Noveles ir trumpas istorijas kartais aš mėgstu. Kai kurie gal net prisiminsite, kaip gyriau Opolskaitės tekstus ir pasakojau, kaip „kaifavau“ nuo Stankevičiaus „Diktantų sielai“...
Paprastai tariant, trumpos istorijos arba užkabina, arba ne. Kartais sukelia emocijų audrą, kartais ne. Rašytojas, rinkdamasis šį žanrą rizikuoja: reikia pasiekti skaitytojo širdį vos keliolikos ar keliasdešimties puslapių dėka. Ir kas atsitinka, jei skaitytojui nesukyla emocijos? Ogi nieko. Juk iš nieko nepadarysi kažko.
Iš šios knygutės tikėjausi daug. Norėjau, kad būtų gerai, kad būtų stipru, tačiau daug pliusų čia neįžvelgiau, o ir manęs niekas nepalietė.
Visų istorijų pasakojimo stilius panašus - būtent to kontrasto tarp jų gal labiausiai ir trūko. O gal rašytojos tikslas ir buvo toks, kad visos istorijos būtų tarsi vientisas kūrinys?
Apnuoginta Amerikos realybė, tokia nepragražinta ir visiškai kitokia Florida, nei yra likusi mano prisiminimuose. Man Florida siejasi su oranžinės spalvos filtru, uždėtu ant visko. O būtent šioje knygoje Florida parodoma kaip labai tamsi, niūri, kartais net pavojinga.
Kai kurie gamtos aprašymai priminė knygą „Ten, kur gieda vėžiai“ - nuolat akcentuojama gamta ir jos grožis, tačiau kartu pabrėžiama ir tai, kokie pavojai joje tyko, vietoje minkštų ir pūkuotų gyvūnėlių čia autorė pasakoja mums apie aligatorius, gyvates, vorus...
Nemažai kalbama ir apie socialinę atskirtį, blogio ir gėrio kovas, o klampiame tekste daug visko slepiasi tarp eilučių.
Čia radau daugiau chaoso, nei norėjau. Negavau to, ko laukiau, tik kad pats tekstas, pati proza, viskas buvo taip gražu, tai vien dėl to nenorėjau numesti knygos. Daug vertės čia neradau, emocijų nesukėlė, ir man tikrai labai gaila, kad taip nutiko, bet visiems vienodai negali patikti.
Leidyklos dovana.
Susitikime INSTAGRAM!
