šeštadienis, kovo 14, 2020

ŠUNS ARCHIPELAGAS – Philippe Claudel

Kai knygą „Brodekas“ jau pusantų metų vadini mylimiausia, visiems rekomenduoji ir staiga leidykla išleidžia dar vieną rašytojo kūrinį. Imi į rankas su dideliu lūkesčiu: ar patiks? Ar bus stipru? O gal priešingai, nuvils? Juk taip retai nutinka, kad autorius sugeba parašyta kelias itin geras knygas. Tai šiuo atveju ir atsitiko taip, kad sugebėjo. Neįtikėtina.
Vieną dieną salos, salos, kuri priklauso šuns formos archipelagui, gyventojai aptinka į pakrantę išmestus tris juodaodžių kūnus. Miestelio žmonės netrukus suskumba užglaistyti situacijos, nes tai gali pakenkti planuose esamoms statyboms. Miestelio Gydytojas ir Meras greit randa tam būdą; tačiau salos gyvenimas niekada nebebus toks pats, koks buvo prieš tai.
Skaitydama ir vėl buvau įsitikinusi, kad čia vėl bus daug neteisybės, jog baigsis negerai, skaudžiai, bet save vis raminau – blogiau būti nebegali. O tada autorius tiesiog pliekia stiprų antausį – gali. Claudelis ima trapią ir aktualią visuomenės problemą į rankas ir iš jos išspaudžia viską; įvelka į nuostabaus grožio literatūrinį rūbą ir paleidžia į pasaulį knygos formatu: imkite, skaitykite, arba naudokite vietoje veidrodžio... įžvelkite, kokie esate, kai galvojate, kad niekas jūsų nemato. O juk tikrai ne šokate, darote dalykus, apie kuriuos garsiai nekalbama...
Skaitydama vis galvodavau apie Brodeką. Šioji knyga labai panaši: žmonės bijo to, ko nesupranta. Ir kartu visiškai pilnai supranta, tačiau tas kaltės ir teisumo jausmas toks stiprus, kad priverčia daryti apgailėtinus dalykus ir elgtis neadekvačiai. Šlykštūs siužeto pokyčiai, kai tabalavosi širdis, kai įvyko gerokai blogiau, nei maniau įvyksiant, priminė mūsų pasaulį, kuriame gyvename. Ir suskaudo. Ėmė trūkti oro suvokus skaudžią tiesą.
„Žmonės nėmėgsta vakar. Žmonės gyvena dabar ir galvoja apie rytoj.“
Kas dar sukosi galvoje pusę knygos? Tai, kaip veikia mūsų media. Kai įvyksta kažkas neįtikėtinai didelio pasaulyje, kažkur kitur vyksta kiti, mažesni ir ne tokiai didelei daliai svarbūs įvykiai, kurių niekas nebepastebi ir nė nebeprisimena, nes dabar svarbiau yra tas „didysis“ procesas. Ar problema. Ar noras pabūti filantropais. Arba netgi viskas kartu. Skaičiau, buvo taip baisu, bet kartu ir jau matyta dešimtis kartų. Ne ne, nekalbu apie siužetą ar autoriaus pasirinktus pasakojimo elementus, kalbu apie pasaulį ir mūsų gyvenimus.
Labai noriu paminėti ir kelias problemas, apie kurias yra kalbama šioje knygoje, kad suvoktumėte, kad tai nėra tiesiog gražiai parašytas tekstas, o kur kas daugiau... tarp eilučių įlieta daug baimės, įtakos, abejingumo ir kitų jausmų, kuriuos kiekvienas atras savaip ir vis ties kitu siužeto tašku. Bet be visa to, knygoje pasakojama apie toleranciją, diskriminaciją, pabėgelius, pagalbą kitam, smurtą (nesiplėsiu, nenoriu atskleisti svarbios detalės), bandos jausmą, teisybės paieškas ir... pinigus. Viską paminiu labai abstrakčiai, nors norėčiau kai kuriuos dalykus išrėkti garsiai ir įduoti į rankas tą Claudelio suteiktą veidrodį...
Knygą skaičiau visą dieną. Perskaitau skyrių, pakvėpuoju, skaitau toliau. Pabaigoje kalatojosi širdis, kaupėsi ašaros ir vėl, ir vėl buvo panaši reakcija, kaip skaitant „Brodeką“. Sugeba autorius įlįsti į dūšią. Knyga keliaus į mėgstamiausių knygų sąrašą ir lentyną, net neabejoju.
„Sienos – absurdiškas galvos skausmas, kai gelbstimos gyvybės, sutinkat?“
Baltos Lankos - ačiū, jog turiu galimybę taip greit tokius gėrius perskaityti.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥