VAIKŲ TRAUKINYS - Viola Ardone

Iškart po Antrojo pasaulinio karo aštuonmetis Amerigas yra išsiunčiamas iš pietų Italijos į jos šiaurę. Kodėl? Pats vaikas nesupranta iki galo, nes motina jį tiesiog įsodina į traukinį ir išsiunčia kartu su šimtais kitų vaikų. Tačiau Amerigas nepyksta, nes dabar pagaliau turi batus, nors jie truputį ir spaudžia. Kartu su berniuku jo viduje, žinoma, keliauja ir nežinomybė, abejonės, šiokia tokia baimė, tačiau viską nustelbia sena išsipildžiusi svajonė – batai. Atsidūręs šiaurėje berniukas yra visų mylimas, juo rūpinamasi, čia jam nebereikia raustis po šiukšlynus. Tačiau galiausiai Amerigui galiausiai reikia grįžti namo pas mamą. O kas tada?

Dar viena knyga, papasakota vaiko akimis. Vaikiški troškimai, vaikiškas naivumas, viskas perfiltruojama per vaiko akis, vaiko, kuris visko iki galo nesupranta, kuriam tam tikri dalykai jau įaugę į kraują ir gali būti šokas, kai suvokia, jog kitoje realybėje gali būti ir visai kitaip. Čia kaip būna kurčiam vaikučiui, kuris pirmąkart išgirsta garsus – šokas, galimai neprognozuojama reakcija; panašiai jautėsi ir Amerigas, iš visiško skurdo atvykęs į namus, kuriuose kumpiai svyra nuo sijų, o namuose nuolat gali rasti įvairių sūrių ir duonos.

Ši knyga yra poros dienų skaitinys, kai perskaitai ir lieka gera emocija. Ir kartu slogumas. Nežinau, bet bent jau man asmeniškai tokios knygos patinka, kur viskas tikra, kai kalbama apie paprastus žmones, turinčius priimti nepaprastai sunkius sprendimus. O jeigu tai vaikas, kas tada? Ar tokie pasirinkimai turi įtakos vėlesniam gyvenimui, ir jeigu turi, tai kas tuomet: palengvėjimo atūdūsis ar kaltės jausmas visą likusį gyvenimą? Ko gero – abu, tas ir buvo baisiausia šiame romane.

O šiaip, kaip baisu turėtų būti mamai, kad reikia išsiųsti savo vaiką į svetimus namus, dėl to, kad negali jo išlaikyti. Tik mane gąsdino dar ir tai, kad vaikai gali nenorėti grįžti, nes ten jais rūpinamasi, jie jaučiasi mylimi.

Vis tik labiausiai man patiko paskutinė knygos dalis, kurioje pasakojimą tęsia jau garbaus amžiaus Amerigas. Dažnai būtent tokios atomazgos knygose man ir pritrūksta, o čia skaitytojui buvo atiduota duoklė. Gal net su kaupu.

Labai graži knyga, vietomis juoksitės, kartais graudinsitės, na, kaip ir tikrame gyvenime.

Susitikime Instagrame!