Po perkūnais! Rašau apžvalgą ir kai kurie dalykai, vykstantys šioje knygoje taip stipriai sutampa su tuo, kas vyksta ar visai neseniai vyko pasaulyje. Apie ką aš? Apie policininkų ir kitų, pagalbą turinčių suteikti žmonių toleranciją ir šališkumą. Ar gali rasistas policininkas gerai atlikti savo darbą? Arba toks, kuris yra griežtai nusistatęs prieš visus svetimšalius?
Man labai patiko pirmoji knyga „Kolibris“, o štai antrojoje dalyje Ana Faketė su savo labai netolerantišku partneriu Esku tiria kelias bylas: nelaimingą atsitikimą ar avariją, kurios metu partrenktas vyras, tačiau nėra jokių pėdsakų. O kur dar narkotikų irštvoje sulaikytas pakistanietis... Ana su Esku netrunka suvesti galų, jog visos šios bylos galimai yra susijusios.
Detektyvo pradžia žadėjo labai daug, ypač man patinka tai, kiek daug dėmesio ši rašytoja skiria socialinėms problemoms ir diskusijai apie tai, kaip jas būtų galima išspręsti. Taip pat šiose knygose tiek nusikaltimas, tiek asmeninis detektyvės gyvenimas yra lygiaverčiai, o tai man irgi patinka, nes veikėja tampa tikresne, ja lengviau patikėti. Tokie tyrėjai neatrodo kaip supermenai, o kaip paprasti žmonės su savo galvos skausmais.
Vis tik antroji dalis man pasirodė gerokai silpnesnė už pirmąją, tad jei ne Anos ir Esko personažai ir socialinės problemos, labai gerai apie šį detektyvą nė nekalbėčiau. Skaitėsi lengvai, peno apmąstymams netrūko, to visai ir užteko, kad norėčiau skaityti ir trečią dalį.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
