antradienis, gruodžio 31, 2019

GRUODŽIO SKAITINIAI

Mėnuo buvo netikėtai gausus puikių skaitinių ir perskaičiau net 12 knygų!!! Nesitikėjau, kad tiek daug pavyks tokį mėnesį, kai daug darbų ir dar šventės ir šiaip stogas važiuoja!
Sausį Jūsų laukia daug apžvalgų ir pati nekantrauju, kada jomis pasidalinsiu.
Kas buvo įsimintiniausia jūsų skaitinių sąraše?


trečiadienis, gruodžio 25, 2019

SU ŠVENTĖM!

Prisipažinsiu, nesu iš tų žmonių, kurie dievina šventes. Kurie namie puošia eglutę prieš mėnesį ar elgiasi pagal visas tradicijas, degioja advento žvakes ir prie Kūčių stalo žegnojasi. Aš tikiu, kad nesvarbu kiek žvakių degsi, kiek patiekalų ruoši, valgysi mėsą ar ne, šventės yra laikas pabūti su šeima ir brangiausiais žmonėmis, kol jie yra šalia. Bendrauti, juoktis iki ašarų, dainuoti... Ir tiesiog mėgautis viskuo, ką teikia gyvenimas. Tokios yra mano šventės ir man to gana.
Būkite laimingi ir sveiki, linksmų švenčių!


antradienis, gruodžio 24, 2019

SNIEGO SESĖ - Maja Lunde ir Lisa Aisato

Ateinu apie knygą pakalbėti ir už pakarpos atsitempiu labai nepopuriarią nuomonę. Knygos Kalėdoms aš nedovanočiau. Jei dovanočiau vaikui, tai labai atsargiai, apmąsčius kiek tas vaikas suvokia apie mirtį, gedulą, susitaikymą. Ar man knyga patiko? Nepaprastai. Šilta, jautri ir skaudi istorija, įvilkta į nuostabių iliustracijų rūbą, be kurių, mano akimis, knyga nė pusiau tokia gera nebūtų...
Juliano Kalėdos šiemet bus kitokios. Per Kūčias švenčiamas berniuko gimtadienis irgi nebebus toks, kaip visada... Tėvai nekalba ir nesikalba, namai nepuošiami, o dinamitinė sesutė tarsi išsikrovusi. O viskas tik dėl to, kad dar vasarą šeima neteko dukros ir sesers Junės. Visai netikėtai Julianas susipažįsta su raudonplauke Hedviga, kurios plati šypsena ir nepaliaujamas tarškėjimas pakeičia Juliano šventes ir gyvenimą.
Man asmeniškai istorija pasirodė įdomi. Nuspėjama, nes vis tik, turi būti suprantama ir mažesniems skaitytojams, tačiau dėl to ji netapo prastesnė. Knygoje daug gerumo, daug geranoriškumo, bet kartu ir be galo daug skausmo, kuris spaudžia širdelę tiek veikėjams, tiek ir skaitytojui. Tai istorija, kuri privers patikėti stebuklais. Kuri išmokys susitaikyti, išmokti priimti mirtį, suvokti, jog vietoje graužaties verčiau rinktis prisiminti žmogaus šypseną, laimingas akimirkas ir šiltus santykius.
Gyvenime niekas nevyksta be priežasties, visi, kuriuos sutinkame, turi būti sutikti. Net jei tai neužčiaupiama raudonplaukė, kurios buvimas ir ramina ir trikdo vienu metu.
Graži knyga, dar puikesnės iliustracijos. Ir vaikams, ir suaugusiems, ir, sakyčiau, ypač jiems, nes mes dažnai pamirštame džiaugtis mažais dalykais.



penktadienis, gruodžio 20, 2019

KĄ PRALEIDAU, KOL MIEGOJAI – Colleen Hoover

Net cyptelėjau pamačius, kad leidykla į pasaulį paleidžia dar vieną šios autorės romaną. „Mes dedame tašką“ buvo viena geriausių pernai skaitytų knygų. Ir vėl ta aukšta kartelė, ak. Kartais būna taip įdomu pasižiūrėti, ar autorius dar kartą sugebės, ar vis tik ne. Ar patiko labiau? Nežinau, ko gero ne, tačiau perskaičiau su didžiuliu malonumu.
Kvin su Grehemu susipažįsta itin netikėtomis aplinkybėmis. Abiejų gyvenimai griūna, abu yra pasimetę ir nebežino kaip elgtis ir kaip jaustis. Po kelių mėnesių jauni žmonės vėl susitinka ir galiausiai atsiduria bendrame katile, vadinamame santuoka. Dar po kelerių santuokos metų prasideda didžiulės problemos. Tokios didelės ir skaudžios, jog ne tik Kvin su Grehemu suabejoja ar jiems pavyks, bet ir skaitytojas.
Visų pirma – tai meilės romanas. Tik aštresnis, skaudesnis ir narpliojantis kiek kitokias temas, nei įprastai esame linkę atrasti meilės romanų puslapiuose. Juokas juokais, bet šios knygos pasirodymas taip įdomiai įsipaišo į visą skyrybų bumą, jog mano veide išsyk atsiranda ironiška šypsenėlė kai pamatau vis kitą antraštę portaluose apie dar vienas skyrybas. Ar ši knyga apie tai? Ši knyga apie daug ką: apie tai, kaip nekalbėjimas gali išvesti ir nekalbantį, ir tą, su kuriuo nesikalbama, iš proto. Apie tai, kaip lemtingi pasirinkimai daro įtaką aplink mus esantiems. Apie likimo vingius, kurie kartais taip susidėlioja, kad nesuprasi, kaip tai įmanoma. Čia kaip su mažuoju kojos piršteliu, kai visada nusidauži būtent aną. Toks mažas, o pasipainioja kokiai spintos kojai...
Knygoje paliestos skaudžios temos – nevaisingumas, santuokos problemos, „vyrai neverkia“, luomų skirtumai – aukštesnė ir žemesnė klasės... skaityti buvo gerokai skaudžiau ne apie tai, kaip vis palūždavo Kvin, bet, kas įdomiausia, kaip šios situacijos paveikdavo Grehemą. Mes visada matome moterį, bet pamirštame, kad ir vyrai turi jausmus.
Ir dar viena tema ir niuansas, kurio negaliu nepaminėti. Nesikiškite ne į savo reikalus. Tai galioja absoliučiai visiems: bjaurioms tetulėms, kurios klausinėja „tai kada vaikučiai?“, smalsiems kolegoms „tai jau tiek laiko susituokę, o dar be vaikų? Kaip čia taip?“, artimiausiems šeimos nariams „va, atidėsiu, bus tavo vaikams...“ nors esi vienišas ir net vyro ar žmonos neturi... ir panašios situacijos, kuomet iš tiesų nežinai kas vyksta to žmogaus viduje, gyvenime ir kūne. Galbūt moteris, kurios šiaip sau paklausei ar neplanuoja vaikų, prieš savaitę patyrė persileidimą? Galbūt šeima, kurios vyro klausinėja kolegos, jau įsiskolinę iki gyvenimo galo dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o jauna mergina, kurios patys artimiausi šeimos nariai klausinėja tarsi juokais ir lovytes nori „atidėti“ – galbūt ta mergina svajoja apie vaikus, jų nori, tačiau nesutiko SAVO žmogaus ir verkia naktimis ir nori staugti iš vienatvės? Kad ir koks būtum draugiškas, tai yra intymu, asmeniška ir tik tos šeimos reikalas. Kam skaudinti vieniems kitus, kai galime to nedaryti?
Tiek minčių kilo perskaičius šį romaną. Gerbkime vieni kitus ir tiesiog būkime laimingi.



ketvirtadienis, gruodžio 05, 2019

JULIJA. Kai meilė sugrįžta – Ramunė Lė

Visų pirma, pakalbėkime apie išankstinius nusistatymus. Visi tokių turime, ne vieną ir ne du ir jie pasireiškia netinkamu laiku, dar netinkamesnėje vietoje. Ir kažkaip pamatai knyga, kurią parašė Ramunė Lė ir pagalvoji – o kas čia per viena? Nes jei vardas bus Lucinda Riley, tiks bet kokia romantika, kad ir kokia ji saldi bebūtų. Aš pati save apgaudinėju (įdomu, kodėl?), jog saldumų nemėgstu (bet skaitau Riley knygas ir man net labai patinka, o per romantines komedijas sriūbauju, kai filmo pabaigoje visi pasibučiuoja ir susitaiko). Kai pamačiau šį romaną, atsidusau: dar vienas pigus ir lėkštas romanėlis. Ir ką? Atsisėdau ir suskaičiau vienu įkvepimu, net arbatos nėjau darytis, nes juk liko „tik“ 80 puslapių.
Apie ką romanas? Apie tris drauges: Juliją, kuri visiškai nežino, ko nori gyvenime, tačiau sugeba viską puikiai organizuoti (primena man mane), Indrę – floristę, kuri gyvena (ne)laimingoje santuokoje ir apie Eleną – gražuolę, dirbančią modeliu ir kartais pafotografuojančią. Visos trys merginos susitinka po kelių metų nesimatymo būtent klasės susitikime, kur netrukus ima virti aistros. Julija sutinka dešimtmetį nematytą savo jaunystės meilę Marių, kuris tuomet dingo kaip į vandenį... o kur dar ją kabinantis Rička. Ką daryti, ką daryti? O kur dar netikėtai kilusi idėja kartu kurti verslą...
Kas labai patiko: moterų draugystė. Stipri, laiko patikrinta, kai moterys nekonkuravo, o viena kitą palaikė iki paskutinės minutės ar net stengėsi prikišti pirštus situacijose, kuriose galėjo kažką pastūmėti teisinga kryptimi. Patiko paprasta ir sklandi kalba, paprasti dialogai, kurie skambėjo natūraliai, buvo ir nemažai juokelių, privertusių prunkštelti ar bent nusišypsoti. Ir pati istorija mane privertė pasijusti kaip penkiolikine malalietka ir prisiminiau ką reiškia įsimylėti. Visai užsimaniau vėl panerti į tas situacijas, kai pilve skraido drugeliai, kai priremia prie sienos kur netikėtai tarpuvartėj... pirmų pasimatymų žavesys ir ilgam liekantys prisiminimai...
Kas nepatiko? Šiek tiek suerzino tai, kai visą romaną buvusi labai protinga ir stipri veikėja Julija tapo naivia ir buka mergaite pabaigoje. Suprantu, kodėl to reikėjo, bet ir sunervino.
Matomai tai pirmoji dalis apie švenčių organizatores „Vestuvių fėjas“, tad lauksių ir kitų, nes mano nusistatymai buvo sutrypti, ačiū už tai leidyklai. Pailsėjau, pasimėgavau, perverčiau puslapius ir užverčiau knygą su šypsena veide. Jau ne pirma knyga, dėl kurios pradžioje abejoju, o paskui džiaugiuosi galimybe pailsinti smegenis.



sekmadienis, gruodžio 01, 2019

LAPKRIČIO SKAITINIAI

LAPKRITIS ėjo ir praėjo...
Negausus knygomis, bet gausus kitais dalykais. Galva prikimšta visokių minčių, idėjų, darbų ir jau gyvenu artėjančiomis šventėmis. Visi juk šitaip, ar ne?
Geriausios buvo:

Gruodis, spėju, bus dar sudėtingesnis, tačiau esu itin patenkinta skaitinių kokybe.
Kaip sekėsi skaityti Jums?