pirmadienis, balandžio 06, 2020

MANO BRANGIOJI ŽMONA - Kimberly Belle

Su Kimberly Belle susipažinau pernai, perskaičiusi jos knygą „Sumeluotas gyvenimas“. Ana tikrai labai patiko, puslapiai vertėsi greitai, tik kad nuspėjau esmę, o tai man dažniausiai pagadina reikalus. O jau šioje viskas buvo kiek kitaip – čia iki pat romano pabaigos nenutuokiau, kol vieną sekundę staiga dzingt, ir viskas paaiškėjo. Beje, tokiose situacijose manau, kad turi būti gerai įvaldęs rašymą – vienas netinkamai parinktas linksnis ar įvardis – visas kortų namelis gali sugriūti per sekundę.
Trileryje pasakojama apie Betę, kuri slapstosi. Moteris beveik metus planavo, kaip paliks prieš ją smurtaujantį vyrą ir pasikeitusi tapatybę susikurs naują gyvenimą. Kita linija – dingsta Sabina, o jos vyras įtariamas prie to prisidėjęs. Bylą tiriantis detektyvas aiškinasi, kur čia šuo pakastas, o patikėkite manimi, viskas čia yra visai kitaip, nei atrodo.
Ar žinote tą jausmą, ka skaitote, viskas atrodo aišku, suprantama, logiška, o paskui paaiškėja, kad jus mulkino visus tris ar keturis šimtus puslapių? Neįtikėtinai gerai susuko viską. Jei kas nors atspėsite skaitydami anksčiau laiko, parašykit man, labai įdomu!
Visas romanas persunktas baime, nepasitikėjimu tiek kitais, tiek savimi. Juntamas toks tylus baimės klyksmas, kai skaitai, ir pasidaro taip gaila moters, kad susitapatini ir susinervini, ir jaudiniesi, kad tik viskas pavyktų, kad tik nerastų, kad pavyktų pasislėpti.
O dar labiau gąsdino ta dalis, kurioje pasakojama iš vyro perspektyvos, kai dar kartą įsitikini, kokių antžmogių vis tik galima sutikti ant mūsų apvalios žemelės.
Tikrai patiko, o tiems, kurie skaito gerokai mažiau trilerių nei aš, tikiu, kad patiks dar labiau. Buitinis smurtas, manipuliacijos, psichologinis spaudimas, bėgimas, santykių problemos ir jų sprendimas. Ir netikėta pabaiga. Visa tai rasite šiame romane.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



penktadienis, balandžio 03, 2020

TOLIAU NEI VANDENYNAS — Narius Kairys

Visi mane pažįstantys žino - apie ėjimą galiu kalbėti ilgai. Graudinuosi prisiminus visokias akimirkas iš savo pačios Kelio. O ir čia pasakojama apie vaikiną, kuris skirtingomis transporto priemonėmis ir vis kitais būdais keliavo iki Saint Jean Pied de Port - Pirėnų papėdėje esančio miestuko, nuo kurio didžioji dalis pradeda savo piligrimystę. Užkilus akmenimis grįsta gatvele randi piligrimų ofisą, kur išduoda pasą ir jau kitą rytą dar auštant leidiesi ir kyli kalnais. Visi 26 ar 27 kilometrai, ir tu jau Ispanijoje.
Neslėpsiu, romano pradžioje mane daug kas erzino: gaveliškumas, nesąžiningumas, kuriuo dosniai į kairę ir dešinę dalinosi pagrindinis veikėjas. O be šių dalykų, tai jaučiausi lyg žiūrėčiau į veidrodį. Prisiminiau kaip sunkiai ėjau pati, ką išgyvenau, ką iš kelio pasiėmiau ir ką jame palikau.
Vis tik, knygoje buvo ir labai jautrių, gražių ir man artimų minčių. Apie tai, kaip kelyje niekas neklausia, kodėl eini. Apie tai, kaip kiekvienas galiausiai sutinka Žmogų, kuriam išsipasakojus pasijunti lyg po skaistyklos, „restarto“ tolesniam gyvenimui.
Ar manau, kad žmonės, kurie pasiryžta eiti šimtus kilometrų pėstute, yra bepročiai? Taip, nes tai sunku fiziškai. Psichologiškai dar labiau. Ar kartočiau? Tikrai taip. Ir žinau, kad jau kitą kartą pasiimčiau visai kitus dalykus nei anąsyk, ir pamesčiau tokį bagažą, kuris dabar taip slegia, o tuomet jo nė nepasigesčiau.
Kažkodėl jaučiu, kad šį kelio romaną skaitysiu dar kartą. Ten tiek daug visko jautraus, įdomaus ir alsuojančio laisve, kai negalvoji apie rytojų. Kai rūpi tik dušas, lova ir šiltas maistas.
Turėjau rašyti apie knygą, parašiau apie save. Tebūnie, nes viskas išjausta autoriaus ir aprašyta daug gražiau, nei aš kada sugebėčiau. Ar knyga tiks ir patiks visiems? Ko gero ne, bet vėlgi, priklausomai nuo to, ko ieškote. Knygoje, kelyje, gyvenime... O gal visur?
Buen Camino!

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



ketvirtadienis, balandžio 02, 2020

TEN, KUR GIEDA VĖŽIAI - Delia Owens

Tai knyga, kurią jau metus stebėjau. Ji buvo perkamiausia, skaitomiausia, mylimiausia. Na – kaip visada, kai pagauna bumas kokį kūrinį, ilgai nepaleidžia iš gniaužtų. Apie tokią patirtį galėtų pasidalinti romanai „Apšviestoji“, „Aušvico tatuiruotojas“... ir kartais susimąstai, kas nutinka, kad viena knyga gauna daugiau dėmesio nei kita. Aš iki šiol nesuprantu, kodėl tokio populiarumo sulaukė „Eleonorai Olifant viskas gerai“, „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“... suprantu, kad čia skonio reikalas, ir vis tik manau, kad knygoje turi būti kažkas TOKIO, ko tuo metu mūsų visuomenei reikia. Pateisinti blogiems sprendimams, pasiguosti, kad ne vien man blogai, neva, būna dar blogiau. Atrasti kažkokią kryptį, kuria pasukęs galėtų pabėgti. Daug priežasčių. Skaitytojai atranda tas knygas, kurios su jais tuo metu kalba, jiems padeda, pastumia reikiama kryptimi.
Maža mergytė Kaja gyvena su šeima nedideliame namuke, apsuptame pelkynų. Šeima gana atsiskyrusi, vaikai laksto laukais, Šiaurės Karolinos gyventojų likimai nelepina, o Kają ir visą šeimą staiga palieka mama. Tiesiog susikrauna lagaminėlį ir išeina. Po to ir seserys, broliai, o galiausiai vieną mažametę palieka ir tėvas, tad mergytė mokosi išgyventi. Praėjus daugeliui metų miestelį supurto mirtis, o įtariamąja tampa ne kas kita, o atsiskyrelė pelkių gyventoja Kaja. Vyksta teismas, žmonės nori teisingumo. Tačiau kas nutiko ant to apžvalgos bokšto, ar tai tikrai Kajos darbas?
Perskaičius knygą pelkės stovi akyse; ausyse tyla, kartais perskrodžiama kokio paukščio klegtelėjimo, ar kito gyvūno, prabėgančio mišku... Ramus vandens bangavimas, sudrumsčiamas vietinės valtelės ar kokio pelkės gyventojo... Pati panašiose vietose esu buvusi, tad labai lengvai tuos vaizdus piešiausi galvoje... nesibaigiantys pelkynai, apaugę kiparisais, svyrančiais virš vandens... toks šios knygos grožis. Ramuma, gamta, jos galia, taip stipriai jaučiama šioje istorijoje. Ir Kaja, visiškai viena. Maža, bejėgė mergaitė, kuri bando išgyventi bandydama imituoti kadaise matytus kitų žmonių veiksmus, daro tai, ko jokiam tokio amžiaus vaikui dar nereikėtų daryti. Ir vėliau, ta Kaja, kuri atranda moteriškumą, kuri viskuo domisi, kuri noriai dalinasi žiniomis, kuri nori draugauti, bendrauti, tačiau... nepavyksta.
Daug visko šiame romane, bet šiek tiek siutino kai kurios situacijos, kuomet vaikas iš „džiunglių“ įmetamas į normalią aplinką, ir „pedagogai“ tikisi, kad vaikas neišsigąs. Jokios pagalbos, nors visi mato ir žino. Abejingumas ir pasimetimas, kad viskas čia taip, kaip turi būti.
Man labai patiko pirmoji romano pusė iki teismų, kai gamtos buvo daugiau, nei žmonių. Būtent jie paskui ėmė man nebepatikti. Buvo įdomu, kol nepažėrė kaltinimų, nes visada labai lengva pasirinkti patį pažeidžiamiausią ir jį apkaltinti. Pasirinkti tą, kuris nemokės apsiginti.
Knygos pabaigoje, pačioje pabaigoje aš keikiausi. Sukilo tiek daug minčių ir emocijų, maniau sprogsiu. Apėmė pyktis, neviltis, perliejo tarsi šaltu dušu. Supurtė. Skaitysiantys, pamatysite, tikrai nenoriu nieko atskleisti, o aš iki šiol labai džiaugiuosi, kad knyga sukėlė tiek emocijų. Stogo nenunešė, tačiau supurtė.
Labai noriu pagirti Anitą Kapočiūtę, kurios nuostabiu vertimu gerėjausi jau nebe pirmą kartą, tačiau šįkart buvo geriau nei nuostabu. Tiek biologijos, floros ir faunos, o ji taip nuostabiai romaną išvertė. Jei dar svarstote ar skaityti, tai siūlau pabandyti, nes knygos vertimas ir kalbos grožis jus pavergs.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



KOVO SKAITINIAI

Daug gerų knygų pasitaikė, o jei atvirai, stengiausi tokias į rankas ir imti. Karantino metu dirbu iš namų, tad jei ne darbas, būčiau dar daugiau perskaičiusi!
Labiausiai patiko:
Toliau nei vandenynas
Septyni Evelinos Hugo vyrai
Miestelio romansas
Po raudonu dangum
Ten, kur gieda vėžiai
O ką skaitėt jūs?

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!


šeštadienis, kovo 28, 2020

ELENA. VESTUVIŲ FĖJOS II dalis — Ramunė Lė

Ši knyga į rankas man pateko gana smagiomis aplinkybėmis. Kai pasirodė pirmoji dalis, „Julija“, ją perskaičiau patį pirmą vakarą. Ir leidyklos draugei rašiau, kad ar čia ne Lina Ever kartais? Pasirodo, aš iškart atspėjau, o šiemet dirbant knygų mugėje pati Lina atėjo ir padovanojo knygą. Labai gerai, kad taip pasitiki ir dalinasi. Tiek rašytoja, tiek leidykla.
Trilogija pasakoja apie tris drauges. Juliją, Eleną ir Indrę. Kuomet pirmoje dalyje sekėme paskui Juliją, tai dabar keliavome su Elena. O pakeliauti teko daug kur, nes šįsyk merginos vestuves organizavo ne kur kitur, o pačioje Italijoje. Visai netikėtai Elena ten susipažįsta su kilmingu gydytoju Sebastianu, kurio gyvenimas - tarsi iš pasakos - pilys, tarnai, nenusakomi turtai...
Labai lengvas, nuspėjamas skaitinys. Labai patiko, kad ir vėl buvo paanalizuotos tokios problemos, kaip kad tėvų spaudimas ir lūkesčiai vaikams, nors jie jau suaugę. Patiko, kad veiksmas mėtėsi po skirtingas Europos vietas, ir tai mes Italijoje, tai Nicoje, tai jau Vilniaus gatvelės šmėžuoja...
Kai skaitydama pirmą dalį džiaugiausi moterų draugyste, tai čia man jos gerokai pritrūko. O gal tiesiog veikėjos yra tokios skirtingos, ir įsimylėjusi Julija taip lengvai nepameta galvos, kaip Elena? Bet kokiu atveju, tai romanas atsipalaidavimui, pabėgimui nuo rutinos, darbų, kasdienybės. Itin tiks dabar, tokiu emociškai išsiurbiančiu metu.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



pirmadienis, kovo 23, 2020

9 KAPAS - Stefan Ahnhem

Skaičiau „Beveidės aukos“ ir iki šiol ją vadinu vienu mėgstamiausių savo skaitytų trilerių. Žinau, kad autorius kuria ir kuria, rašo nesustodamas ir vis pasakoja apie Fabiano Risko nuotykius ir žygius. Kai pamačiau leidyklos anonsą, net kvyktelėjau - jau? Dabar? Antra dalis? Kai knygą gavau, maniau, kad imsiu išsyk. O po to įvyko gyvenimas ir nutariau, kad... Pataupysiu. Negi imsi ir gerą daiktą iškart suvartosi? Aš ir vaikystėje skaniausius ir didžiausius saldainius pasilikdavau pabaigai...
Šįsyk pasakojama istorija mus nukelia į įvykius, vykusius prieš Beveidžių aukų veiksmą. Keistas pasirinkimas, bet gerai, Fabianas Riskas nuo to nesikeičia. Toks pats užtikrintas savo jėgomis ir eina kaip tankas, kad pasiektų savo. Dingsta teisingumo ministras, niekas nesupranta nei kaip, nei kodėl. Po to randami žiauriai nužudytų žmonių kūnai, trūksta kūno dalių. Fabianas imasi tyrimo, kuris netrukus nuveda labai keistais ir bauginančiais keliais...
Labai patiko pagrindinė romano idėja ir problema. Kontrabanda, medicina, veiksmo eiga ir greiti sprendimai. Bet nutiko toks... Keistas dalykas. Kai miriau ir alpau dėl Beveidžių aukų, kai ten motyvai ir veiksmas bei kiti niuansai vežė, čia man trūko logikos. Trūko kabliuko, cinkelio, vadinkite kaip norite.
Labai nepatiko už vairo girtas sėdantis policininkas. Neįtikino ir antroje nėštumo pusėje dvynių besilaukianti detektyvė, lakstanti kaip prisukta ir gainiojanti žudiką. Neįtikino ir tai, kiek ilgai detektyvai nesugebėjo atrasti esmės ir prasmės, ar tiksliau tariant, esminio dalyko apie žudiką, kurį bent aš supratau gana greit. Čia man kišo koją labai aukšta kartelė po pirmosios dalies. Užtat galiu drąsiai pasakyti, kad rekomenduoju imtis šios, o tada skaityti „Beveidės aukos“. Ši nenuvils, o ana sužavės. Ir tikrai nesumaišys kortų.
Šiaip labai geras trileris, rekomenduoju, nes mano meilė Ahnhemui jau niekada nenumirs, tik blemba, aš norėjau daug daugiau. O kur dar pabaiga... Iki šiol nesusivokiu, ar tokia mane tenkina, ar ne.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



sekmadienis, kovo 22, 2020

GIMDYVĖS PADĖJĖJA - Nova Lee Maier

Kai seniau visiškai neskaitydavau detektyvų ir trilerių, tai galiausiai gyvenime viskas apsivertė taip, kad dabar jų skaitau ne po vieną ir ne po du per mėnesį... ir mane žavi toji galimybė pabėgti, atsiplėšti, atitrūkti nuo visko ir nuo visų, galų gale pasukti smegenis ir įsibrauti į žudiko arba į aukos galvą ir kapstytis... spėlioti, analizuoti, vertinti. Jaudintis dėl vieno ar kito veikėjo. Ir man vis tik daug įdomiau yra skaityti apie blogus ir nedorus veikėjus, apie tokius, kurie kelia klausimus ir suteikia labai mažai atsakymų, nei apie visiškai tuščius ir naivius personažus. Psichopatai yra vieni iš tų, kurie mane domina, tačiau ir baugina vienu metu.
Didi yra ypač pažeidžiama – po sunkaus gimdymo moteris visiškai prikaustyta prie lovos ir nebegali rūpintis vaikeliu. Vos jai su vyru ir naujagimiu grįžus į jaukius namus, į juos atkeliauja ir Hanekena – gimdyvės padėjeja, moteris, kuri turėtų palengvinti Didi gyvenimą ir prižiurėti kūdikį. Ir tikrai, moteris nepaprastai paslaugi, tačiau... ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia būti labai atsargiems, o ypač tuomet, kai esi būsenoje, kai esi priklausomas nuo kitų malonės...
Hanekena yra neįtikėtino šlykštumo personažas, bet negalėjau atsitraukti ir padėti knygos į šalį. Jos poelgiai, buvo tokie maži, ir iš pažiūros - nereikšmingi, tačiau tokie galingi. Ji kankino Didi, o ji to nė nesuprato, arba nežinojo, arba abu. Ji darė tokius dalykus, apie kuriuos nerekomenduočiau skaityti labai jautriems žmonėms, ypač tiems, kuriems gaila mažų vaikų ar bejėgių žmonių.
Kita romano pusė – detektyvė, kuri yra įsitikinusi, kad būtent Henekena „skina“ vyrus ir juos kiša po velėna, nes jos brolis buvo viena iš jos aukų. Mirijam bando visais būdais sumedžioti pavojingą moterį, kuri, tarsi chameleonas, vis prasprūsta visiems pro pirštus.
Greitas ir lengvas trileris, daug visko vyko, kai kas gąsdino, kai kas nelabai, prisipažinsiu tik, kad norėjau visai kitokios pabaigos, tik nenoriu atskleisti kodėl. Ir ne tik, kad norėjau kitokios pabaigos, bet ir būčiau laimingesnė, jei nebūčiau visko nuspėjusi. Ar mane ši knyga įtikino? Tikrai taip, nes puikiai žinau, kad tokių žmonių būna ir realybėje.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



penktadienis, kovo 20, 2020

TU - Caroline Kepnes

Labai norėjau perskaityti šį trilerį. Vien tam, kad paskui galėčiau pažiūrėti serialą. Daug apie jį girdėjau, sklandė geri atsiliepimai, tik dabar labai labai gailiuosi, kad skaičiau vertimą. Bet apie tai – vėliau.
Jauna ir ambicinga studentė Gvineverė užsuka į knygyną, kuriame ji patraukia Džo akį. Vaikinas greitai nužvelgia ant kortelės esančius duomenis ir imasi medžioklės internete. Po kelių valandų Džo apie Bekę gali pasakyti daugiau, nei galima numanyti. Tik jei tiek pakaktų... Džo nori Bekės. Visos. Dabar pat, tad medžioklę iš interneto ribų greit perkelia į realybę ir užsispyręs vaikinas lengvai užkariauja merginos širdį. O, kad viskas būtų taip paprasta.
Šiek tiek sunku adekvačiai mąstyti apie tokius neadekvačius dalykus ir reiškinius, kurie aprašomi šiame romane. Mintyse vis šmėžavo klasikos kūrinys „Kolekcionierius“, kuriame vyrukas „gelbėja“ merginą nuo pasaulio ir ją myli, tad įkalina ją tiesiogine ta žodžio prasme. Beje, kas neskaitėte – labai rekomenduoju, stipresnis ir įdomesnis kūrinys, bet čia klasika, nežinau ar galima būtų manyti kitaip.
Pusę knygos ėmė juokas: pats psichas, o nori ją gelbėti nuo neva tokių pačių. Arba visokios tiesmukos fantazijos ir kitokios mintys. Nagi, juk tikrai ir mes, moterys, kartais panašiai pagalvojame, tad čia manęs nebešokiravo, tiesiog viskas susidėjo į viena, ir tada atrodo - blogai. O gerai čia nebuvo niekas: gaila buvo visų veikėjų, Džo norėjosi papurtyti, bet labiausiai stebino Bekės naivumas ir pasidavimas, alpėjimas dėl kiekvieno jo žodžio ir šiokia tokia priklausomybė.
Knygoje labai daug sarkazmo, ironijos, juodo humoro, tad man liūdna nebuvo, skaityti buvo tik linksmiau. Jei kalbėti apie rimtus dalykus: kiek tokių „gelbėtojų“ yra pasaulyje? Kiek tokių toksiškų santykių iš tiesų egzistuoja... aš dar kažkada svajojau, kad būtų nuostabu būsimą vyrą knygyne susitikti – apsigalvojau.
Ir ta dalis, apie kurią dar galvojau, ar rašyti, tačiau parašysiu, nes žiupsnelis kritikos dar niekam nepakenkė. Knyga išversta baisiai. Kažkodėl nujaučiu, kad net mano angliškai nekalbančios artimiausios skaitytojos supras, kad vietomis sakiniai absoliučiai nelogiški, vertimas – lyg su google translate; kitose vietose išvis versta bet kaip, nesigilinta į žodžių reikšmes, ypač kai jų yra daugiau nei viena. Sugadino skaitymo malonumą, ir gana stipriai, vis pagalvoju, kad galėjau kažkur ieškotis anglų kalba ir pabaigti, bet buvo labai įdomu, tad pabaigiau skaityti šitaip. Ir šiaip, ką galvojo redaktorius?
Gerai sukaltas trileris, labai lauksiu tęsinio, tikiuosi, leidykla pasitemps ir išvers kokybiškiau, o aš dar svarstau, ar noriu žiūrėti serialą, nes bijau, kad į jokį vyrą nebežiūrėsiu normaliai peržiūrėjusi ir serialą.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



trečiadienis, kovo 18, 2020

GALYBĖ - Naomi Alderman

Šiai knygai turėjau daug lūkesčių, mat labai mėgstu distopijas ir utopijas, kadaise su malonumu skaičiau knygą „Musių valdovas“, vėliau jos inspiruotas „Bado žaidynes“; taip pat susipažinau ir su garsiąją Margaret Atwood istorija apie moterų visuomenę, kurioje jos neturi galios ir žodžio. O vat „Galybė“ yra absoliučiai priešinga – čia viskas apverčiama aukštyn kojomis, kai Atwood pasakojo apie silpnas moteris, šioje istorijoje Alderman moterims įduoda tokią stiprią galią, kad pasaulis, rodos, „nepaveš“ tokios galybės.
Po karo metais vykusių eksperimentų jaunos moterys turi vadinamąją „sruogą“ – tarsi papildomą kūno dalelę po oda, kurios dėka jos gali siųsti elektros impulsus. Vienų moterų sruoga veikia silpnai, kitų – tokia jėga, kad pasidaro baisu vien pagalvojus. Galią jos viena kitai gali tarsi „įjungti“ ar „pažadinti“ – kol tai neįvyksta, sruoga neveiks ir moteris galybės naudotis negalės. Knygoje pasakojama apie keturis ar penkis žmones, kurie yra pagrindiniai romano veikėjai - Elė, vėliau Ieva – jauna mergina, kuri susidoroja su patėviu ir vėliau jos likimas pasisuka labai įdomia kryptimi. Apie keršto troškimo persunktą Roksę, jauną ir labai ambicingą žurnalistą Tundę, kuris patenka visur ir, kas keisčiausia, būdamas vyras, itin lengvai. Ir žinoma Margo ir jos duktė Džoslina. Politikė, turinti galių ir jas slepianti.
Pasaulyje vyrauja chaosas, daug visko vyksta, moterys kerštauja, kankina vyrus, ypač tose šalyse, kur jos gyveno priespaudoje, kur galėjo būti akmenimis užmėtytos dėl žvilgsnio į kitą vyrą. Skaičiau ir kraupau, nes net neabejoju, kad nutikus kam panašaus, tai tikrai galėtų įvykti. Knygoje labai daug kalbama apie moralę, apie normas, apie „kiek yra tas „gana“? Ir apie tai, kad kažkodėl, kai vyrai prievartauja moteris, kai kam tai dar vis atrodo normalu, kai kas dar vis mano, kad pačios prisiprašė, kad per trumpas buvo sijonas. O čia viskas apsiverčia ir kažkodėl nėra sakoma, kad vyras pats sugundė moteris, kurios atrado būdų, kaip jį nukankinti visomis prasmėmis. Nes galėjo, tik tiek.
Knygoje daug žiaurumo, daug skausmo, neteisybės. Ir skaitant apima tokia baimė, neapčiuopiama, atrodytų ir nepagrįsta, bet baimė, kad viskas yra įmanoma. Kad taip GALI nutikti. Nebūtinai bus, bet...
Iki vidurio man tikrai labai patiko. Įtraukė, žavėjo veikėjai, tačiau kuo toliau, tuo labiau istorija įgavo pagreitį ir nusirideno nuo kalno pamesdama svarbius dalykus; nemažai visko liko nepaaiškinta. Veikėjų likimai? Pati istorijos atomazga? Norėjosi bombos, sukrėtimo, nebūtinai teisybės, bet kažko, kas liktų atmintyje ir širdyje, o to, deja, nebuvo.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



ŠVIESOS BLYKSNIS – Jodi Picoult

Neatskleisiu kaip ir kodėl, bet knygos pavadinimas ir jo reikšmė, apie kurią perskaitysite knygos pabaigoje, yra revoliucija. Kitaip to pavadinti nemoku. Ir dar kokio grožio viršelis!
Šioji Picoult knyga buvo visiškai kitokia, nei aš buvau įpratusi. Čia nebuvo problemos, kurią analizuotų teisme. Tačiau, deja, problemų čia buvo nors vežimu vežk. Tema tokia skaudi ir reikalinga, ypač kai mūsų pirmoji ponia kaišioja savo moterišką liežuvį ne vietoje ir ne laiku. Kai pasaulis tobulėja, žmonės gali daryti ką nori, tačiau iki šiol atsiranda abejojančių moters teise į pasirinkimą. Ir taip, mes kalbame apie abortus.
Romanas sudėliotas neįprastai ir veiksmas vyksta atgaline tvarka. Sužinome, jog abortus atliekančioje klinikoje įkaitais paimti keli žmonės, yra aukų, policija derasi, o viena iš įkaičių – policininko duktė. Veiksmas lėtai ritasi atgal ir kas valandą mes sužinome daug įdomių detalių apie kiekvieną iš veikėjų. Ar yra ką pasakoti apie siužetą? Ne. Jei daug papasakočiau, išduočiau svarbius istorijos aspektus. Tiesiog nusiteikite įtampai, jautrumui, skaudžioms istorijoms ir pasirinkimams.
Visų pirma, aš tikrai manau, kad jei yra normalūs ir teisingi santykiai, tuomet tai turėtų būti bendras sprendimas ar bent jau išsami diskusija su atvirai išklotomis kortomis. Tačiau, jei moteris partnerio neturi; suvokia, jog neišlaikys vaiko; nėštumo metu paaiškėja, jog vaikui gresia pavojus ar rimta liga; galbūt pasirenka karjerą; turi jau vieną sergantį vaiką; buvo išprievartauta ir pastojo, yra labai jauna ir bijo... ir dar kone dešimtys kitokių variantų, tuomet, manau, ji visada turi teisę rinktis. Ar man pačiai asmeniškai gaila negimusio leliuko? Pasiliksiu savo nuomonę sau, nes manau jau supratote, kad aš esu už abortus, kai moteris suvokia, kad tai yra geriau tiek jai, tiek vaikui. Niekada nesupratau ir nesuprasiu, kaip gali paleisti vaiką į pasaulį, kuriame geri, dulkiniesi su kuo papuola ir vaikus gimdai be emocijų, kurie vėliau turi visa tai matyt arba augti ne mylinčioje šeimoje.
Tik duokite man pakalbėti apie skaudžias socialines temas, užsisuksiu ir nesustosiu. Čia Picoult pasielgia kaip visada – istoriją sugeba papasakoti taip, kad nei šaulys, nei abortų norinčios moterys neatrodo blogos. O gal, jei aš būčiau griežtai nusiteikusi prieš abortus, kalbėčiau kitaip?
Jau mačiau ne vieną atvejį, kuomet išgyvena per anksti gimęs leliukas. 21-ąją savaitę. Abortus kai kuriose JAV vietose atlieka iki 25 nėštumo savaitės. Yra valstijų, kuriose nėra jokios ribos, ypač, jei gresia pavojus motinos gyvybei. Tokiose situacijose esi priverstas susimąstyti apie daug dalykų. Ar moteris, pasidariusi abortą antro trimestro metu, nebus žmogžudė? Kokios priežastys tą abortą pateisins? Juk yra tokių, kurie mano, jog ir 4 savaitę po apvaisinimo gimdoje esantis gemalas jau yra žmogus. Ir nei teisių, nei klystančių čia nebus. Kas atsirado pirmiau, višta, ar kiaušinis?
Knyga, kuri priverčia galvoti, pykti, abejoti, svarstyti. Tokios man ir patinka. Buvau pasiilgusi jos kuriamų istorijų ir turiu vieną vienintelę neskaitytą jos knygą – taupau, nes tokiems pamąstymams, kokius sukelia jos knygos, reikia prisiruošti emociškai.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



IŠNYKSIU TAMSOJE — Michelle McNamara

Pamaniau, kad penktadienis - 13 diena - pats tinkamiausias metas pakalbėti apie serijinius žudikus. Nesu skaičiusi nieko panašaus. Neįtikėtina. Viskas stebino, glumino, aikčiojau, o pradžioje net buvo baugoka. Juolab, kai pati lankiausi kai kuriose knygoje įvardintose vietose, o šis žudikas tada dar buvo laisvėje. Žinau, tikimybės menkos, bet vis tiek...
Knyga pasakoja apie tikrus įvykius, vykusius nuo 1974-ųjų iki 1986-ųjų metų centrinėje Kalifornijoje. Keliuose taškuose veikė žiaurus plėšikas, prievartautojas, o vėliau - žudikas, kurio negalėjo pagauti niekas. Tyrėjai negebėjo daug ko ištirti, nebuvo bendrų duombazių, mokslas nebuvo taip pažengęs kaip šiandien, o galų gale, buvo ir nemažai lemtingų sutapimų, kurie kišo koją tyrėjams.
Žurnalistė, tinklaraštininkė Michelle McNamara byla susidomėjo ir... jai paaukojo visą gyvenimą. Moteris rašė tinklaraštį apie žudikus ir nusikaltimus, o kai ją apsėdo Auksinės Valstijos žudiko byla - moteris į jos narpliojimą įsisuko visu pajėgumu! Aukojo miegą, šeimą ir sveiką protą.
Kodėl apie vienus žudikus mes žinome tiek daug, o apie kitus pasaulis tyli? Šis žudikas buvo itin produktyvus, aukas galima skaičiuoti dešimtimis, tačiau keturis dešimtmečius jo niekas nesugebėjo pagauti!!! Ne-į-ti-kė-ti-na! Vyras prievartavo, skriaudė, kankino, žudė, jį matė, bet negalėjo atpažinti iš baimės surakintos aukos. Kiek gyvenimų jis sugriovė?
Autorė knygą parašė labai įdomiai, skaityti buvo nenuobodu, kabliukas po kabliuko, detalė po detalės! Ir ji net nepamatė, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jį pagavo, tik padėjo tyrėjams išarti dirvą, leido darbą pabaigti kitiems.
Kokia istorija, kokia atomazga! Prieš 4 dešimtmečius siautėjusio žudiko teismai vyksta dabar. Byla pradėta prieš mėnesį, yra begalės straipsnių. Galite pasigooglinti. Dauguma mano paminėtų dalykų surašyti knygos nugarėlėje, o visa jos esmė - kruopštus tyrimas, paieškos ir medžioklė. Sužavėjo, buvo įdomu ir atmintyje liks ilgam.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!

KŪNAI — Akvilė Kavaliauskaitė

Apie trumpos apimties kūrinius rašyti nėra lengva, o ir išsiplėsti nesigauna, o ir vargu, ar reikia. Pati dar tik mokausi juos skaityti, nuo pat tada, kai su draugais skaitydavome Parulskį, Radvilavičiūtę ir balsu – Stankevičių. Kaip šiandien pamenu ratą draugų, apsėdusį trilitrinį stiklainį su pelenais, aplink besimėtant žiebtuvėliams, o kažkas vis po novelę, po vieną esė, balsu, jaukiai, jautriai... Dar nesyk esu minėjusi savo meilę Dainai Opolskaitei, o šiaip įvairius protingus tekstus internete su malonumu skaitau prieš miegą. Kai Kavaliauskaitė į pasaulį paleido šį rinkinį, buvau tikra, kad skaitysiu.
Dvylika novelių. Vienos juokingos, kitos juokingai graudžios, trečios tokios teisingos, kad net skauda, nes mes nedrįstam daug ko garsiai pasakyti. Pasikartojantys motyvai tik įaudrina vaizduotę, o juodas humoras ar taiklūs sarkastiški pastebėjimai man pasirodė laiku ir vietoje...
„Žodžius „vėžys“ ir „ramybė“ į vieną sakinį gražiai sudėlioti moka tik draudimo agentai ir kunigai.“
Labiausiai patiko ir pati artimiausia novelė pasirodė „CV“, ten radau ne vieną perliuką ir apsidžiaugiau, kad ne viena taip mąstau. Ypač apie darbo paieškas ir patirtis. Kita labai patikusi - „Paplūdimys“. Tarsi tas nuogumas būtų toks paprastas ir lengvas... Ak...
Ir visos jos tokios mums artimos, kalba apie dalykus, kurie, atrodytų, visiškai elementarūs, tačiau mūsų mintyse sukasi retokai. Kodėl taip nemėgstame savęs analizuoti? Kodėl nesame linkę į save pažvelgti iš šalies? Net neabejoju, kad atrastume daug visko netikėto. Tokia ir ši knyga, tarsi galimybė pamatyti viską kitokiu, tačiau teisingu kampu. Kaip gera vėl įsimylėti, net jei tai – trumpoji proza.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



NE ANGELAS - Penny Vincenzi

Jei sakyčiau, kad nebijojau šios knygos, meluočiau. Beveik 900 puslapių – ir visos trys dalys tokios. Ką ten tiek rašyti? Laukiau to meto, kai priartėtų keli laisvadieniai, o kai kuriomis dienomis po porą skyrių susifotografuodavau, kad nereiktų į darbą vežiotis visos „plytos“. Perskaičiau per keturias dienas, nes negalėjau atsitraukti.
Romane pasakojama apie jauną ir gana protingą bei stiprią moterį. Tokią, kuri aplenkė laiką ir įrodė, kad net ir prieš šimtą metų moterys buvo kažko vertos. Selija susiveikia norimą vyrą ir susilaukia vaiko, tačiau tai tikrai nėra svarbiausias dalykas jos gyvenime; kai vyras su seseria valdo leidyklą, prie kurios gyvavimo noriai prisideda ir Selija. Tai tampa didele kliūtimi jos santuokai, nes kaip čia moteris dirbs, juk jos vieta namuose!
Daaaaaug visko čia, labai daug, apie siužetą būtų galima kalbėti ilgai, tačiau pasakysiu paprastai – tiesiog vyko gyvenimas. Žmonės gyvenimo, gimdė, mirė, apgaudinėjo, mylėjo, dirbo, kovojo... visi devyni šimtai puslapių to pilni, tiesiog persunkti noro gyventi, o ne tik egzistuoti. Tai viena iš tų pavyzdinių knygų, kur galime daug pasimokyti iš pagrindinės veikėjos, kuri buvo tokia stipri, kokios pabijo kartais būti net ir šiuolaikinės moterys.
Skaitydama šią knygą žavėjausi ne tik moterimis joje, tačiau ir tuo, jog čia buvo sudėta daug istorinių įvykių. Vieni jų buvo paminėti akivaizdžiai, apie kitus buvo galima perskaityti tarp eilučių, tačiau puikiai pavaizduotas santykis tarp Amerikos ir Europos, ir tarp žmonių skirtingose Atlanto pusėse leido dar labiau mėgautis istorija. Visa knyga tarsi gidas po dvidešimto amžiaus pradžią – Titanikas, finansinės krizės, Pirmasis pasaulis karas...
Ir aš, kaip žmogus, kurio gyvenime knygos užima nepaprastai svarbią vietą, negaliu nepaminėti ir leidybos pasaulio, buvo nepaprastai įdomu paklaidžioti tais koridoriais. Esu tikra, kad viskas skiriasi kaip diena ir naktis, nei buvo tuomet, tačiau bent jau galima susivokti, kaip viskas patobulėjo.
Tai pramoginis romanas, jame daug veiksmo, daug santykių peripetijų, bet tikrai palieka kažką dūšioj, skaityti įdomu nuo pat pradžios iki pabaigos, nežinau, ar buvo labai nuobodžių epizodų. Stogo nenunešė, bet tikrai, labai patiko. Ypač Selijos personažas. Nekantrauju sužinoti, kaip jų gyvenimai klostysis toliau, nes kažkodėl nebeabejoju, kad ir kitos dvi dalys bus nuostabios.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



RYTOJAUS NIEKADA NEBUS - Laima Lavaste

Mūsų mažoje šalyje kartas nuo karto nuskamba istorijos... tai Matukas, tai vaikai šulinyje, tai Jonaitienės žiaurus poelgis, kai ji nužudo du savo vaikus. Du. DU VAIKUS. Ir tai ne šiaip sugalvota istorija, tai vyko iš tiesų – moteris pasmaugė vaikus vieną po kito ir pametė paupy, o po to apsimetė, kad jų pati ieško ir eina iš proto. Ar sakiau, kad nužudė DU vaikus? Nenoriu kartotis, bet pasikartosiu, ypač tiems, kurie manęs nepažįsta ar žino mažiau – vaikų neturiu, bet itin jautriai reaguoju į bet kokias jiems sukeliamas kančias; fizines, psichologines... tad tokia istorija mane purto, drebina kūną tiesiogine ta žodžio prasme. Priminiau istoriją, pakalbėkime apie knygą.
Laima Lavaste kuria istoriją, remdamasi būtent Jonaitenės atveju, detalės kiek skiriasi, tačiau nuo to nepasidaro nei smagiau, nei lengviau skaityti. Romane viskas taip pat – dingsta du vaikai, visi jų ieško, galiausiai juos randa pati motina ir po kurio laiko prisipažįsta, jog juos šaltakraujiškai nužudė... Lavaste teigia, jog viskas neturi nieko bendro su realia istorija, kitame interviu, jau žiūrėk, sako, kad rėmėsi... na, tiesa akivaizdi, tačiau dėl visai logiškų priežasčių visi turime galvoti, jog istorija – rašytojos vaizduotės vaisius. O žurnalistė pakapstė, tai matosi ir jaučiasi viso romano metu.
Skaitant romaną neapleido labai keistas jausmas – lyg skaityčiau apie gerokai už save vyresnius žmones. Jų poelgiai, neadekvatumas, tamsumas, neišprusimas... man priminė tuos sovietmečio persmelktus vyresnio amžiaus žmones, kuriems Landsbergis lygus velniui, o visa valdžia yra bloga ir apskritai, nafik Lietuvoje gyventi... tai vat ir Erika Jocienė man atrodė būtent tokia – užspeista namuose su penkiais vaikais. Jei atvirai – vietomis man jos buvo gaila, nuoširdžiai, moteriškai gaila. Nors ir žinojau, ką ji padarė, bet vis tiek manau, kad ji tik žmogus. Beje, skaitant apie antžmogius, psichopatus, man labai dažnai kyla klausimas: kodėl jūs tokie? Kas jus sužeidė?
Visą romaną abejojau. Sunkiai galėjau patikėti, kad pati mama, savomis rankomis, šaltakraujiškai gali nužudyti du vaikus. Savo vaikus. Savo nelaimingą gyvenimą išlieti ant nekaltų vaikų, kurie, galbūt, po kelerių metų sugebėtų išlipti iš tos srutų duobės ir gyventi laimingai...
Įdomi knyga, labai gražus jos apipavidalinimas, dizaino sprendimai, skaityti buvo malonu ir puslapius verčiau greitai. Ar rekomenduoju? Taip, ypač tiems, kurie domitės rezonansinėmis bylomis, kurie sekėte Jonaitienės istoriją. Galų gale, Lavaste ir rašo gražiai, skaitosi sklandžiai ir įdomiai.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



BITININKAS IŠ ALEPO — Christy Lefteri

Tai yra viena iš tų knygų kai skaitai ir dar kartą įsitikini – kiek pasaulyje neteisybės, kai žmonės nemoka būti geri vieni kitiems. Skaitydama tokias knygas visada aikteliu, kai atsiranda gerų motyvų vedini veikėjai, nebandantys pasinaudoti ir taip sudėtinga situacija ir išgręžti iki paskutinio plauko jau ir taip nuskriaustą.
Bitininkas Nuris su dailininke žmona Afra bėga. Jie bėga nuo bombų, nuo garsų, nuo pavojaus, nuo suniokotų namų. Nuo praradimų – Afra su Nuriu neteko brangiausių dalykų, įskaitant ir moters regą, o abu juda ir link to, jog praras ir vienas kitą... tačiau reikia bėgti. Sutuoktiniai leidžiasi į nepaprastai sunkią ir pavojingą kelionę link ten, kur bus geriau... Turi būti geriau.
Man gaila žmonių. Man visada labai gaila žmonių – nekaltų žmonių, kurie atsidūria ugnyje, kai kariauja kiti dėl neaiškių priežasčių ar resursų, kurie kaži ar kada nors bus verti visų tų gyvybių. Juk ar tu tikrai turi mirti, nes gimei Sirijoje? Kur nuolat vyksta karas, kur yra baisu. Nesaugu. Mirtinai pavojinga.
Romanas labai lengvai skaitosi – rašytojos idėja apjungti skyrius yra unikali ir veda mus per istoriją kiek netikėtu būdu, tarsi žaidimo forma, kad turėtume minutę atsikvėpti, susitaikyti ir... skaityti toliau jau matydami jau kitokį vaizdą prieš akis. Tekstas paprastas, tačiau paliečia širdį, klišėmis kalbu, tačiau kitaip negaliu, o ir nemoku pasakoti apie jautrius dalykus. Čia daug ženklų, ne kažko, kas yra tarp eilučių, o tiesiog dalykai, kuriuos mato Nuris, supurto, sukrečia... o tada suvoki, kad kiekvienas tokioje situacijoje randa paguodą savais būdais.
Kas labai patiko ir buvo įdomu? Afros piešimas net ir apakus. Buvau „apšalusi“ – nesakau, kad nematyta ir negirdėta, tačiau čia viskas buvo itin jautru ir subtilu. Skaičiau ir negalėjau atsistebėti moters tvirtybe, tuo, kaip ji nepalūžo.
Aktuali tema šiandien, knyga apie žmones ir skirta žmonėms. Kad mokėtumėm atjausti kitą, suprasti kiek geriau ir sugebėtume būti empatiškesni, nes niekada nežinome, ką žmogui galbūt teko pereiti, kad atsidurtų ten, kur dabar yra.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



KAŽKAS NAUJO ARBA 47A - Donata Kontenienė

Šią knygą prieš kelis mėnesius man atsiuntė pati autorė – su šiltais linkėjimais ir laukdama nuoširdžios nuomonės. O aš, žmogus, neskubėjau, vis nepaimdavau knygos į rankas. Ir kaip tyčia, va į pasimatymą nukulniavau, po to tokia seilėtekio nuotaika apėmė, sakau, laikas prisiminti Niujorką ir visas romantikas ten! Esu labai dėkinga autorei už pasitikėjimą ir drąsą, ypač žinant, kad aš apie viską kalbu nuoširdžiai ir retai kada į vatą suvynioju.
Istorija pasakoja apie milijonierių Danielį ir raudonplaukę (jos mane persekioja!) Jumą iš Arizonos, kurią vos tik pamatęs Danielis... įsimyli. Netikėta? Tas tai ne, bet kokių veiksmų jis imasi, kad merginą gautų – ohoho, lipa per save ir elgiasi taip, kaip niekas iš jo nesitiki. Tik kaip ir kiekvienas planas, šis irgi turi trūkumų, apie kuriuos jis labai greitai sužino.
Pagauliai parašyta, ir vietomis jaučiausi, lyg žiūrėdama holivudinį romantinį filmą, o tokius aš mėgstu. Mažomis dozėmis, tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, tad ir ši knyga skaitėsi labai smagiai. Mintyse net pagalvojau, kad čia vietomis kaip gera erotika, tik ant popieriaus – ir ne ta blogąja prasme, juk žinojau, kokia bus knyga – net ant viršelio yra žyma, jog knyga tik suaugusiems. Galėtų Valinskienė audio knygą įrašyti. Man pasitaikė tinkamas laikas ir tinkama vieta, galiu pasakyti tik tiek.
Ar čia kalbama apie kokius nors svarbius dalykus? Sakyčiau, kad taip – turtas: kiek galios tame? Kuo žmogus skirsis nuo kito, būdamas ne toks pasiturintis, arba tiksliau – ar galimi santykiai tarp vos galą su galu suduriančios menininkės ir milijonieriaus. Ir pageidautina, kad nenukentėtų nei vieno ego. Narkotikai, šeima... pramoginis romanas, tačiau užkabina ir kelias aktualias problemas. Netikėta, bet patiko, lauksiu antros dalies.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



VASARIO SKAITINIAI

Vasario mėnuo buvo puikus!!! Prabėgo knygų mugė, apie kurią galėčiau kalbėti labai ilgai, bet tuo pačiu ir nenoriu, nes jau tiek daug visi prikalbėjo! Užtat tikrai nepraleisiu progos padėkoti tiems, kurie mugės metu priėjo ir pasisveikino, pasakė, kad seka ir skaito, ką rašau. Tai man reiškia nepaprastai daug. Ačiū Jums visiems.
O dabar apie knygas, kurias perverčiau aną mėnesį. Stebėtinai įdomūs reiškinys - skaičiau daug lietuvių autorių knygų! Kaip niekad.
Gal jau spėjote ką nors iš šių perskaityti, jei taip, kas patiko?
Gražaus pavasario visiems!


ŠILTNAMIS - Vytautas Varanius

Paauglys Elvinas gyvena su tėvu ir sesute. Gyvena jie kiek keistai: horizonte nematyt mamos ir apie ją nekalbama. Netoli namų - meteorito išmuštas krateris vidury kukurūzų laukų... Į Elvino gyvenimą staiga atkeliauja raudonplaukė Luka ir apverčia viską aukštyn kojomis.
Patiko tai, kad knyga labai kinematografiška, aš lengvai galiu įsivaizduoti kukurūzų laukus, kraterį ir vaikus, stebinčius visa tai nuo stogo... Net veikėjai, ypač Luka ir paranoja alsuojantis tėvas; visai nesunku susikurti galvoje tą vaizdą.
Ir, žinoma, paauglystė. Ta tikra paauglystė, kai tavęs niekas nesupranta, tu niekam nereikalingas, visi aplink blogi. Visos, atrodytų, naivios problemos būna nurašomos paaugystei, sakoma, kad išaugs, praeis, „suaugsi - suprasi“. Tik labai dažnas tėvas pamiršta, kad augina ne savo kloną, o atskirą žmogų, kuris galbūt mąsto kitaip, ir nebūtinai klaidingai.
Trūko išbaigtumo, bet visuma patiko. Liūdna knyga, slogu paliko pabaigus, tačiau paaugliams pats tas, nes labai gražiai parašyta, aktualios temos: pirmoji meilė, santykiai su sudėtingais tėvais (čia, mano nuomone, ne vaikai, o tėvas buvo lyg paauglys), įdomios aplinkybės viskam vystytis ir kaip jau minėjau, tapybiškas arba kinematografiškas romanas, kai vaizdai tiesiog patys kuriasi mintyse.
Niekas neprivalo būti ar jaustis vienas ir vienišas, būkit laimingi.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



ŠVIESOS AMŽIUS — Whitney Scharer

Knyga apie menininkus, o kažkaip per ilgai užsigulėjo mano namuose neskaityta. Tokias aš mėgstu, net nėra didelio skirtumo, ar tai knyga apie fotografus, ar dailininkus, ar šokėjus – man visad atrodė, kad jie jaučia stipriau, greičiau, karščiau. Arba visiškai priešingai, jei jau apima apatija, o menas susiurbia visą meilę, žmogaus nebeatgausi.
Li Miller, jauna mergina, dirbusi modeliu, atvyksta į svajonių ir meilės miestą – Paryžių. Mergina svajoja imtis fotografės amato, tačiau įsisukus į bohemišką aplinką, panašu, kad niekas nenori merginai padėti, kol ji nesusitinka tuomet garsaus fotografo Mano Rėjaus. Vyras šiaip ne taip sutinka priimti Li dirbti padėjėja, o labai greitai ji tampa jam daug daugiau - mūza, mylima moterimi ir kolege...
Romanas alsuoja Prancūzija, likeriukais, kavutėmis; atrodo, kartu su veikėja laksčiau Paryžiaus gatvelėmis ir mačiau vaizdus, kuriuos ji regėjo per fotoaparato lęšį... bohemiškas gyvenimas mane irgi žavi, aš visai būčiau norėjusi kada pagyventi Mulen Ružo aukso amžiaus laikais, kai visi buvo laisvesni... kita vertus, viskas turi savo kainą, kiekvienas menininkas turėjo remėjus, pinigais nelijo, reputaciją buvo galima susigadinti greitai, nes pavydas, žalias piktas monstras, buvo aktyvus ir anais laikais...
Ar aš nuspėjau, kame čia bus šuva pakastas? Manau, kad jaučiau, numaniau, o gal moteriška intuicija pakuždėjo, nes tokių atvejų istorijoje yra buvę ne vienas ir ne du (prisiminkime, kad ir, Keane istoriją, nepasakosiu kas ir kaip, bet labai rekomenduoju pažiūrėti filmą „Big Eyes“), o istorija, kad ir kokia skaudi, likusi kartotis. Ypač, kai yra vyras, daug pasiekęs vyras ir „kažkokia“ moteris, nors galbūt, ne visada, tačiau galbūt, talentingesnė. Tuoj išduosiu esmę, o to nenoriu, bet pakunkuliuoti feministei manyje čia buvo dėl ko.
Ar knyga man patiko? Tikrai taip! Garsiąją Mano Rėjaus nuotrauką su smuiko moterimi esame matę visi, tačiau nedaug kas žinome daugiau apie patį menininką. Kiek romane tiesos? Reikia domėtis plačiau, ir manau, kad nenusiviltume tą padarę, nes tokių žmonių, kurie kūrė, vykdė revoliucijas fotografijos pasaulyje gyvenimai tiesiog negali būti nuobodūs.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!