šeštadienis, rugsėjo 14, 2019

KARAS, KURĮ GALIAUSIAI LAIMĖJAU - Kimberly Brubaker Bradley (Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą II dalis)

Jei sakyčiau, kad antroji dalis pozityvesnė, nežinau, ar iš tiesų nemeluočiau. Ada su broliuku Džeimiu gyvena globėjos Suzanos namuose. Karas tebevyksta. Bombos tebekrinta, visi ir toliau tik ir girdi apie pažįstamų žmonių mirtis... Ados gyvenime daug pokyčių, ir viskas tik į geresnę pusę...
Šioje dalyje viskas simboliška, tarsi prabundant Ados asmenybei ir vaikiškam smalsumui kyla ir labai daug diskusijų apie religiją, dievą, mirtį, rojų, pragarą. Ada bando visą tai išsiaiškinti ir pamažu jos baimę pradeda keisti noras žinoti ir suvokti. Vietoje bailios ir susigūžusios mergytės atsiranda asmenybė, kuri pradeda daugiau visko norėti ir pati vis nustemba, kad norėti jai galima. Ir kad norai pildosi.

„Kai pagalvoju, karas toks pat sudėtingas, kaip ir religija.“

Tačiau ir vėl buvo skaudu ir liūdna tomis akimirkomis, kai Adai buvo liūdna. O emocijų reikšti aikštinga, gyvenimo vėtyta ir mėtyta mergaitė, nemokėjo. Nė nežinau, iš kur Suzana ėmėsi tos stiprybės apsiimti auginti du svetimus vaikus, tačiau tuo pačiu suvokiu: vyko karas, o tokiu metu galimi tik du variantai, arba padedi, arba ne. Ar tikrai rūpintis mažesniu broliuku buvo Ados darbas? Kodėl ji taip jautėsi? Atsiradus katinui, manau, supratau. Pamatysite kai skaitysit.
„Jeigu leisiu sau bijoti – niekada nebepajėgsiu liautis.“
Teisingumu paremti santykiai, tai mane labiausiai žavėjo šioje knygoje. Tiksliau, abi dalys turėjo šį tvirtą pagrindą, tad nieko čia daug neprigalvosi. Ir analizuoti nėra būtina, nes tiesiog, žmonės vieni su kitais elgėsi žmogiškai, pagarbiai, dalinosi vieną bananą gal aštuoniese ir visi dėl to buvo laimingi.
Tikrai manau, kad šios knygos galėtų būti traukiamos į mokyklos skaitinių sąrašus, vaikai sužinotų daug ne tik apie karą, bet ir apie žmogiškumą, atlaidumą, empatiją. Šios knygos tiesiog persunktos emocijų: nuo begalinės, neaprėpiamos baimės ir pasimetimo, iki vaikiško naivumo, sumišusio su meile ir rūpesčiu. Ir buvo nuostabu stebėti, kaip tos emocijos galiausiai keitė viena kitą.
„Baimė ir tai, ką tu su ja darai, yra du skirtingi dalykai.“
Nenoriu labai girti. Bet negaliu kitaip. Čia buvo šis tas daugiau, nei du romaniukai. Čia buvo jautrumas, meilė, karas, pasiaukojimas ir neišsemiami klodai gerumo. Mylėkite vieni kitus.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥