Alė atsibunda lovoje ir supranta, kad nutiko kažkas baisaus. Vakar ėjo į pasimatymą su vaikinu iš pažinčių svetainės, o dabar ji kruvina, nieko neatsimena, o priėjusi prie veidrodžio neatpažįsta savęs pačios...
Tai vieno ar dviejų vakarų trileris. Kai tiesiog mėgaujiesi knyga, puslapiai greitai verčiasi, spėlioji, galvoji... tuo metu labai įdomu, įtraukia, o kas lieka? Mano galvoje liko ta įdomioji dalis apie ligą - prosopagnoziją - kai neatpažįsti veidų ir net savęs veidrodyje. Kai kelioms sekundėms nusukus žvilgsnį gali nebesuprasti, su kuo kalbėjai prieš tai, nes veidas gali atrodyti jau kitoks. Niekam nelinkėčiau tokio likimo... Šioji dalis buvo kraupi. Skaičiau ir buvo taip negera, liūdna, ir ypač sunku skaityti, kai žinai, kad kelio atgal nėra ir nebus. Žmonės gali tavimi pasinaudoti, esi itin pažeidžiamas, gyvenimas niekada nebebus, koks buvęs.
Pats trileris... pasirodė silpnokas. Būtų daug stipresnis, jei maniako - blogiuko - žudiko motyvai būtų labai konkretūs ir tvirti (visada norisi, kad jei jau kerštas, tai būtų ūch kaip pelnytas) - šiame trileryje to nebuvo. Manęs neįtikino. Skaityti buvo labai įdomu, jaučiausi apgauta ne kartą ir ne du, o va pabaiga viską ir suvėlė į tokį mazgą, kurį labai jau lengvai gali atmaizgyt. Per daug lengvai.
