Ar galima nustatyti, kiek iš tiesų žmogus turi, gali ar privalo gedėti? Gana to, kad jau ponia Ross yra gedulą suskirsčiusi į penkias stadijas, tarsi nebyliai įpareigoja visas jas ir išjausti. O jei nesigauna? O kas, jei neigimo fazė, rodos, niekad nesibaigs???
Jauna moteris kuria ateitį, planus, myli. Karolina gyvena su Akseliu, jie abu augina vos kelių mėnesių sūnelį, tačiau vieną dieną Karolinos gyvenimas išslysta iš po kojų - rytą ji randa savo jauną vyrą lovoje nebegyvą.
Aš ieškojau nors krislo optimizmo šioje knygoje. Vis tikėjausi, kad pasibaigs tie juodi zebro dryžiai ir spalva pasikeis bent į pilką. Aš labai jaudinausi dėl Karolinos. Kartu su ja, rodos, vėl pergyvenau jos netektį. Skaitai, tarsi kas į kumštį širdį ima ir spaudžia, kol skausmas tampa nebepakeliamu, ir vėl atleidžia... Ir taip visą knygą, spaudinėjo kažkas mano emocijas lyg streso kamuoliuką...
Bet aš vis tiek ieškojau čia optimizmo. Kai supratau, jog Karolina atsidūrė tokioje pat situacijoje, į kokią buvo įstačiusi Akselį, man jos nė nebuvo gaila. Sutikau su jos skaudžiais žodžiais, kad ji kalta, tik ji kalta, kalta...
Mažai šviesos. Daug savigraužos. Labai lėtas kopimas per visas gedulo stadijas. Perskaičius šią knygą gal kiek geriau supratau, kam reikalingos laidotuvės ir ilgas atsisveikinimas su mirusiais, ypač tais, kurie miršta netikėtai.
Tamsu. Liūdna. Nežinau, ar esu skaičiusi kažką tokio liūdno. Varančio neviltin. Karolina itin jautriai ir gražiai išrašė savo skausmą. Tik tiek. Kiek iš to naudos bus skaitytojui? Čia jau kitas klausimas. Ir istorijos, bent jau tos istorijos, kuri yra užrašyta, pabaiga man sudaužė širdį. Supratau Karolinos pasirinkimus, tačiau likau truputėlį liūdnesnė ir nelaimingesnė dėl to, kokia buvo atomazga.
Jei patys neseniai išgyvenote netektį ar esate itin empatiški, jautriai į viską reaguojate, neimkite šios knygos į rankas. Palaukite kol para apsivers ir dienos ims ilgėti. Tai itin kokybiškos literatūros dozė, tačiau tokia, nuo kurios gali pats įkristi į depresiją.
