Viename pasaulio gale yra normalu gyvas sudeginti našles, kai miršta jų vyrai, nes neva, kaip čia jos gyvens be vyro! Kituose kraštuose yra normalu mergaitėms apipjaustyti genitalijas. Dar trečiuose yra visiška norma akmenimis užmėtyti neištikimą moterį ir paploti per petį tą patį padariusiam vyrui. O štai nedideliame Meksikos kaimelyje visi įpratę bijoti ir mergaites bjauroti vien tam, kad jomis nepasinaudotų didžiulę įtaką turintys mafijozai.
Ledidi užaugo mažame Meksikos kaimelyje, kur aguonas naikinačius chemikalus pila ne ant aguonų laukų, o ant žmonių, kur grožio salone tave pavers ne gražuole, o pabaisa. Istorija pasakoja apie moteris, kurios kankinasi, vėliau kankina viena kitą, tačiau lieka. Vyrai jas palieka, o jos pasilieka ten, kur pavojinga, kur galbūt vaikas pragulės duobėje su skorpionais visą naktį vien tam, kad liktų gyvas. Vieną dieną Ledidi sulaukia netikėto pasiūlymo ir jos gyvenimas pasikeičia, o kaip mama?
Susitikime INSTAGRAM!
Skaitydama šią knygą vis prisimindavau paveiksliuką su skruzdėlynu, kurį ne vienas esate matę. Ant jo sėdi mergina, ir galvoja: o jei dar pasėdėsiu, gal nebekąs? O gal su laiku man pradės patikti? O jei nulipus nuo skruzdėlyno man nutiks šis tas baisiau? Bet kiti juk irgi sėdi ant skruzdėlynų, nieko nenutiks, jei pasėdėsiu ir aš... ne šiaip sau apie tai kalbu, nes visas šis romanas būtent toks, kuomet veikėjos pasirenka pasilikti. Kentėti. Kankintis pačios ir kankinti savo vaikus. Sakysime, kultūra, gimtinė, namai? Nežinau, jei man grėstų mirtis, ar tebebūčiau visada tokioje situacijoje. O vaikai? Juk kokioje Švedijoje vaikai būtų senų seniausiai atimti iš tėvų, jei kažkas pamatytų tokius dalykus. Krypstu, toli krypstu, bet man paliko labai pikta, ir liūdna, ir pasirodė neteisinga, jog vien todėl, kad tėvai pasirenka likti, turi kentėti vaikai.
Kas man šioje knygoje patiko? Labai patiko įvairūs faktai, pametėti be didesnių paaiškinimų, tačiau smagiai susiskaitę viename ar kitame kontekste. Patiko paskaityti ir apie jų kultūrą, Meksika mane seniai traukia, tie kraštai tokie tarsi persunkti adrenalino ir egzotikos vienu metu. Kažkada jau planavau ten vykti, ieškojaus bilietų, bet draugė sakė neišleis. Paskaičiusi šią knygą gal net suprantu, kodėl.
Kas nepatiko? Chaosas. Visa knyga labai fragmentiška, kai kurios siužetinės linijos neišplėtotos, kitos tiesiog įterptos, ir nežinai, kam tokių reikėjo. Tikėjausi bent jau labai kokybiškos prozos, bet, deja, čia jos neradau. Juk būna knygų, kurios gal ir fragmentiškos ar kiek sudėtingesnio išdėstymo, tačiau skaityti būna malonu, o čia to nebuvo. Taip pat man labai trūko pačių pagrobtųjų merginų istorijų. Toks jausmas, lyg tai nė nebuvo pirmame plane, o buvo visa kita... aš būčiau norėjusi atvirkščiai. Labai gaila, bet knyga man pasirodė vidutinė. Sužinojau daug naujo, bet didelio skaitymo malonumo nepajutau.
Leidyklos dovana.
