Man trileriai turi būti perskaitomi greitai, geriausia, vienu arba dviem įkvėpimais. Prisėdimais. Šįkart niekaip nepavyko to padaryti, nes vyko gyvenimas, bet trileris vis tiek patiko. Veiksmo buvo daug. Įtampa jautėsi visą laiką. Norėjau, kad veikėjai bėgtų. Kad slėptųsi, gelbėtųsi. Visko norėjau.
Elė ir Džeimsas užstringa Mohavės dykumoje, o visai netrukus susipranta, jog tai pasala ir į juos šaudo. Su ginklu pasislėpęs Tepas yra neįtikėtinai geras snaiperis. Jo venomis tekantis kraujas yra šaltas ir jam nerūpi kas mirs. O turi mirti visi, nes Tepas tiesiog negali sau leisti prašauti...
Šioje dykumoje pati esu strigusi kelissyk, buvau priversta nejaukiai jaustis, aprašomos vietos man buvo pažįstamos ir supratau, kaip jaučiasi veikėjai. Visi dygliuoti krūmai ir dykumos vaizdas naktį man tik bėgo prieš akis skaitant, prisiminimas vijo prisiminimą...
Kas patiko, tai, kad buvo daug įtampos ir niekas nekliuvo, buvo logiška. Nebuvo kažkokių neįtikėtinų ir kvailų sprendimų. Nelabai buvo galima numanyti kas vyks po kelių puslapių. Veiksmas sekė veiksmą, kulka sekė kulką. Motyvai irgi buvo aiškūs. Tik vis tik man kažkaip čia visko buvo per daug.
Autorius puikiai išvystė idėją. Veikėjai buvo įdomūs, turėjo praeitį, jiems buvo suplanuota ir ateitis. Laikas nestovėjo vietoje, nuolat kažkas vyko, reikėjo šliaužti, bėgti, slėptis. Ir kas įdomiausia, visas knygas veiksmas tevyko vos kelias valandas. Ir nebuvo nuobodu. Įtampa viską atpirko.
Aš tikrai mėgstu trilerius. O jei jums patinka veiksmo filmai, patiks ir ši knyga. Tokia, sakyčiau, vyriška. Nors knygų įprastai pagal lytis neskirstau.
