RYTOJAUS NIEKADA NEBUS - Laima Lavaste

Mūsų mažoje šalyje kartas nuo karto nuskamba istorijos... tai Matukas, tai vaikai šulinyje, tai Jonaitienės žiaurus poelgis, kai ji nužudo du savo vaikus. Du. DU VAIKUS. Ir tai ne šiaip sugalvota istorija, tai vyko iš tiesų – moteris pasmaugė vaikus vieną po kito ir pametė paupy, o po to apsimetė, kad jų pati ieško ir eina iš proto. Ar sakiau, kad nužudė DU vaikus? Nenoriu kartotis, bet pasikartosiu, ypač tiems, kurie manęs nepažįsta ar žino mažiau – vaikų neturiu, bet itin jautriai reaguoju į bet kokias jiems sukeliamas kančias; fizines, psichologines... tad tokia istorija mane purto, drebina kūną tiesiogine ta žodžio prasme. Priminiau istoriją, pakalbėkime apie knygą.
Laima Lavaste kuria istoriją, remdamasi būtent Jonaitenės atveju, detalės kiek skiriasi, tačiau nuo to nepasidaro nei smagiau, nei lengviau skaityti. Romane viskas taip pat – dingsta du vaikai, visi jų ieško, galiausiai juos randa pati motina ir po kurio laiko prisipažįsta, jog juos šaltakraujiškai nužudė... Lavaste teigia, jog viskas neturi nieko bendro su realia istorija, kitame interviu, jau žiūrėk, sako, kad rėmėsi... na, tiesa akivaizdi, tačiau dėl visai logiškų priežasčių visi turime galvoti, jog istorija – rašytojos vaizduotės vaisius. O žurnalistė pakapstė, tai matosi ir jaučiasi viso romano metu.
Skaitant romaną neapleido labai keistas jausmas – lyg skaityčiau apie gerokai už save vyresnius žmones. Jų poelgiai, neadekvatumas, tamsumas, neišprusimas... man priminė tuos sovietmečio persmelktus vyresnio amžiaus žmones, kuriems Landsbergis lygus velniui, o visa valdžia yra bloga ir apskritai, nafik Lietuvoje gyventi... tai vat ir Erika Jocienė man atrodė būtent tokia – užspeista namuose su penkiais vaikais. Jei atvirai – vietomis man jos buvo gaila, nuoširdžiai, moteriškai gaila. Nors ir žinojau, ką ji padarė, bet vis tiek manau, kad ji tik žmogus. Beje, skaitant apie antžmogius, psichopatus, man labai dažnai kyla klausimas: kodėl jūs tokie? Kas jus sužeidė?
Visą romaną abejojau. Sunkiai galėjau patikėti, kad pati mama, savomis rankomis, šaltakraujiškai gali nužudyti du vaikus. Savo vaikus. Savo nelaimingą gyvenimą išlieti ant nekaltų vaikų, kurie, galbūt, po kelerių metų sugebėtų išlipti iš tos srutų duobės ir gyventi laimingai...
Įdomi knyga, labai gražus jos apipavidalinimas, dizaino sprendimai, skaityti buvo malonu ir puslapius verčiau greitai. Ar rekomenduoju? Taip, ypač tiems, kurie domitės rezonansinėmis bylomis, kurie sekėte Jonaitienės istoriją. Galų gale, Lavaste ir rašo gražiai, skaitosi sklandžiai ir įdomiai.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!