Romane pasakojama apie Raitų šeimą, kuri vyksta iš Kalifornijos į Graikiją tam, kad mama galėtų senukams pasakoti apie graikų paveldą, o šeimos vyrai pailsėtų. Lyg tyčia, visi turi paslapčių, net ir viešbutuko savininkė, kurią šis tas sieja su Sju Elena. Visiems veikėjams kažkas pradeda kaišioti pagalius į ratus; o gal karma stengiasi, kad pagaliau visi nustotų elgtis taip savanaudiškai?
Perskaičiusi šį romaną pagavau save galvojant, kokia vis tik nobodžiai įdomi ši knyga! Joje pasakojami dalykai itin vertingi, o veikėjai spalvingesni vienas už kitą – pasileidėlis tėvas, sūnus gėjus sudaužyta širdimi, gyvenime besiblaškanti akademikė mama ir kitame pasaulio gale esanti viešbutuko savininkė, kuri nori verslo atsikratyti. Romanas skaitėsi labai lėtai ir sunkiai, net nežinau kodėl, nes parašytas tikrai neįmantriai, tačiau pabaigoje liko malonus įspūdis. Ir žinote ką, man buvo visai smagu skaityti romaną, kuriame beveik visi veikėjai yra kažką pridirbę ir nėra labai aukštos moralės. Gyvenime tokius žmones, ko gero, apeičiau dideliu lanku, tačiau šiame romane jie buvo įdomiai aprašyti, norėjosi skaityti toliau, kad sužinoti, kaip vienam ar kitam iš jų pasibaigs.
Dar man mintis sukirbino ir tėvo – dukters santykis, smulkios detalės, kurias autorius įaudė į pasakojimą pasirodė labai gerai apgalvotos, padėjo istorijai vystytis toliau. Tokios smulkios užuominos, kai skaitytojas jau gali suprasti, o vėliau bus pasakyta ir garsiai.
Kalbant apie Graikiją, o dievai, kaip aš seniai noriu ten nuvykti, ir vis nuvykstu kažkur kitur. Gal nelabai mane traukia Santorinis ar Atėnai, aš noriu pamatyti būtent tas mažas saleles, pavaikščioti siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis… vienu žodžiu, šis romanas man priminė apie mano svajonę, nemažai sužinojau apie Graikijos architektūrą ir paveldą, pamąsčiau apie santykius ir moralę. Tiek užteko, nors romanas gana vidutiniškas, bet dėl kai kurių dalykų tikrai džiaugiuosi jį skaičiusi.
Leidyklos dovana.
