Šios knygos norėjau jau seniai, ir lyg tyčia, leidykla pasibeldė į mano duris ir pasikvietė pabendrauti, susipažinti, apdalino knygomis. Viena iš jų buvo apie Italiją, pačius jos pietus, Kalabrijos regioną ir kelias šeimas, kurioms susijungus į gyvenimą savo mirčių pasitikti atkeliauja ir Stela Fortūna.
Labai daug visko noriu pasakyti apie šią knygą. Tai istorija apie papročius, šeimą, emigraciją, skausmą, nelaimes, lemtį, mėtų galią, blogus ir gerus žmones, karmą, Italiją kaip visumą ir Italiją, kaip tautą. Stela Fortūna gyvena su broliais ir seserimis, tėvas – tikras despotas, tačiau jauna mergina priešinasi viskam, kas jai bandoma primesti. Stela įsitikinusi, jog netekės, visai kitaip nei jos kiek kvailesnė ir naivesnė sesuo Tina. O žinote, kas įdomiausia? Daug kas čia tikra, vykę iš tikrųjų, nes autorė pasakoja apie savo senelę, kuri, būdama visai jauna su šeima emigravo iš Italijos į „svajonių“ Ameriką.
Daug kas čia ir diskutuotina – tai kiek tų mirčių buvo? Septynios? Aštuonios? O gal visos devynios? O kiek dar kartų be fizinių atotrūkių nuo gyvenimo Stela numirė viduje, ir nebeprisikėlė... su kai kuriomis jos mirtimis aš pati jutau, jog jos lieka vis mažiau. Lyg kas pamažu, labai lėtai veržtų kilpą... kol paskutinioji mirtis viską apverčia aukštyn kojomis (apie tai autorė pasakoja prologe, nieko neišduodu). Kita vertus, na kiek, kiek gi tu žmogus, paprastas žmogus, gali pakelti? Kiek tėvo priespaudos, vyro spaudimo ar, nepabijosiu pasakyti, prievartos, tu gali ištverti? O ar turėtum kentėti, nes esi silpnesnė? Nes esi moteris?
„Stela jau buvo tokio amžiaus, kad sukirbėtų mintis: kokia prasmė turėti vyrą ar tėvą, jei jis despotiško sąmyšio ir kančių šaltinis.“
Nepriteklius, skurdas, karas, tačiau visoje knygoje stipriai juntamas gimtinės ilgesys. Visi gaminasi maistą, bandydami prisiminti namus. Auklėja vaikus itališkai, o ne amerikietiškai. Man ši knyga gana neblogai susigrojo su visai neseniai skaityta „Amerikana“ – atradau daug panašumų ir ne ką mažiau skirtumų... nes jei dar esi iš Europos, nėra taip blogai, kaip kad būtum ir Afrikos ir dar juodaodis.
Buvo ir keli įvykiai, kurie puikiai pademonstravo itališką temperamentą, juokiausi balsu, negalėjau sustoti – tiek motinos isterija kėlė juoką, tiek vaikų vagystės ir kraustynės... o piršlybos! Kai susipažinsite su Stelos personažu, nieko kito, kas ten vyks ir negalėsite tikėtis.
„Kitų nuodėmes gali baksnoti tik pati gerai tas nuodėmes pažinodama. <...> Žiūrėk, kad pati būtum gera, bet nesirūpink, ar geri kiti, nes jie turi patys susitarti su Dievu.“
Šioje knygoje tiek daug visko, kad aptarti užtruktų, o ir nematau prasmės, atraskite tą malonumą patys, nes aš tokį radau, ir didelėmis porcijomis. Daug mosavimo rankomis, rėkavimo, skaudulių, smagiai juokingų „beveik“ mirčių ir ne tokių juokingų tikrų netekčių. Daugiasluoksnis romanas, kokie man ir patinka. Kai pagalvoji, net veikėjų rašytojai nereikėjo išgalvoti, dauguma buvo tikri žmonės, visi su savo perliukais, prietarais, tikėjimu ir viltimis, kad kada nors viskas bus geriau ir lengviau. O ar buvo? Čia jau klausimas kiekvieno skaitytojo interpretacijai... jei paklaustų manęs, sakyčiau, kad gal ne, nes nei vienas veikėjas man čia neatrodė laimingas visos istorijos metu. Tarsi prakeikta šeima, kur lyg ir nieko tragiško nevyksta, bet nenutinka ir nieko gero.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
