penktadienis, gruodžio 20, 2019

KĄ PRALEIDAU, KOL MIEGOJAI – Colleen Hoover

Net cyptelėjau pamačius, kad leidykla į pasaulį paleidžia dar vieną šios autorės romaną. „Mes dedame tašką“ buvo viena geriausių pernai skaitytų knygų. Ir vėl ta aukšta kartelė, ak. Kartais būna taip įdomu pasižiūrėti, ar autorius dar kartą sugebės, ar vis tik ne. Ar patiko labiau? Nežinau, ko gero ne, tačiau perskaičiau su didžiuliu malonumu.
Kvin su Grehemu susipažįsta itin netikėtomis aplinkybėmis. Abiejų gyvenimai griūna, abu yra pasimetę ir nebežino kaip elgtis ir kaip jaustis. Po kelių mėnesių jauni žmonės vėl susitinka ir galiausiai atsiduria bendrame katile, vadinamame santuoka. Dar po kelerių santuokos metų prasideda didžiulės problemos. Tokios didelės ir skaudžios, jog ne tik Kvin su Grehemu suabejoja ar jiems pavyks, bet ir skaitytojas.
Visų pirma – tai meilės romanas. Tik aštresnis, skaudesnis ir narpliojantis kiek kitokias temas, nei įprastai esame linkę atrasti meilės romanų puslapiuose. Juokas juokais, bet šios knygos pasirodymas taip įdomiai įsipaišo į visą skyrybų bumą, jog mano veide išsyk atsiranda ironiška šypsenėlė kai pamatau vis kitą antraštę portaluose apie dar vienas skyrybas. Ar ši knyga apie tai? Ši knyga apie daug ką: apie tai, kaip nekalbėjimas gali išvesti ir nekalbantį, ir tą, su kuriuo nesikalbama, iš proto. Apie tai, kaip lemtingi pasirinkimai daro įtaką aplink mus esantiems. Apie likimo vingius, kurie kartais taip susidėlioja, kad nesuprasi, kaip tai įmanoma. Čia kaip su mažuoju kojos piršteliu, kai visada nusidauži būtent aną. Toks mažas, o pasipainioja kokiai spintos kojai...
Knygoje paliestos skaudžios temos – nevaisingumas, santuokos problemos, „vyrai neverkia“, luomų skirtumai – aukštesnė ir žemesnė klasės... skaityti buvo gerokai skaudžiau ne apie tai, kaip vis palūždavo Kvin, bet, kas įdomiausia, kaip šios situacijos paveikdavo Grehemą. Mes visada matome moterį, bet pamirštame, kad ir vyrai turi jausmus.
Ir dar viena tema ir niuansas, kurio negaliu nepaminėti. Nesikiškite ne į savo reikalus. Tai galioja absoliučiai visiems: bjaurioms tetulėms, kurios klausinėja „tai kada vaikučiai?“, smalsiems kolegoms „tai jau tiek laiko susituokę, o dar be vaikų? Kaip čia taip?“, artimiausiems šeimos nariams „va, atidėsiu, bus tavo vaikams...“ nors esi vienišas ir net vyro ar žmonos neturi... ir panašios situacijos, kuomet iš tiesų nežinai kas vyksta to žmogaus viduje, gyvenime ir kūne. Galbūt moteris, kurios šiaip sau paklausei ar neplanuoja vaikų, prieš savaitę patyrė persileidimą? Galbūt šeima, kurios vyro klausinėja kolegos, jau įsiskolinę iki gyvenimo galo dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o jauna mergina, kurios patys artimiausi šeimos nariai klausinėja tarsi juokais ir lovytes nori „atidėti“ – galbūt ta mergina svajoja apie vaikus, jų nori, tačiau nesutiko SAVO žmogaus ir verkia naktimis ir nori staugti iš vienatvės? Kad ir koks būtum draugiškas, tai yra intymu, asmeniška ir tik tos šeimos reikalas. Kam skaudinti vieniems kitus, kai galime to nedaryti?
Tiek minčių kilo perskaičius šį romaną. Gerbkime vieni kitus ir tiesiog būkime laimingi.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥