Knygos į pasaulį atkeliauja tarsi kartais už rankutės atvedamos mados ir tuometinių tendencijų. Anais metais populiariausias buvo Antrasis pasaulis karas, o kartu ir istorijos, pasakojamos dviem laikotarpiais – tada ir dabar, prieš tai ir po to... nežinau, kas šią madą atvedė, bet jau galėtų ir išvesti. Nebūna pikta, kai abi linijos būna lygiavertės, abi įdomios, arba kai dabartis būna labai nežymi. Visais kitais atvejais, kai nesėkmingai bandoma vystyti abi istorijas ir abi bandomos sudėlioti taip, kad būtų vienodai svarbios... na nesigauna. Nebent tikrai labai retais atvejais. Nenustebinsiu, ir čia viskas dviem laikotarpiais...
Jauna ir ambicinga policininkė Seidė darbe peržengia ribą, o tada jei tenka išeiti neplanuotų atostogų ir ji atvyksta pas savo senelį, kur ramybe alsuoja gamta, o visai greit Seidė aptinka ir apleistą dvarą, kurio paslaptis ima aiškintis. Pasirodo, dvaras slepia istoriją apie dingusį vaiką ir Seidė nori tirti tiek savo dabartiniame darbe jos gyvenimą pavergusią dingusio vaiko bylą, tiek ir tą, kuri liko neišspręsta visus 70 metų...
Ak, Morton, mano Morton... Kaip man patinka tavo romanai, viskas būna sukta ir susukta taip, kad pabaigoje nustebina. Bet kai buvo žmonių, manančių, jog „Tolimos valandos“ buvo nuobodu, tai šis romanas itin sunkiai skaitėsi. Nežinau, kur čia buvo problema, ar tai, jog veikėjai vienas už kitą nuobodesni, ar tai, kad toks jausmas, lyg nieko nevyktų nei vienu, nei kitu laikotarpiu. Problema aiški ir gąsdinanti kiekvieną empatišką žmogų, visą romaną išlaikoma intriga ir tikrai nesvietiškai rūpi, kur tas vaikas prašapo.
Kita vertus, gražiai Morton rašo. Jos dvarus gali pajausti, ne šiaip sau pati, būdama australė, persikėlė ir nuolat keliauja po Jungtinę Karalystę, dairosi po dvarus, pilis ir kitokius istorinius objektus. Man patinka jos aprašymai, labai lengva pamatyti viską veikėjų akimis: dulkių aptrauktus kambarius pro senus dvaro langus... Lyg pati pridėjusi rankas spoksočiau vidun ir bandyčiau įminti paslaptis...
Jei patiko kiti jos romanai, patiks ir šis, tik tikrai rekomenduoju pradėti pažintį nuo kurio nors kito, nes šis gali pasirodyti silpnas ir paskui nesinorės skaityti kitų, mano nuomone, įdomesnių ir stipriau parašytų.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
