GALYBĖ - Naomi Alderman

Šiai knygai turėjau daug lūkesčių, mat labai mėgstu distopijas ir utopijas, kadaise su malonumu skaičiau knygą „Musių valdovas“, vėliau jos inspiruotas „Bado žaidynes“; taip pat susipažinau ir su garsiąją Margaret Atwood istorija apie moterų visuomenę, kurioje jos neturi galios ir žodžio. O vat „Galybė“ yra absoliučiai priešinga – čia viskas apverčiama aukštyn kojomis, kai Atwood pasakojo apie silpnas moteris, šioje istorijoje Alderman moterims įduoda tokią stiprią galią, kad pasaulis, rodos, „nepaveš“ tokios galybės.
Po karo metais vykusių eksperimentų jaunos moterys turi vadinamąją „sruogą“ – tarsi papildomą kūno dalelę po oda, kurios dėka jos gali siųsti elektros impulsus. Vienų moterų sruoga veikia silpnai, kitų – tokia jėga, kad pasidaro baisu vien pagalvojus. Galią jos viena kitai gali tarsi „įjungti“ ar „pažadinti“ – kol tai neįvyksta, sruoga neveiks ir moteris galybės naudotis negalės. Knygoje pasakojama apie keturis ar penkis žmones, kurie yra pagrindiniai romano veikėjai - Elė, vėliau Ieva – jauna mergina, kuri susidoroja su patėviu ir vėliau jos likimas pasisuka labai įdomia kryptimi. Apie keršto troškimo persunktą Roksę, jauną ir labai ambicingą žurnalistą Tundę, kuris patenka visur ir, kas keisčiausia, būdamas vyras, itin lengvai. Ir žinoma Margo ir jos duktė Džoslina. Politikė, turinti galių ir jas slepianti.
Pasaulyje vyrauja chaosas, daug visko vyksta, moterys kerštauja, kankina vyrus, ypač tose šalyse, kur jos gyveno priespaudoje, kur galėjo būti akmenimis užmėtytos dėl žvilgsnio į kitą vyrą. Skaičiau ir kraupau, nes net neabejoju, kad nutikus kam panašaus, tai tikrai galėtų įvykti. Knygoje labai daug kalbama apie moralę, apie normas, apie „kiek yra tas „gana“? Ir apie tai, kad kažkodėl, kai vyrai prievartauja moteris, kai kam tai dar vis atrodo normalu, kai kas dar vis mano, kad pačios prisiprašė, kad per trumpas buvo sijonas. O čia viskas apsiverčia ir kažkodėl nėra sakoma, kad vyras pats sugundė moteris, kurios atrado būdų, kaip jį nukankinti visomis prasmėmis. Nes galėjo, tik tiek.
Knygoje daug žiaurumo, daug skausmo, neteisybės. Ir skaitant apima tokia baimė, neapčiuopiama, atrodytų ir nepagrįsta, bet baimė, kad viskas yra įmanoma. Kad taip GALI nutikti. Nebūtinai bus, bet...
Iki vidurio man tikrai labai patiko. Įtraukė, žavėjo veikėjai, tačiau kuo toliau, tuo labiau istorija įgavo pagreitį ir nusirideno nuo kalno pamesdama svarbius dalykus; nemažai visko liko nepaaiškinta. Veikėjų likimai? Pati istorijos atomazga? Norėjosi bombos, sukrėtimo, nebūtinai teisybės, bet kažko, kas liktų atmintyje ir širdyje, o to, deja, nebuvo.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!