PAČINKO - Min Jin Lee

Šį romaną ilgai stebėjau užsienio tinklaraštininkų įrašuose. Knyga buvo itin populiari, buvo sunku jos nepastebėti. Kai leidykla ją išleido, labai nustebau, kad ji tokios didelės apimties. O po to susivokiau – tik labai retais atvejais pavyks trijų kartų gyvenimus įsprausti į šimtą ar du šimtus puslapių, jei norėsis papasakoti išsamiai. Ir iš tiesų, valandos tirpte tirpo kartu su romano puslapiais. Neneigsiu, kiek prisibijojau ir vardų, painiojimosi, neaiškumo, tačiau šiokie tokie strigdžiai mane pasivijo tik romano antrojoje pusėje. Tad apie ką ši istorija, ir kas tas „Pačinko“?

Dvidešimto amžiaus ketvirtasis dešimtmetis, Korėja. Korėja tuomet, kai ji dar buvo viena šalis. Uostamiesčio turguje jaunutė mergina Sundža susipažįsta su turtingu vyru, kuris labai greitai merginai apsuka galvą – manau plėstis nereikia, nes visiškai aišku, kas įvyksta po to – vyras „pasiplauna“, o mergina lieka viena su vaikeliu, kuris netrukus turi išvysti pasaulį. Norėdama išvengti gėdos ir apkalbų ir susiklosčius palankioms aplinkybėms ji išvyksta į tokią tolimą ir nesvetingą Japoniją. Būtent šitaip pradedame keliauti su Sundža per jos gyvenimą, jos vaikų gyvenimus, jos anūkų gyvenimus. Romanas aprėpia visą šimtmetį ir trijų kartų pakilimus ir nuosmukius.

Šis romanas yra vienas iš tų, kuriuos vadiname daugiasluoksniais – čia daug emocijų, šeimos santykių, kartų susikirtimų, politikos, diskriminacijos ir tolerancijos kontrastų; taip pat juntami ir didžiuliai kontrastai tarp valstybių – Japonijos ir Korėjos – kurios visada tarpusavy konkuravo, kapojosi ir nerado bendros kalbos. Tik aš jau ne pirmą kartą įsitikinau, jog negalima spręsti apie visą tautą pamačius vieną žmogų. Nevalia galvoti, kad visi Japonai ar visi Korėjiečiai yra blogi ar nori mums pakenkti. Bet kažkodėl tam tikri srereotipai egzistuoja ir mes labai dažnai pasakome ką nors, kas, ir mes patys tai gerai žinome, yra netiesa. Net ir aš pati – kuo dažniau keliauju, tuo dažniau įsitikinu, kad viską reikia pamatyti pačiam, bendrauti su žmonėmis, nebijoti nusimesti sunkių ir slegiančių kaukių. Jei esi nuoširdus – žmonės tą įvertins ir atsivers. Žinoma, dalis tų stereotipų ateina iš praeities, o žmonės taip lengvai skaudžių dalykų nepamiršta.

Mane visą romaną trikdė keli dalykai (pabrėžiu, čia ne romano, o kultūros trūkumai, minusai, vadinkime kaip norime). Visų pirma, ta akimirka, kai niekas neįtinka: tėvas rūpinasi sūnumi – negerai, per daug negalima. Moteris dirba – vėl juntamas kontrastas su vakarų kultūromis, kuomet Europoje tokiu metu moterys jau gana aršiai kovojo už savo teises, kurios tikrai neapsiriboja tik „Kinder, Küche, Kirche“.

Be viso to, daug daugiau dalykų šiame romane mane žavėjo. Man patiko brolių santykiai, mane dažnai vertė aikčioti moterų solidarumas ir viena kitos palaikymas, nes to buvo daugiau, nei smerkimo ar apkalbų. Jaučiuosi sužinojusi nemažai įvairių dalykų apie abi kultūras, o tai aš visada mėgstu, pasipildęs žinių bagažas mane džiugina. Tai sodrus romanas, pilnas stiprių ir unikalių veikėjų, kai kurių iš jų nepamiršiu ilgai, esu tikra.

Taigi, kas tas „Pačinko“? Tai yra žaidimas. Tokių automatų salonai veikia visame pasaulyje, jie yra programuojami, vinukai sukalami taip, kad laimėtų tiek žaidėjų, kiek turi laimėti, jog salonas dirbtų pelningai. Ne šiaip sau ir toks šio romano viršelis – įsižiūrėkite įdėmiai kai imsite ją į rankas, nes jis išties unikalus. Toks žaidimas primena mūsų gyvenimą, kai mūsų likimas priklauso nuo to, kokius rezultatus davė prieš tai įvykęs veiksmas... kai atsitrenki į sieną, pakeiti kryptį, tačiau tave gali nunešti bet kur. Gal žemyn, tad teks pradėti iš naujo, o gal ir link finišo tiesiosios.

Susitikime INSTAGRAM!