Paauglys Elvinas gyvena su tėvu ir sesute. Gyvena jie kiek keistai: horizonte nematyt mamos ir apie ją nekalbama. Netoli namų - meteorito išmuštas krateris vidury kukurūzų laukų... Į Elvino gyvenimą staiga atkeliauja raudonplaukė Luka ir apverčia viską aukštyn kojomis.
Patiko tai, kad knyga labai kinematografiška, aš lengvai galiu įsivaizduoti kukurūzų laukus, kraterį ir vaikus, stebinčius visa tai nuo stogo... Net veikėjai, ypač Luka ir paranoja alsuojantis tėvas; visai nesunku susikurti galvoje tą vaizdą.
Ir, žinoma, paauglystė. Ta tikra paauglystė, kai tavęs niekas nesupranta, tu niekam nereikalingas, visi aplink blogi. Visos, atrodytų, naivios problemos būna nurašomos paaugystei, sakoma, kad išaugs, praeis, „suaugsi - suprasi“. Tik labai dažnas tėvas pamiršta, kad augina ne savo kloną, o atskirą žmogų, kuris galbūt mąsto kitaip, ir nebūtinai klaidingai.
Trūko išbaigtumo, bet visuma patiko. Liūdna knyga, slogu paliko pabaigus, tačiau paaugliams pats tas, nes labai gražiai parašyta, aktualios temos: pirmoji meilė, santykiai su sudėtingais tėvais (čia, mano nuomone, ne vaikai, o tėvas buvo lyg paauglys), įdomios aplinkybės viskam vystytis ir kaip jau minėjau, tapybiškas arba kinematografiškas romanas, kai vaizdai tiesiog patys kuriasi mintyse.
Niekas neprivalo būti ar jaustis vienas ir vienišas, būkit laimingi.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
