sekmadienis, rugsėjo 15, 2019

ISTORIJŲ PASAKOTOJOS PASLAPTIS - Sejal Badani

Istorijos apie Indiją mane visada nukelia labai toli ir pasijuntu, lyg skaitydama iš tiesų matyčiau aprašomas vietas, ragaučiau jų maistą ir bendraučiau su žmonėmis... Indijoje niekada nebuvau, bet labai norėčiau ten nuvykti: šimtai kalbų, tūkstančiai skirtingų miestų, nuostabi gamta... o vien maistas... be visų tų gerumų, Indija turi ir labai giliai įsišaknijusias tradicijas – anos man labai nepatinka. Galėčiau daug istorijų papasakoti net ir apie gana pasaulietiškus indus, tačiau iš tiesų, kas mums neatrodo labai blogai – na, negerai, bet būtų gerai, kad tai nebūtų įvykę – ten prilygsta tragedijai. Ten užmėtymas akmenimis ar mirtinas nuplakimas, nes nori išvaryti demonus iš kokia maliarija sergančio žmogaus, yra normalu. Aš pati pažįstu moteris iš Indijos, kurios, atvykusios į Lietuvą pirmą kartą pamatė tualetinį popierių. O kalbant apie mokslą ir technologijas – viena pažangiausių valstybių pasaulyje. Ir demografiją bando "gelbėti", deja, pavyksta.
Istorija pasakojama dviem siužeto linijomis (ir vėl...): apie šiuos laikus ir Niujorke gyvenančią Džėją, kuri vieną po kito patiria persileidimus, santuoka kabo ant plauko. Moteris susikrauna daiktus ir išvyksta į Indiją, į senelės namus, kur jos ištikimas tarnas Ravis papasakoja apie Amišos, Džėjos senelės, gyvenimo paslaptis. Penktajame ano šimtmečio dešimtmetyje Amiša gyvena "laimingoje", tėvų suorganizuotoje santuokoje, gimdo sūnus vieną po kito, o laisvu metu rašo gražias istorijas. Netrukus mieste britai atidaro mokyklą – Amiša nori išmokti rašyti angliškai, tad sudaro sandorį su britu Stivenu – mokyklos vadovu: ji mokys vaikus kurti istorijas, o jis mainais mokys ją anglų kalbos. Viskas pakrypsta būtent taip, kaip ir tikėtųsi bet kuris skaitytojas...
Indija man visada kelia dvejopas mintis, o tokios problemos, kokios buvo paminėtos čia, ta didžioji paslaptis, tos baimės – mums, mūsų visuomenėj, šiame kontekste – drama. Beprasmė drama. Su draugėmis apkalbėtume, delfyje būtų straipsnis su skambia antrašte, po savaitės niekas nebeatsimintų. O ten – mažas kaimas, žmonės viską mato, žmonės kalba. O kur dar įsisenėjusios tradicijos, dėl kurių viskas hiperbolizuojama ir visiškai pasikeičia kontekstas. Ir ta sudėtinga moterų vieta visuomenėje, skaičiau, bet šįkart net nelabai ir baisėjausi. Mane labiau gąsdina našlių deginimas, kuris iki šiol Indijoje tebevyksta. Ar moterų išmėsinėjimas Afrikoje.
Šią istoriją perskaičiau kaip gražią pasaką: apie skaudulius, norą mylėti, norą būti mylimam, atradimo džiaugsmą, šeimą. Labai daug visko čia gražaus, skaičiau, šypsojaus, pabaigoje net susigraudinau. Visiškas atostogų romanas, kurį atsiverti ir per kelis prisėdimus perskaitai ir pasijunti, lyg iš tiesų būtum pabuvus Indijoje.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/istoriju-pasakotojos-paslaptis/


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥