trečiadienis, birželio 10, 2020

CENTRINĖ STOTIS - Fiona Davis

Gerai pamenu tą dieną, kai iš Kvinso važiavau į Manheteną. Mane traukinyje kalbino atsipūtęs venesuelietis, siūlėsi aprodyti miestą, o aš nesugebėjau net normaliai atsakinėti į klausimus, kuriuos blizgančių akių savininkas žėrė vieną po kito, nes svarsčiau nuo ko čia pradėjus: ar bėgti į Taimso aikštę? Ar iškart keliauti iki 9/11 memorialo, ar iki Centrinio parko... kol galiausiai atsakymas mane susirado pats – Centrinė stotis. Tiek kartų viskas matyta filmuose – laiptai iš abiejų pusių, apvalus kioskelis viduryje salės su laikrodžiu viršuje... ir didybė. Amerikietiška didybė. Dešimtys išėjimų ir įėjimų, nuolatinis skruzdėlynas, vyras su trimitu viename kampe, moteris su smuiku priešingame. Ar jau suprantate, kaip aš mačiau šią knygą? Tikrai taip – man ji reiškia visiškai kitokius dalykus, nes aš myliu Niujorką.

Jauna iliustratorė Klara 1928-aisiais metais dirba meno mokykloje, įsikūrusioje būtent Centriniame terminale. Ji yra moteris, tad nesvarbu, kokia talentinga bebūtų, ji tegali mokyti, o jos darbai niekuomet neprilygs vyrų šedevrams. Mergina blaškosi tiek savo karjeros klystkeliuose, tiek ir tarp ja besidominčių vyrų. Ir kitas laikotarpis – jau 1974-ieji metai, o čia sutinkame vienišą mamą Virginiją, kuri bando sudurti galą su galu, kad išlaikytų save ir savo dukrelę. Moteris įsidarbina tame pačiame centrinės stoties kioske ir ima nuoširdžiai juo rūpintis. Žinoma, dirbant tokiame pastate kyla daug pagundų, o Virginija visai netrukus atranda ir seną apleistą meno mokyklą, ir daug klausimų keliančią akvarelę. Ir tarsi vos akvarelei patekus Virginijai į rankas, ima dėtis keisti dalykai...

Žinau, jog kartojuosi tarsi papūga, tačiau knygos apie meną ir menininkus mane traukia lyg magnetas. Ir dar vis stebiuosi, jog šioji mano namuose gulėjo tikrai netrumpą laiką, kol nusprendžiau, kad išaušo ir jos valanda. Buvau labai maloniai nustebinta, nes romanas įtraukė nuo pirmųjų puslapių ir keliavau kartu su veikėjais, kartu klaidžiojau terminalo koridoriais. Abi linijos pasirodė vienodai įdomios, abiem atvejais veikėjos buvo užsispyrusios ir gana protingos (kas paskutiniu metu yra retas reiškinys).

Knyga kaitins kraują visoms feministėms ir feministams, ar tiesiog žmonėms, kurie mano, tad tiek vyrai, tiek moterys gali tapyti taip pat gerai. Man norėjo verkti tomis akimirkomis, kai buvo atiduodamos ar pavagiamos autorinės teisės. Kalbant apie meną, istoriją ir paveldą, labai patiko ir Centrinio terminalo išsaugojimo istorija. Net kai pagalvoji, ir dabar pastatas atrodo gana keistai, nes aplink jį yra apstatyti dangoraižiai! Toks tarsi... užstrigęs laike, jei lyginsime su didele dalimi Manheteno architektūros.

Romanas paprastas, tačiau manęs jame niekas neerzino, net ir tos pačios dvi linijos netrukdė, buvo vienodai įdomu ir kaip seksis Klarai, ir kaip Virginijai. Taip pat sužavėjo ir mamos ir dukros pokalbiai – įprastai tokios paprastos kalbos būtų gluminusios, o dabar viskas atrodė labai natūralu, vietoje ir laiku.

Ir patiko romano pabaiga. Nustebau, jog nenuspėjau tiesos, kad neįžvelgiau gana akivaizdžių dalykų. Bet tai tik teigiamos romano pusės. Pramogai, poilsiui, pabėgimui nuo streso – pats tas. O kur dar ta geroji dalis, jog sužinosite nemažai naujo apie meno, pramogų ir aukcionų pasaulį.

Susitikime INSTAGRAM!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥