai keitė viena kitą.
„Baimė ir tai, ką tu su ja darai, yra du skirtingi dalykai.“
Nenoriu labai girti. Bet negaliu kitaip. Čia buvo šis tas daugiau, nei du romaniukai. Čia buvo jautrumas, meilė, karas, pasiaukojimas ir neišsemiami klodai gerumo. Mylėkite vieni kitus.


ketvirtadienis, rugsėjo 12, 2019

BIOLOGAS — Andrew Mayne

Dabar net keistai pasijutau, kad šis trileris taip ilgai gulėjo neskaitomas. Jį pabaigusi pasijaučiau, lyg būčiau sužiūrėjusi visą CSI kriminalistų sezoną!
Teo yra biologas, mokslininkas, intelektualas ir labai įžvalgus žmogus. Vieną dieną jį netikėtai sulaiko policija: miške rastas nužudytos merginos kūnas. Įtariamas būtent Teo. Labai greitai viskas pasikeičia, nes įtarimai krinta meškai, kurios nagų žymės rastos ant aukos kūno. O, kad viskas būtų taip paprasta... Teo paleidžiamas, tačiau jis visą šią situaciją mato iš dar kitokios perspektyvos nei kiti ir imasi aiškintis.
Knygos pradžia labai daug žadėjo. Taip oho: vienas veikėjas su savo hipotezėmis, niekas juo netiki... Įdomu kur tai nuves? Man įdomu. Ties viduriu apsnūdau, pasirodė kiek ištęsta, bet po to vėl pagavo pagreitis ir kaip saldainiuką sudorojau!
Kai seniau rodydavo CSI, o aš dar žiūrėdavau televizorių, tai buvo vienas iš tų serialų, kurio laukdavau su malonumu. Visos smulkmenos, detalės; kruopštumas ir atidumas. Stebi ir galvoji: jei kriminalistai tokie atidūs ir protingi, tai kokie turi būti žudikai? O tai gąsdina, kai susimąstai, nes pagauna tikrai ne visus. Tik kaskart pasidžiaugiu, kad gyvenu Lietuvoje, o ne Valstijose, kur ginklus gali turėti bet kas. Nes taip jais mojuotis, kaip jie mojuojasi; tiesiog baisu kai mirtini įrankiai patenka antžmogiams į rankas.
Gal ne kiekvieną kartą įtikino Teo sprendimai, pasirinkimai, tačiau man šis trileris patiko daug labiau, nei tikėjausi, kad patiks. Eisiu skaityti plačiau apie serijinius žudikus ir sociopatus, labai jau smalsu pasidarė.
Aj ir dar, viršelį galiu glostyti ir glostyti. Toks geras!



MES SUSITINKAME ČIA - John Berger

Manau mane, kaip ir kiekvieną žmogų aplanko nemalonios mintys. Kaskart, prieš išvykdama į kokią kelionę, ypač ilgesnę, vis pagalvoju: o jei kas nutiks mano šeimos nariams, kol aš laipiosiu kalnais ar šoksiu palei amfiteatrą naktį basa... kiekvieną kartą mane kamuoja tokios mintys, bet save raminu, kad nieko nepakeisiu, kad ir kur bebūčiau. Ir kas kartą būdama euforijos būsenoje, stebėdama kažkokį neįtikėtiną saulėlydį, saulėtekį ar kalnus, šokinėdama per bangas ar gurkšnodama vino blanco kokioje mažoje kavinukėje su vaizdu į horizonto platybes, aš siunčiu geras mintis savo mylimiems žmonėms. Šeimai, draugams. Kol visi sveiki, gyvi.
Negaliu nepagirti viršelio! Jis ir liesti malonus, ir estetiškai toks, ach... Kažkuo mane pakerėjo.
„Mes susitinkame čia“ yra knyga, sudėliota iš mažų detalių, iš smulkmenų, iš trumpų susitikimų su mirusiais žmonėmis, kurie buvo brangūs vienu ar kitu metu, vieną ar kitą gyvenimo akimirką. Susitikimai vyksta miestų turguose, aikštėse... o ir žmonės įvairiausi - mokytojai, draugai, šeimos nariai...
Veikėjas, vaikščiodamas Lisabonos gatvėmis, kalbasi su mirusia motina ir tarsi susipažįsta su ja iš naujo. Sužino tokių dalykų, kokių net neįsivaizdavo. O jei, o jei tiesiog būtų paklausęs, kol ji buvo gyva? Ir Lisabona... ak, mano Lisabona. Toks miestas, kuris pats iš savęs alsuoja emocija, pakeri spalvomis ir dvasia. Ėjau kartu, išjaučiau kartu su veikėjais...
„Jos nuomone, kuklumas – tai apsimetinėjimas, taktika dėmesiui atitraukti, išties kuklų vaizduojantis asmuo slapta siekia kitko.“ – citata, kuri tinka žmonėms ir... Lisabonai.
„Po motinų mirties laikas dažnai padvigubina arba padinina greitį.“
„Jis nusirengdavo tik eilėraščiuose, kurie kartu buvo ir jo drabužiai.“
Citatų čia buvo begalės. Braukiausi jas pieštuku ir jei norėčiau, išrašyčiau dešimtis. Meistriškai parašyta knyga. Tiek daug jausmų, tiek emocijos, dėmesingumo ir aistros viskam, o ypač, gyvenimui... įdomiausiai skaitėsi skyriai apie Lisaboną (kaip netikėta) ir Krokuvą. Be šių skyrelių visa knyga yra kokybiška dovana skaitytojui, kai gali ne tik pasimėgauti turtingu tekstu, bet ir sužinai daug įvairios informacijos. Ties antrąja puse man viskas šiek tiek... atsibodo, trūko gal kokio cinkelio, tačiau kalbos grožis viską atpirko su kaupu. 



METAI SU TAVIMI — Julia Whelan

Kokia graži knyga! Pradedant nuo nuostabaus viršelio iki jaukaus ir įdomaus turinio. Kiek literatūros joje. Kiek eilėraščių. Meno. Tiesiog mūzų kupina knyga. Jau nuo senų laikų knygos apie knygas, rašytojus, rašymą mane visada sužavi. Ir „sužavi“ būtų per silpnas žodis tam jausmui apibūdinti.
Ela atvyksta iš Amerikos studijuoti į Oksfordą. Ji ne iš kelmo spirta, ten dirba prezidentinėje kampanijoje, o čia mokytis atvyksta gavusi prestižinę stipendiją. Keistomis aplinkybėmis Ela susipažįsta su Džeimiu - kaip paaiškėja, jis bus jos dėstytojas... Daug visko įvyksta ir nuotolinis Elos darbas kampanijoje ima kirstis su kitais dalykais, esančiais ar vykstančiais Oksforde.
Kaip jau minėjau, knyga apie knygas. Iki jos vidurio mėgavausi kandžiomis veikėjų replikomis. Ne pačiais lėkščiausiais juokeliais, buvo daug gražių situacijų ir istorija atrodė miela.
Ką galiu rekomenduoti, jei norite nesusigadinti malonumo: kuo mažiau domėkitės šia knyga prieš ją skaitydami. Aš kažkur nuo istorijos vidurio likau pritrenkta. Visiškai nesitikėjau, kad viskas pasisuks taip, kaip pasisuko. Aaaaa... Ir analizuoti norisi, ir pasakoti, ir perspėti. Bet nedarysiu nieko panašaus.
Man dabar labai reikėjo tokios knygos: apie šeimą, santykius, pasiaukojimą, meilę, mokslą, prioritetus gyvenime ir stiprius jausmus (nekalbu tik apie meilę). Galiu tik pažadėti, kad čia bus daug emocijų, nemažai netikėtumų. Man patiko ir visi Anglijos aprašymai, pati labai užsimaniau į Oksfordą ir Kembridžą... Ir kitus senus miestus...
Patiko. Likau maloniai nustebinta. Graži istorija porai vakarų. Ir pasijuokti bus kur, ir paverkti, ir apie gyvenimą pamąstyti.


pirmadienis, rugsėjo 02, 2019

KARAS, IŠGELBĖJĘS MANO GYVENIMĄ - Kimberly Brubaker Bradley

Mergaitė Ada gyvena pusrusyje su mama ir broliuku Džeimiu. Kai broliukas visur malasi, laksto kiemais, žaidžia, Ada yra užrakinta ir stebi žmonių kojas per langelį... dėl šleivapadystės mama jos gėdijasi ir niekur neišleidžia iš namų. „Nusikaltus“ Ada yra uždaroma spintelėje po kriaukle ir ten kartais praleidžia visą naktį be maisto ir galimybės ištrūkti... Netrukus prasideda Antrasis pasaulinis karas – Londone krenta bombos, žmonės dideliame pavojuje, o vaikus evakuoja iš miesto. Ada nusprendžia, kad viskas, gana. Būdama dešimties metų ji tarsi pasąmoningai supranta, kad taip neturi būti ir kartu su broliuku iš pusrūsio pabėga. Laimei, abu vaikai patenka į Suzanos namus – moters, kuri jų net nenorėjo, nes pati kovojo su savo demonais... ir vaikų gyvenimas apsiverčia. Nors ką aš čia – versis ne kartą ir ne du.

Tai buvo geriausia, ką skaičiau nuo „Baltoji chrizantema“ ir „Paskutinė malonė“. Ši istorija yra parašyta vaikams, išleista „Nieko rimto leidyklos“ ir jei rinkčiausi pagal viršelį, net nebūčiau atkreipusi dėmesio. O rinktis verta.

Viskas puikiai subalansuota, niekas neperspausta, neminima dešimtis kartų, kaip tiems vaikams negerai, visos situacijos natūralios – kartais jais netikima, po to atsiprašoma, kaip paminima kažkokie praeities akcentai, viskas savoje vietoje ir savu laiku. Labai patiko ir tai, kaip Suzana juos auklėjo, kaip Adai užsiožiavus niekas jos nebarė, o nusiuntė pasivaikščioti aplink namą... kaip visi jausmai buvo įvardinami ir išanalizuojami, vietoje to, kad kažkas pyktųsi ar pyktų...
„Jei pasakai kokią kvailystę, nebūtinai esi kvailys. Visų mūsų laimei.“
Kaip gyventi vaikui, kuris ima gūžtis vos kam pakėlus ranką. Jausti tą nuolatinę baimę, ir ne dėl aplink vykstančio karo, o dėl to, kad baisu, jog tave paliks. Ar kad būsi priverstas išsiskirti su broliuku ar sesute... ar kad tavęs nemyli ir nemylės, nes turi „bjaurią koją“. Kai taip nemyli savęs ir esi įsitikinęs, kad ir kitiems nerūpi. Dešimties metų vaikas... kaip tave turi sužaloti?
„Viską, ką žinojau, sužinojau žiūrėdama pro vieną vienintelį langą. Aš nieko nežinojau. Nežinojau jos vartojamų žodžių: gabi, audros mėtomi. Net ir tokių trumpučių kaip jūra. Kas yra jūra?“
Buvo kelios scenos knygoje, kurias prasriūbavau. Negalėjau susilaikyti, nes buvo taip suknistai liūdna, ir negera, ir norėjosi tik verkti ir eiti papurtyti motiną, kuri tokio vardo net neverta... nuoširdžiai sakau, jei jau ruošitės skaityti, servetėlių reikės daug daug kartų. Kiekvieną kartą kai Adai buvo bandoma padėti, ar su ja elgiamasi gerai, vyko priešinga, atmetimo reakcija. Šiose romano vietose aš ašarų ir nebesulaikiau... nenoriu pasakoti smulkmenų. Ir noriu. Bet būtų neteisinga būsimų skaitytojų atžvilgiu.
Vis tik manau, kad galėtų būti sujungtos dalys ir būti vienas didelės apimties ir nuostabus romanas.
Apie antrą dalį jau rytoj.