Trileriai yra tas „slidus“ žanras, kuomet skaitant norisi viską žinoti, tačiau tuo pačiu iki pat pabaigos lauki ir to, kad nustebintų. Ir aš kaip skaitytoja noriu labai mažai – kad neatspėčiau visos, arba dalies esmės romano viduryje arba anksčiau. O kaip nutiko skaitant šį trilerį? Įspėjau nemažai, nes nebe pirmas kartas, kai rašytojas pasirenka tokį siužeto modelį. Bet įspėjau tik dalį, o vėliau šiek tiek nustebau, nes visų galų nesurišau iki pačios pabaigos.
Trilerio veiksmas vyksta Kopenhagoje, mieste su siaurais ir aukštais namais, kanalais ir jūra, supančia miestą kone iš visų pusių. Šiame, atrodytų itin saugiame mieste siautėja serijinis žudikas, kuris žiauriais būdais nukankina ir nužudo moteris, o nusikaltimo vietoje palieka kaštonų žmogeliuką. Situacija dar labiau paaštrėja, kuomet į nusikaltimo verpetą yra įtraukiama ir socialinių reikalų ministrė Rosa Harting. Detektyvai Tulin ir Hesas imasi bylos, kurioje žutbūt reikia surasti kaštonų žmogeliukus paliekantį žudiką.
Skaitydama trilerius visuomet tikiuosi stipraus žudiko motyvo. Jei nėra tvirto, įtikinančio preteksto nusikaltimui, joks įtariamasis manęs neįtikins. Ir būtent šiuo atveju man kruopelytės tos motyvacijos čia ir trūko. Kažkodėl spėju, kad žmogus turėtų labai stipriai prisidirbti, kad norėtum jo mirties. O gal man pakišo koją tai, jog motyvą numaniau jau po šimto puslapių?
Man patiko tokie sutapimai, jog trileryje gana aktyviai buvo analizuojamos socialinės problemos, o nusikaltimas irgi buvo gal net su tuo šiek tiek susijęs. Kraupau skaitydama apie pačius kankinimus ir žudymo būdus, raukiausi ir cyptelėjau ne kartą, nes man žmogaus kankinimas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos sunkiai ištveriu.
Įtampos netrūko, veikėjai neerzino, pabaiga išrodė kiek per daug ištęsta, tačiau kokiam savaitgaliui vietoje jau matyto filmo – pats tas. Ypač jei skaitote mažiau trilerių nei aš, tuomet esu tikra, kad labai patiks.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
